|
Mums rašo
Laiškas Mamai
Atleisk, Mama, kad Tau taip ilgai nerašiau. Atleisk, kad neskaičiau Tavo laiškų, kad nėjau į pasimatymus, kai atvažiuodavai, jei gali atleisk. Aš negalėjau, suprask mane, teisk, bet negalėjau
Aš tuos metus negyvenau, manęs nebuvo, buvo tik mano kūnas
Suprantu, kaip Tave įskaudinau ir draugus, bet manęs nebuvo, supraskit, nebuvo
Žinau, kai gyvenau pas Tave, buvau blogas sūnus. Žinau, kiek daug skausmo jau tada Tau padariau, kiek bemiegių naktų Tu praleidai dėl mano klystkelių, žinau, kad dėl to be laiko pražilai, atleisk man, mama, atleisk
Prisimenu, su kokiu gailesčiu Tu žiūrėdavai į mane, kai aš girtas pareidavau namo. Prisimenu, kiek Tu prašydavai, kad nebegerčiau. Prižadėdavau, bet ir vėl gerdavau
Gėriau iki tol, kol sutikau ją Viką. Pamenu, ėjau su draugu Romu. Jis vedė mane į namus, tada ir sutikome ją. Ji buvo Romo pažįstama. Pamenu, kaip Vika su kažkokia neišpasakyta panieka paklausė: Tai ir vėl tavo draugelis gatavas?.. Ji taip pažiūrėjo į mane, kad man viskas aptemo aplink, aš tarsi nugrimzdau į nebūtį, aš paskendau jos akyse
Nuo to vakaro, mama, aš negėriau metus. Jos žvilgsnis, tarsi kirvio ašmenys, nukirto visą tą bjaurastį, kurioje aš gyvenau. Mudu pradėjome draugauti. Tai buvo mano išsigelbėjimas. Pamažu ta draugystė peraugo į meilę. Niekad aš nebuvau toks laimingas, kaip tada, būdamas su ja. Pasaulis man nušvito kitomis spalvomis, į viską kitaip žiūrėjau
Nebemačiau pasaulyje vien blogio, pradėjau matyti ir gėrį, pradėjau visus mylėti kaip artimuosius, deja, iki to nelemto vakaro
Šventėme Romo gimtadienį. Susirinkome mokyklos dienų draugai. Tikrai buvo linksma. Prisiminėme begalę išdaigų, kurias krėsdavome mokytojams. Draugai truputį įkaušo, ir nors Romas buvo perspėjęs, kad aš negerčiau nė lašo, mano stalo kaimynas Virgis pripylė stikliukus ir paragino išgerti už Romą. Visi išgėrė.
O tu? manęs paklausė. Aš neliečiau stikliuko
Tai už savo geriausią draugą nenori išgerti? piktokai paklausė. Tada Vika paėmė mano stikliuką. Aš už jį išgersiu, mudu lyg du viename
Ji išgėrė mano stikliuką. Bet Virgis vėl pripylė ir padavė Vikai.
Tai dabar, Vika, išgerk nuo savęs už Romą. Romai, kreipėsi į mano draugą, ar tu nori, kad aš išgerčiau?
Romas kažką suburbeno. Tada Vika pareikalavo: Aš nesuprantu tavo kalbos. Nusiimk akinius. Aš aiškiaregė, ji nusijuokė, iš tavo akių perskaitysiu, ar tu to nori
Romas nusiėmė akinius ir pažvelgė į Viką. Pamačiau, kaip ji staiga išbalo, prisiglaudė prie manęs, lyg norėdama pasislėpti
Pažvelgiau ir aš į Romo akis ir supratau tai buvo neišpasakytai didelės meilės žvilgsnis Vikai
Nežinau, kas man atsitiko, pagriebiau stikliuką iš Vikos rankų ir išgėriau.
Čia tai vyriškai, tarė Virgis.
Taip ir prasidėjo. Romas bandė mane sulaikyti, bandė ir Vika
Nepamenu, kaip išėjau iš kambario, nepamenu, kaip įsėdau į mašiną, nepamenu, kaip lėkiau keliu
Mane akino Romo žvilgsnis, mano akys buvo užpiltos degtinės, kuri buvo bejėgė užgesinti tą žvilgsnį
Atsipeikėjau tik tada, kai kažkas trenkėsi į mašiną. Kai sustojęs išlipau ir nubėgau atgal, pamačiau kraujo klane gulintį berniuką. Suklupęs pakėliau jo galvelę. Jis žvelgė skausmo pilnu žvilgsniu į mane
Iš jo burnos išbėgo kraujas. Tai buvo viskas
Aš tapau žmogžudžiu, nužudžiau tą būtybę
Pameni, mama, teisme aš atsiprašiau to berniuko tėvų, verkdamas atsiprašiau, bet juk tuo vaikui gyvenimo negrąžinsi
Būdamas čia, kalėjime, aš tiesiog negalėdavau užmigti. Tik sumerkiu akis ir iš karto tas berniukas žvelgia į mane, iš karto tarsi pajuntu jo kūnelį ant savo krūtinės. Tas žvilgsnis varė mane iš proto...
Buvau tokios būsenos, kad vieną vakarą norėjau nutraukti savo gyvybę. Mama, nors ir labai blogas, bet aš krikščionis. Todėl prieš tai nuėjau į kalėjimo koplyčią. Joje radau tik vieną žmogelį. Jis koplyčios gale sukniubęs meldėsi. Pažvelgiau į kryžių ir nustėrau
Į mane žiūrėjo Kristus! Žvelgė skausmo ir meilės kupinu žvilgsniu. Nepajutau, kaip suklupau ir pradėjau garsiai raudoti. Tą vakarą, mamyt, aš pirmą kartą gyvenime atradau Dievą, atradau Kristų, kurio žvilgsnis mane prikėlė naujam gyvenimui
Šiandien perskaičiau pirmą laišką iš laisvės. Tas laiškas Romo ir Vikos. Jie prašė manęs, žmogžudžio, leidimo jiems susituokti. Jie mane mylėjo, kiekvienas savaip
Turiu, mama, jiems duoti tą leidimą, nežiūrint į tai, kad Viką, atradęs Kristų, kitaip pradėjau mylėti. Man bus sunku tai išgyventi, labai sunku, bet ne taip, kaip būtų buvę anksčiau
Dabar turiu Dievą. Dabar žinau, kad vienintelė tikra meilė meilė Dievui
Algimantas BALYS
Pasvalys
© 2012 XXI amžius
|
