„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.8 (136)

2012 m. rugpjūčio 31 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Mirties kultūros akivaizdoje

Kaip jau esame rašę, gyvybės marše „Nuo vandenyno iki vandenyno“ per Lietuvą keliavo Čenstakavos Dievo Motinos paveikslas, skelbdamas žinią, kad šeima, meilė ir gyvybė yra pačios brangiausios dovanos, kuriomis reikia džiaugtis, bet ne jų gėdytis. Šiandien spausdiname ištraukas iš arkivyskupo Sigito Tamkevičiaus homilijų, pasakytų sutinkant Čenstakavos Dievo Motinos paveikslą Šiluvoje ir Kauno Arkikatedroje Bazilikoje.

Arkivyskupas Sigitas Tamkevičius

Ši Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo piligrimystė skirta meilei, šeimai, gyvybei ir vaikams ginti. Šiandieniame pasaulyje greitai pastebimos tik ekonominės krizės, bet užsimerkiama prieš pačią didžiausia žmogaus proto ir sąžinės krizę, kai leidžiama žudyti apsiginti negalintį kūdikį.

Masinės komunikacijos priemonės tiksliai ir garsiai kalba, kur, dėl ko ir kiek nušauta ar susprogdinta, tačiau jos tiesiog ignoruoja faktą, kad kasdien ne kur nors Kinijoje ar Indijoje, bet mūsų mažoje Lietuvoje nužudoma daugybė negimusių kūdikių, turinčių teisę, kaip ir mes visi, gimti, augti ir būti laimingi.

Žmonės išsigąsta, kai pradeda siausti koks nors naujas gripo virusas, dažniausiai nusinešantis palyginti nedaug aukų. Tuomet sukrunta medicina ieškoti labai brangiai kainuojančių vaistų, kad būtų užkirstas kelias iškilusiam pavojui. Tačiau pradėtiems kūdikiams apsaugoti nereikia net medicinos pagalbos, užtenka paprasčiausio suvokimo, kad pradėtas kūdikis nėra virusas, kurį reikia sunaikinti, nėra priešas, kurį reikia nužudyti, bet gyvybės kelionę pradėjęs būsimasis kūdikėlis, kuris beldžiasi į motinos ir gydytojų protus bei širdis, prašydamas ne privilegijų, bet teisės išvysti šį Dievo pasaulį. Žmonės yra sukūrę galingą mirties kultūros industriją. Pirmiausiai paniekinamas ir iškreipiamas lytiškumas ir pati meilė. Dievo žmogui duotos kūrybinės galios nuvertinamos iki neatsakingos, net perkamos malonumo patirties. Meilė prilyginama seksui, kuris pateikiamas kaip pati didžiausia siekiamybė. Į pagalbą pasitelkiama pelno siekimo industrija, kuri pirmiausia siūlo kontraceptikus, o atsiradus nėštumui – abortus. Mirties kultūros propaganda įtikėja žmones, kad abortas yra moters teisė ir niekas neturi teisės šio pasirinkimo suvaržyti.

Mirties kultūra jau yra atlikusi savo juodą darbą, nes šiandienė Europa jau išmirštantis žemynas, kurio gyvybę dabar palaiko iš Azijos ir Afrikos atvažiuojantys emigrantai. Už visos mirties kultūros propagandos ir industrijos slypi dideli pinigai, kurie daro savo juodą darbą. Politikai priima įstatymus, tarnaujančius ne gyvybės, bet mirties kultūrai.

Šiandien vis garsiau kalbama apie eutanaziją – nepagydomų ligonių ir senelių pagreitintą pašalinimą iš gyvųjų tarpo. Ir vėl kuriamos teorijos, kad žmogus turi teisę nuspręsti, ar jam gyventi, ar mirti. Gyvieji, praradę tikros, gebančios pasiaukoti meilės suvokimą, bėga nuo bet kokio sunkumo ir ieško vien tik malonumų.

Gyvybės maršas „Nuo vandenyno iki vandenyno“ turi kelis tikslus. Pirmiausia – siekia atkreipti žmonių dėmesį į daromą didelį nusikaltimą prieš gyvybę, kurio negalima pateisinti jokiais argumentais. Antrasis tikslas – branginti per santuoką sukurtą šeimą, nes tik tokiose šeimose gyvybei yra saugiausios sąlygos. Trečiasis tikslas – melsti dangaus pagalbos, kad visi žmonės suvoktų, jog materialinė gerovė ar malonumas negali būti pagrindinė žmogaus siekiamybė, nes žmogus yra gyvas ne vien duona, bet ir Dievo žodžiu.

Turbūt neatsitiktinai maršo už gyvybę vadovė yra pasirinkta Motina, davusi žmogiškąją gyvybę pačiam Jėzui. Evangelijoje skaitome nutikimą Kanoje. Kai žmonėms buvo bėda, tuomet Marija prašė Jėzų pagalbos, ir šis išpildė Motinos prašymą, padarydamas pirmąjį stebuklą.

Šiandien mes esame nepalyginamai didesnėje bėdoje, todėl meldžiame: „Mergele Marija, skaisčioji Dievo Motina, Tau saugoti pavedame gyvybės ir meilės civilizaciją. Kasdien žudomi vaikai pačiame saugiausiame prieglobstyje – motinų įsčiose. Tarptautiniai įstatymai negina negimusiojo gyvybės. Vaikai žmonėms nebereikalingi. Aršiai puolama santuoka ir šeima. Stovime prieš Tave, mūsų Atpirkėjo Motina, suvokdami, kad vieni nesame pajėgūs laimėti globalinės kovos. Stiprink mus visus. Globok šeimą. Apsaugok gyvybę. Melsk savo Sūnaus, kad gyvuotų meilė ir gyvybė.“

Iš homilijos Šiluvos Bazilikoje

rugpjūčio 8-ąją

Per visą šią Čenstakavos Dievo Motinos paveikslo kelionę iki gruodžio 10 dienos šimtai tūkstančių Marijos mylėtojų – katalikų ir stačiatikių – melsis už gyvybės ir meilės civilizacijos išlikimą. Savo maldose jie kartos žodžius: „O skaisčiausioji Dievo Motina, Tau pavedame savo šeimas, vaikus, negimusius kūdikius, kurie gali būti nužudyti. Marija, mes stovime prieš Tave, suvokdami, kad vieni nesame pajėgūs laimėti kovos už meilę, šeimą ir gyvybę ir prašome stiprinti mus ir globoti mūsų pasiryžimą kovojant už šventą reikalą.“

Mes gyvename visuomenėje, kuri kasdien maitinama nesveikomis iliuzijomis, neva laimingas yra tik tas žmogus, kuris turi daug pinigų, daiktų ir malonumų. Liberaliai nusiteikusieji nesibodi pinigų dauginti net iš nusikalstamos veiklos – iš prekybos žmonėmis, jų įtraukimo į prostituciją, iš seksualinio vaikų išnaudojimo, iš pornografijos rinkos, net iš šeimos griovimo. Tai, kas amžiais buvo laikoma seksualiniu iškrypimu, šiandien bandoma legalizuoti. Štai Olandijoje per parlamento rinkimus viena partija savo programoje buvo įrašiusi kovą už narkotikų bei pedofilijos legalizavimą ir kovą prieš bet kokį religinį auklėjimą. Ačiū Dievui, kad ji surinko tik tris procentus rinkėjų balsų.

Niekada nebuvo vedama tokia arši kova prieš šeimą kaip dabar. To nedaroma tiesmukiškai. Atvirkščiai, kalbama: mes už šeimą, bet mes už laisvą pasirinkimą – kodėl gi negali būti šeima tarp dviejų vyrų ir dviejų moterų?

Prieš trejus metus mūsų laisvos moralės pionieriai buvo užsimoję Lietuvoje įgyvendinti Gender loops programą, siekiančią ištrinti ribą tarp vyro ir moters. Nepavyko. Šiemet panašia programa, tik pakeistu pavadinimu Lyčių lygybės ugdymo programa, jau ruošiamasi eksperimentuoti kai kuriuose darželiuose. Siekiantieji sugriauti tūkstantmetes krikščioniškas ir bendražmogiškas tradicijas bei nuostatas, kad vyras yra vyras, o moteris yra moteris, bandys ugdyti mergaites ir berniukus su jų lyčiai nebūdingomis savybėmis. Šiems bandymams su triušiais, o tais triušiais bus Lietuvos vaikai, jau gauti pinigai. Ir vėl ne žmogui, bet pinigams suteikiama pirmenybė.

Tačiau pats baisiausias dalykas, kad beveik visose Europos šalyse yra legalizuoti abortai. Jau beveik su žiburiu reikia ieškoti politikų, drįstančių viešai pasakyti, kad negimusios gyvybės žudymas yra toks pat nusikaltimas, kaip ir bet kurio kito žmogaus. Žmogus turi teisę gyventi nuo prasidėjimo momento iki natūralios mirties. Tie, kurie nori daryti biznį iš abortų, kontraceptikų ir embrionų, aršiausiai nekenčia Bažnyčios, nes ji yra likusi vienintelė institucija, kuri pasako, jog nevalia žudyti negimusio kūdikio, nevalia eksperimentuoti su žmogaus embrionais. Žmogaus gyvybė yra šventa. Šiandien pasaulyje yra daug seksualinių nusikaltimų prieš vaikus, bet į viešumą labiausiai keliami tik kunigų nusikaltimai. Taip, jų nereikia slėpti, bet reikia sakyti visą tiesą, kad panašių nusikaltimų ne kunigai padaro dešimtis kartų daugiau. Bet kovojantiems prieš Bažnyčią tai neįdomu, nes jų tikslas vienas: nutildyti Bažnyčią ir toliau sukti juodą biznį, nesivarginant, iš ko tai bus daroma.

Pastaraisiais mėnesiais daug dėmesio sulaukė istorija vienos mergaitės, kuri, kaip įtariama, galėjo būti seksualiai išnaudojama. Šiandien per maža susikoncentruoti į vienos mergaitės gynimą, nes reikia ginti pasiaukojančią meilę, šeimą ir kiekvieną pradėtą kūdikį, kuriam gresia pavojus nuplaukti kraujo puta.

O šiandien, jausdami savo nepajėgumą pasipriešinti visoms blogio jėgoms, kreipiamės į Dievo Motiną prašydami: „Mes esame bėdoje. Užtark mus prieš savo Sūnų. Padėk, kad laimėtų ne mirties, bet gyvybės civilizacija.“

Iš homilijos Kauno Arkikatedroje Bazilikoje rugpjūčio 9-ąją

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija