„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.6 (151)

2013 m. birželio 21 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Homoseksualų „santuokos“ žlugdo prigimtinės šeimos gyvenimą

Mindaugas BUIKA

Paryžiuje gegužės 12-ąją vyko
jau trečioji demonstracija
protestuojant prieš įstatymą,
atveriantį kelią homoseksualių
asmenų santuokai ir įsivaikinimui

Vatikano dokumento dešimtmečio kontekstas

Šiuo metu, kai plinta tendencijos įteisinti vadinamąsias homoseksualų „santuokas“ ir stiprėja pasipriešinimas šiems prieš žmogiškąją prigimtį ir krikščionių tikėjimą nukreiptiems siekiams (dabar pasaulyje gėjai ir lesbietės legaliai gali tuoktis jau 14 šalių, tačiau tam priešinantis vyksta milijoninės demonstracijos Paryžiuje, surinkta ir gegužę pateikta 38 tūkstančiai Estijos ir net 710 tūkstančių Kroatijos gyventojų parašų), svarbu susipažinti su atitinkamomis Katalikų Bažnyčios mokymo nuostatomis. Dabar sukanka kaip tik 10 metų, kai buvo paskelbtas svarbiausias tokio pobūdžio dokumentas, Tikėjimo mokslo kongregacijos (TMK) „Svarstymai dėl siūlymų suteikti teisinį pripažinimą homoseksualių asmenų sąjungoms“. Šį dokumentą pasirašė tuometinis TMK prefektas kardinolas Jozefas Ratcingeris (Joseph Ratzinger), dabar popiežius emeritas Benediktas XVI ir tos pačios dikasterijos sekretorius salezietis arkivyskupas Andželas Amatas (Angelo Amato), dabar kardinolas ir vadovauja Šventųjų skelbimo kongregacijai.

Minėtas dokumentas, kurį palaimintasis popiežius Jonas Paulius II patvirtino 2003 metų kovo 28 dieną, buvo paskelbtas tų pačių metų birželio 3 d., kai Bažnyčios liturginiame kalendoriuje minima Šv. Karolio Luangos ir jo dvylikos draugų kankinystė. Publikavimo datos pasirinkimas nebuvo atsitiktinis, kadangi šie Ugandos jauni 14–30 metų krikščionys, priklausę kilmingųjų luomui, vietos karaliaus Muangos įsakymu buvo gyvi sudeginti ant Namugongo kalvos, kadangi atsisakė patenkinti valdovo nuodėmingus homoseksualinius troškimus. Nužudytus afrikiečius, karštus ką tik priimto katalikų tikėjimo išpažinėjus, kurie iki aukščiausios gyvybės aukos liko ištikimi krikščioniškos doros reikalavimams, popiežius Paulius VI kanonizavo 1964 metais, vykstant Vatikano II Susirinkimui.

Grįžtant prie Vatikano dokumento apžvalgos, paminėtina, kad jame nėra kokių nors naujų teologinių išvadų dėl homoseksualių veiksmų amoralumo (tai gerai žinoma nuo Šventojo Rašto mokymo laikų), tačiau pateikiamos labai logiškos išvados, nukreiptos prieš tos pačios lyties asmenų sąjungų priimtinumą. TMK „Svarstymuose...“ vadovaujamasi ne tik apreikšta tiesa, bet ir pačios išminties (sveiko proto) principais, todėl apeliuojama ne tik į katalikus ar krikščionis, bet visų tikybų šeimas ir visuomenės gerovę ginančius žmones. Tokiais racionaliais argumentais Vatikano dokumente pirmiausia politikai ir atsakingi visuomenės veikėjai raginami aiškiai pasipriešinti įvairioms iniciatyvoms, kuriomis bandoma patvirtinti homoseksualų „santuokas“. TMK ragina, kad atskirų šalių vyskupai ir Vyskupų Konferencijos esant reikalui neatidėliotinai pareikštų dokumentuotą nuomonę dėl šios problemos. Dokumento įžangoje pripažįstama, kad homoseksualumą populiarinančios ideologijos propaganda yra naujas ir didelį moralinį bei socialinį susirūpinimą keliantis reiškinys, ypač tose šalyse, kur aktyviai bandoma įstatymais pripažinti tos pačios lyties asmenų sąjungas ir netgi galimybę joms adoptuoti vaikus (per įsivaikinimą, surogatinę motinystę ar dirbtinį apvaisinimą). Primenamos Katalikų Bažnyčios Katekizmo nuostatos, kad nors homoseksualų potraukį turintys asmenys turi būti gerbiami (2359), tačiau pats polinkis yra objektyviai netvarkingas (2358), o homoseksualūs aktai vertintini kaip sunki nuodėmė prieš skaistumą (2396).

Bendrojo gėrio ir sąžinės reikalavimai

Tradicinė santuokos samprata nėra Bažnyčios mokymo sugalvota, bet remiantis prigimtimi ir sveiku protu yra pripažinta visose didžiosiose pasaulio kultūrose. Taigi, Vatikano dokumentas pabrėžtinai nurodo, kad „jokia ideologija negali ištrinti iš žmogaus sielos tikrumo, kad santuoka egzistuoja išimtinai tarp vyro ir moters“ ir kad tik tokioje dviejų asmenų bendrystėje gali būti vertingai naudojamas prigimtinis seksualumas. Šis visuotinis ir prigimtinis santuokos supratimas buvo patvirtintas Apreiškimu, kurį priėmė Bažnyčia. Krikščionybėje santuoka, kaip nenutraukiamas vyro ir moters ryšys, iškeltas į naują sakralinį lygmenį ir tampa veiksmingu Kristaus ir Bažnyčios sandoros ženklu. Homoseksualūs santykiai šių esminių santuokinių bruožų visiškai neturi ir nėra jokio pagrindo teigti, kad jie kokiu nors būdu gali atitikti Dievo planą, skirtą šeimos gyvenimui. „Santuoka yra šventa, o homoseksualūs aktai eina prieš prigimtinį įstatymą“, – tvirtai paaiškina Vatikano dokumentas, primindamas, jog tos pačios lyties asmenų seksualūs santykiai neturi būdingo papildomumo ir atitveria save nuo gyvybės dovanos.

Taigi, šie aktai jokiomis aplinkybėmis negali būti pateisinti, ir pati moralinė sąžinė reikalauja, kad kiekviena proga krikščionys paliudytų šią tiesą. Jeigu vyriausybės toleruoja homoseksualų elgesį, tai krikščionys įpareigoti aiškiai pasisakyti apie tokių sueičių nemoralumą, primindami vyriausybėms, kad valstybės valdžia turi ginti viešąją moralę, kad jauni žmonės būtų apsaugoti nuo klaidinančių idėjų apie seksualumą ir santuoką. Esant ekstremalioms situacijoms, kai vyriausybė ar parlamentas bando įstatymiškai pripažinti homoseksualų sąjungas, aiškus ir pabrėžtinas pasipriešinimas tam yra krikščionio pareiga. Ypač visuomenės veikėjai ir politikai turi susilaikyti nuo bet kokio formalaus bendradarbiavimo labai nemoralių įstatymų priėmimui ir įgyvendinimui, nurodo Vatikano dokumentas. Tai ypač svarbu, kadangi homoseksualų sąjungos kelia grėsmę ne tik tradicinei santuokai ir šeimai, bet pačiam pilietinės visuomenės stabilumui. „Pilietinis įstatymas negali prieštarauti teisingam protui neprarasdamas ryšio su sąžine“, o kadangi homoseksualų „santuokų“ įteisinimas prieštarauja teisingam protui, kelia grėsmę taip padariusios valdžios autoritetui.

TMK paskelbtuose „Svarstymuose...“ ypač smerkia vyriausybių politiką, kuria homoseksualų poroms leidžiama adoptuoti vaikus. Patirtis rodo, kad tokiose sąjungose, nesant lytinio papildomumo, sukuriamos sąlygos, trukdančios normaliai vaikų brandai, kuriai reikalinga natūrali motinystė ir tėvystė, pilnavertis auklėjimas, todėl minėtasis leidimas homoseksualams įsivaikinti gali būti vertinamas kaip prievartos prieš vaikus apraiška ir jų teisės turėti tėvą ir motiną pažeidimas. Taigi, tokios gyvenimo sąlygos yra ne tik labai nemoralios, bet ir prieštarauja Jungtinių Tautų vaikų teisių konvencijai, kuri pabrėžia rūpinimąsi vaikų, kaip labiausiai pažeidžiamos visuomenės dalies, interesais. Taigi, pats bendrasis gėris reikalauja, kad valstybė pripažintų ir remtų gyvybės perdavimui atvirą ir vaikų auklėjimui nepakeičiamą tradicinę vyro ir moters santuoką, kuri svarbi kartų įpėdinystei ir tautos išlikimui.

Homoseksualų sąjungos šios bendrojo gėrio funkcijos nevykdo, o nauju, iškreiptu santuokos apibrėžimu kelia grėsmę šeimos ir visuomenės sveikatai, ir joks argumentas negali pateisinti jų legalumo. „Bažnyčia moko, kad pagarba homoseksualiems asmenims jokiu būdu negali pateisinti jų homoseksualaus elgesio ar homoseksualų sąjungų teisinio pripažinimo“, – rašoma Vatikano dokumento išvadoje. Bendrasis gėris reikalauja, kad įstatymai pripažintų, skatintų ir saugotų santuoką, kaip šeimos – pirminės visuomenės ląstelės – pagrindą. Teisinis homoseksualų sąjungų pripažinimas ar jų tapatinimas su (tradicine) santuoka reikštų ne tik iškrypėliško elgesio patvirtinimą, darant jį modeliu šiuolaikinei visuomenei, bet sumenkintų bazines vertybes, kurios priklauso bendrajam žmonijos paveldui“.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija