„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.11 (156)

2013 m. lapkričio 15 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Popiežiškasis mokymas apie šeimos misiją

Mindaugas BUIKA

Popiežius Pranciškus su vaikais,
dalyvavusiais Tikėjimo metų
Šeimų dienos susitikime

Bendros maldos reikšmė

Popiežiaus Pranciškaus mokyme šeimai yra skiriamas akivaizdus prioritetas, todėl jo išsakytos mintys per Tikėjimo metų proga Romoje minėtas Šeimų dienas susilaukė ypač plataus dėmesio. Beveik 150 tūkstančių atstovų iš 75 pasaulio šalių, taip pat ir iš Lietuvos, dalyvavo spalio 26–27 dienomis vykusiame tame šeimų susitikime prie apaštalo šv. Petro kapo. Šeimų dienoms skirtų renginių kulminacija tapo paskutinįjį spalio sekmadienį Vatikano aikštėje Šventojo Tėvo vadovautos šv. Mišios, kurių homilijoje jis apmąstė keletą pagrindinių krikščioniškos šeimos gyvenimo religinių bruožų, garantuojančių jos stabilumą ir dvasinę gerovę. Komentuodamas minėto šventadienio Evangelijos skaitinius, popiežius Pranciškus, kreipdamasis į pamaldų dalyvius, kalbėjo: „Dievo Žodžio šviesoje norėčiau paklausti jus, brangios šeimos, ar dažnai meldžiatės kartu šeimoje?“ Pabrėždamas, jog kai kurios šeimos iš tikrųjų sutartinai kartu meldžiasi, jis pastebėjo, jog kitos šio įpročio nebuvimą teisina teigdamos, kad malda yra kiekvieno asmeninis reikalas, be to, kad trūksta tinkamo laiko visiems šeimos nariams susirinkti bendrai maldai.

Gal tai ir tiesa, pripažino Šventasis Tėvas, tačiau reikia nuolankumo ir sutelktumo ieškant galimybių bendrai maldai, nes šeimos darnos palaikymui reikia išmelstos Dievo pagalbos, palaiminimo ir atleidimo. „Juk sukalbėti maldą „Tėve mūsų“ kartu prie stalo yra tai, ką visi galite padaryti, – aiškino Popiežius. – Taip pat ir Rožinio maldos kalbėjimas šeimoje yra nuostabus dalykas ir didelis dvasinės stiprybės šaltinis“. Pabrėždamas krikščioniškai šeimai skirtą evangelizavimo, tikėjimo saugojimo ir perdavimo misiją, jis priminė, kad religingumas nėra tik nuosavas turtas, bet reikia juo dalintis ir liudyti, net ir priešiškoje, sekuliaristinėje aplinkoje, kaip tai darė apaštalas šv. Paulius, keliaudamas per pagoniškas tautas. Dabar ypač jaunos krikščionių šeimos, pasižyminčios dideliu mobilumu, gali daug prisidėti prie naujosios evangelizacijos uždavinių įgyvendinimo, tikėjimo pozicijų stiprinimo savo amžininkų supasaulėjusioje aplinkoje. Tokiu būdu šiandien „krikščioniškos šeimos yra šeimos misionierės visoje savo kasdienybėje, reikalų tvarkyme, nes jos tam gali suteikti tikėjimo druską ir raugą“, – tvirtino Šventasis Tėvas.

Dalintis džiaugsmo patirtimi

Popiežius nurodė dar vieną svarbų krikščioniškos šeimos gyvenimo aspektą – džiaugsmo patirties sklaidą. Tačiau šis džiaugsmas nėra paviršutiniškas ir nekyla iš materialinių dalykų ir to, kad viskas sekasi. „Tikrasis džiaugsmas kyla iš gilios darnos ir sutarimo tarp asmenų, mes visi jį jaučiame savo širdyse ir jis įgalina patirti bendrumo grožį, abipusį palaikymą visoje gyvenimo kelionėje“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Tokio gilaus džiaugsmo pojūčio pagrindas yra Dievo buvimas šeimoje ir Jo meilė, kuri yra priimanti, gailestinga ir rodanti pagarbą visiems, nes tik vienas Dievas žino, kaip sukurti darną tarp asmeninių skirtingumų. „Bet jeigu Dievo meilės pristinga, šeima praranda tikrąjį savo bendrumą ir įsivyrauja kiekvieno susitelkimas į save, o vienijantis džiaugsmas išnyksta“, – perspėjo Šventasis Tėvas. Linkėdamas krikščioniškoms šeimoms gyventi tikėjimo džiaugsmu ir jį natūraliai skleisti savo aplinkoje, jis pabrėžė, kad tokiu būdu šeima gali tapti „žemės druska ir pasaulio šviesa“, kaip Šventoji Nazareto šeima, kurią sudarė Jėzus, Marija ir Juozapas.

Šv. Mišių pabaigoje kartu su į Šv. Petro aikštę susirinkusia didžiule piligrimų minia kaip tik į Nazareto šeimą popiežius Pranciškus kreipėsi jo paties sukurta malda, prašydamas visoms pasaulio šeimoms atnaujintos malonės stebuklų. „Šventoji Nazareto šeima, savo pavyzdžiu kviečianti į Evangelijos mokyklą, išmokyk mus su išmintingumu ir susiklausymu sekti tavo dorybėmis; suteik mums skaidrų žvilgsnį, kad atpažintume Apvaizdos veikimą kasdienio gyvenimo tikrovėje“, – meldė Šventasis Tėvas. Jis prašė Jėzaus, Marijos ir Juozapo šeimą, kad ji padėtų mums atgauti maldingos tylos ir ramybės vertinimą ir tokiu būdu tikinčiųjų šeimos taptų maldos buveinėmis, mažosiomis namų Bažnyčiomis, siekiančiomis šventumo, atkaklaus darbštumo ir pavyzdingo vaikų auklėjimo, kad kiekvienoje šeimoje įsivyrautų kartų bendrystė, kurioje rastų sau vietą seneliai, ligoniai, vienišieji ir vargšai, visi besišaukiantys pagalbos.

Santuokos sakramentas – stiprybės šaltinis

Šeimos socialinio vaidmens aptarimą popiežius Pranciškus išplėtojo Šeimos dienos pamaldų išvakarėse spalio 26 dieną Šv. Petro aikštėje vykusio liudijimų renginio, kuris irgi televizijos kanalais buvo transliuojamas į visą pasaulį, metu. Kalbėdamas apie to liudijimo vakarą parinktą temą „Gyventi – tikėjimo džiaugsmas“, jis pabrėžė pasitikėjimo Viešpaties pagalba reikšmę. Šiandien šeimos gyvenimas dažnai kupinas nerimo, kartais negi tragizmo, darbas atima jėgas, o bedarbystė dar labiau dvasiškai išsekina, nes atsiduriama ties beviltiškumo riba. „Bet didžiausia našta gyvenime yra meilės stoka“, – sakė Šventasis Tėvas, pastebėdamas, jog kartais šypsenos nebuvimas, įtemptas tylėjimas yra tiesiog slegiantis. Ypač kada vyras ir žmona, tėvai ir vaikai, broliai ir seserys yra kupini pykčio, tarpusavyje net nesikalba. Ir štai tomis sunkiomis aplinkybėmis kaip išgelbėjimas yra svarbūs paties Jėzaus paraginantys žodžiai: „Ateikite pas mane visi, kurie vargstate ir esate prislėgti: aš jus atgaivinsiu“ (Mt 11, 28). Tai – prasmingiausias kvietimas tikinčiųjų šeimoms, nes tik Viešpatyje jos gali rasti ramybę ir tobulą džiaugsmą.

Kitas stiprybės šaltinis, anot popiežiaus Pranciškaus, yra Santuokos sakramentas, kuris priimamas sutuoktiniams iškilmingai prisiekiant būti ištikimiems, mylėti ir gerbti vienas kitą visą tolesnį gyvenimą – džiaugsme ir liūdesyje, ligoje ir sveikatoje. Sakramentinė santuoka yra ėjimas kartu, susikibus rankomis, save atiduodant į globojančias ir vedančias Viešpaties rankas. Su tokiu pasitikėjimu Dievo ištikimybe yra įmanoma atsakingai ir be baimės įveikti visus dažnai iškylančius sunkumus. Šventasis Tėvas pripažino, kad dauguma krikščionių sutuoktinių nėra naivūs ir gerai žino savojo gyvenimo problemas bei pavojus, bet nesibijo priimti atsakomybės Dievo ir žmonių akivaizdoje, įskaitant neatskiriamą pašaukimą gimdyti ir auginti vaikus.

Jie remiasi malone santuokos sakramento, kurio priėmimas nėra tik graži ceremonija, bet sutvirtinimas nuo šeimos gyvenimo neatskiriamoje buvimo savo vaikų gimdytojais ir tėvais misijoje. Tam reikia Jėzaus, kuris padėtų žengti kartu kasdienybėje su pasitikėjimu, palankumu ir atlaidumu. Jėzus yra neišsemiamas meilės šaltinis, ypač kada atiduoda save Eucharistijoje, kuri yra krikščioniškos šeimos gyvenimo svarbiausia duona ir palaikymas. Baigdamas pastabas šeimų liudijimo dalyviams popiežius Pranciškus dar kartą nurodė Šventąją Nazareto šeimą, kuri tapo šventa dėl Jėzaus buvimo ir visos šeimos tapo žmonijos istorijos dalimi kartų bendrystėje saugodamos tikėjimą.

Bažnyčios dokumentų aktualumas

Dar vieną kalbą šeimų sielovados tema Šventasis Tėvas pasakė spalio 25 dieną audiencijoje priėmęs Popiežiškosios šeimos tarybos metinės plenarinės sesijos dalyvius, apie 150 ekspertų, teologų ir ganytojų, tarp kurių buvo ir keli kardinolai. Šiemetinėje jau 21-ąjį kartą surengtoje tos Šventojo Sosto dikasterijos sesijoje kaip ir ta proga vykusiame platesnio pobūdžio suvažiavime buvo paminėtos svarbių Bažnyčios magisteriumo dokumentų – popiežiaus Jono Pauliaus II apaštalinio paraginimo „Familiaris consortio“ ir Šeimų teisių chartijos – paskelbimo 30-osios metinės. Minėti svarbūs dokumentai buvo paskelbti kaip palaimintojo Jono Pauliaus II 1980 metais sušauktos šeimų problematikai skirtos Vyskupų Sinodos asamblėjos išdavos. Popiežius Pranciškus jau yra pranešęs apie savo sprendimą šeimų sielovadai sušaukti pamečiui dvi Vyskupų Sinodo asamblėjas – neeilinę 2014 metais ir bendrąją 2015-aisiais.

Kalbėdamas Popiežiškosios šeimos tarybos nariams ir patarėjams Šventasis Tėvas patvirtino išlikusį apaštalinio paraginimo „Familiaris consortio“ aktualumą, ypač iškeliant šeimos, kaip ypatingos asmenų bendruomenės, sampratą. Tai yra natūralus žmogiškojo gyvenimo centras, kuriame išmokstama mylėti, aukotis, ginti ir saugoti gyvybę, pirmiausia silpnąją. „Neperlenkiant galima pasakyti, kad šeima yra pasaulio ir istorijos variklis“, – pabrėžė popiežius Pranciškus. Savotišku būdu paneigdamas dabar eksponuojamą homoseksualų iškreiptos ir bevaisės „partnerystės“ ir bevaikės bei mažavaikės šeimos („laisvės nuo vaikų“) koncepcijos primetimą, Šventasis Tėvas sakė, kad asmenybė gali būti tinkamai formuojama tik vaikui augant šeimoje su tėvu ir motina, su broliais ir seserimis, nes tik taip galima kvėpuoti tikra namų šiluma. Tokioje šeimoje pakanka erdvės intymumui, meilei, dialogui ir tarpasmeniniam bendravimui, kuris padeda ugdyti žmogiškąjį orumą, ypač jeigu šis auklėjimas paremtas religiniais principais ir prioritetiniu rūpinimusi silpnaisiais. Toks šeimos bendruomeniškumo supratimas dar aktualesnis šiandien, kai vyrauja iškreiptas individualizmas su dirbtinai sukurtomis „teisėmis“. Kaip tik todėl verta prisiminti 1983 metų spalio 22 dieną Popiežiškosios šeimos tarybos paskelbtą Šeimos teisių chartiją, kurioje pagrįstai akcentuojama, kad šeimos pareigos ir teisės yra pirmesnės už valstybės pareigas ir teises.

Vėl aiškindamas krikščioniškos šeimos santuokinį pagrindą ir sakramentinį savęs dovanojimą, popiežius Pranciškus sakė, kad „santuokos sakramentas yra tarsi pirmasis žmogiškumo sakramentas, kuriame asmuo save atranda ir supranta santykyje su kitu asmeniu, santykyje su meile jam, įgalinančia priimti ir duoti“. Tokiu būdu santuokinė meilė aiškiai atskleidžia asmens pašaukimą mylėti išskirtiniu būdu ir visam laikui, o visokie neišvengiami sunkumai ar krizės, kurias patiria sutuoktinių pora ir šeima, yra įveikiami išbandymai augant gėryje, tiesoje ir grožyje. Sutuoktinių – tėvo ir motinos – besąlyginio atsidavimo, pasitikėjimo Apvaizda patirtis bei liudijimas yra svarbūs palikuonių ugdymui, jų tikrosios laisvės ir šventumo siekyje. Bendrystė šeimoje sietina su kartų vieningumu, nes vaikai ir seneliai išlieka pažeidžiami ir jų gerovė atspindi civilizuotumo laipsnį. Juk visuomenė, kuri apleidžia vaikus ir marginalizuoja senelius, tampa ne tik neteisinga, bet sankcionuoja savo kelią į žlugimą. Bažnyčia, kuri rūpinasi tinkama jaunų žmonių bei senolių globa šeimose, tampa visų tikinčiųjų kartų geroji Motina ir tuo pat metu tarnauja žmonių visuomenei, nes padeda atrasti Dievo tėvišką ir motinišką meilę. Būtent dėl to Bažnyčia su meilinga globa artinasi prie sunkumuose atsidūrusių ar suirusių šeimų, vystydama gailestingumo sielovadą. Šventasis Tėvas kvietė Popiežiškąją šeimos tarybą esmingai prisidėti prie pasirengimo būsimosioms Vyskupų Sinodo asamblėjoms, kurios, kaip minėta, bus skirtos šeimos gyvenimo aptarimui ir stiprinimui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija