Žmogaus sveikata ir ekologija

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus sveikinasi su konferencijoje dalyvavusia Italijos sveikatos apsaugos ministre Beatriče Lorenzin

Šventasis Tėvas tarp Popiežiškosios sveikatos apsaugos sielovados tarybos surengto susitikimo dalyvių

Popiežiškoji sveikatos apsaugos sielovados taryba surengtoje tarptautinėje konferencijoje paminėjo šios Šventojo Sosto dikasterijos 30-ąsias veiklos metines. Buvo prisiminta ir prieš 20 metų popiežiaus šv. Jono Pauliaus II paskelbta enciklika „Evangelium Vitae“, kurioje aptariami įvairūs gyvybės, šeimos ir medicinos klausimai. Lapkričio 19–21 dienomis Romoje vykusio susitikimo, kuriame dalyvavo 500 žymių biomedicinos mokslininkų, gydytojų, teologų, teisės ekspertų ir netgi diplomatų, bendra tema buvo „Sveikatos kultūra ir dosnus priėmimas žmogaus ir planetos tarnystėje“. Čia buvo nagrinėjami žmogaus sveikatai įtakos turintys gamtosauginiai klausimai neseniai popiežiaus Pranciškaus paskelbtos socialinės enciklikos „Laudato Si“ kontekste. Apie tai glaustai kalbėjo ir pats Šventasis Tėvas, lapkričio 19 dieną susitikimo dalyvius priėmęs specialiojoje audiencijoje.

„Evangelium vitae“ mokymas

Nurodydamas šv. Jono Pauliaus II 1995 metais paskelbtą unikalią encikliką „Evangelium Vitae“, už kurią jam maldoje nuolat padėką reiškia viso pasaulio gyvybės gynėjai, popiežius Pranciškus sakė, kad tame dokumente pabrėžiama, jog ypatinga pagarba gyvybei ir netgi meilė jai turi būti įprasminta, rūpinantis bei tarnaujant visiems, kenčiantiems fiziškai ir dvasiškai, nes tai yra sveikatos apsaugos bei pastoracijos šioje srityje pagrindas. Šventasis Tėvas aiškino, jog tai buvo viena iš svarbių intencijų jam skelbti Gailestingumo jubiliejų, kadangi Bažnyčia mus visus kviečia būti artimais labiausiai kenčiantiems mūsų broliams ir seserims. Jis tvirtino, kad enciklikoje „Evangelium Vitae“ nuosekliai išdėstyti „Sveikatos kultūros“ plačiąja prasme bruožai – būtent svetingumas, užuojauta, supratimas ir atleidimas. Tokios nuostatos vyrauja Evangelijos mokyme bei praktinėje Jėzaus Kristaus veikloje. Juk, kaip rašoma Naujojo Testamento pasakojimuose, prie Jo kone kiekvieną dieną prisiartindavo ieškodami ir gaudami pagalbą ligoniai, nusidėjėliai, šėtono apsėstieji, kitų niekinami vargšai, atstumtieji, svetimšaliai. Ir dabar, šiuolaikinėje visuomenėje paplitusioje atmetimo kultūroje, tokie vargšai žmonės nustumiami į pašalį, su jais tiesiog nebendraujama. „Tokia atmetimo kultūra tikrai nėra Jėzaus, ji nėra krikščioniška“, – pripažino popiežius Pranciškus.

Enciklikoje „Evangelium vitae“ pirmiausia iškeliamos su mūsų tikėjimu susijusios pozityvios nuostatos, pabrėžiant žmogiškosios gyvybės nepažeidžiamumą, jos gynimą nuo prasidėjimo iki natūralios mirties. Kaip tik tai visu savo mokymo gilumu ir platumu išreiškė Viešpats Jėzus ir tai dabar reikia paliudyti rūpinantis sveikatingumu tiek medicinine, tiek ir socialine prasme, globojant vargstančius brolius ir seseris, kurie yra ne tik mūsų kraujo giminės ar mūsų tautiečiai, bet ir tolimi svetimšaliai iki pat „meilės savo priešui“, kaip teigiama ir enciklikoje „Evangelium Vitae“. Toks artumo rodymas neturi būti veidmainiškas, deklaratyvus, teigiant, kad „priešas yra man kaip brolis“, bet realiai peržengti nacionalinės socialinės ar religinės priklausomybės kliūtis. Tokie iššūkiai, pavyzdžiui, dabar iškyla Europoje, priimant pabėgėlius, nors kai kur skelbiama, jog pirmenybę reikia teikti „savos“ religijos išpažinėjams ir atmesti kitus, kai kalbama, kad galima priimti tik iš vieno kurio nors regiono ar būtinai atsižvelgti į išsilavinimą, turtinę padėtį, investicijos galimybes ir pan. Kartais iškyla skandalingi prieštaravimai, kai svetingai priimami kaip pabėgėliai svetur susikompromitavę sukčiavimu, turto prisigrobę milijardieriai ar netgi organizuoto nusikalstamumo gaujų vadeivos, nes gali susimokėti ir investuoti, bet neįsileidžiamos persekiojamos vargingos šeimos, iš karinių konfliktų apimtų regionų besigelbstintys jauni žmonės. Visai kitokį pavyzdį Evangelijoje rodo gerasis samarietis, kuris rūpinosi apiplėštu ir sunkiai sužalotu svetimšaliu be jokių išlygų rodydamas artumą, suteikdamas reikiamą pagalbą ir globą.

Būti gailestingumo kanalais

Iškeldamas tą evangelinį pasakojimą Šventasis Tėvas apgailestavo, kad dabar žmonės ir netgi ištisos tautos vertinami ir priimami pagal naudingumo kriterijus, pirmenybę teikiant pagal tai, kokia laukiama iš jų socialinė ar ekonominė nauda. Popiežius Pranciškus kritiškai atsiliepė apie vadinamąją troškimų mediciną, ypač paplitusią gerovę patiriančiose visuomenėse. Tada įvairiais būdais ir bet kokia kaina siekiama fizinio tobulumo, vadovaujantis amžino jaunatviškumo iliuzijomis. Šis blogas įprotis kaip tik skatina atmetimą ir marginalizavimą tų, kurie nėra pakankamai efektyvūs, kurie gali būti našta, trikdyti ar tiesiog nėra pakankamai išvaizdūs. Nurodydamas savo enciklikos „Laudato Si“ mokymą, Šventasis Tėvas sakė, jog svarbu pabrėžti globą ir artumą, rūpinantis visa Kūrinija, gamtos aplinka – mūsų „bendraisiais namais“, kuriuos Kūrėjas patikėjo visų priežiūrai, ypač galvodamas apie būsimąsias kartas. Bažnyčia juk yra susirūpinusi ne tik dėl žmonijos šeimos lemties, bet ir dėl Kūrinijos likimo, stengdamasi išugdyti jos atžvilgiu priežiūros arba administravimo nuostatą. Kaip moko Šventasis Raštas, visa Kūrinija yra Dievo dovana bei patikėta kiekvienos kartos atsakomybei išsaugoti ateičiai. Tokia „Kūrinijos Evangelija“ papildo Bažnyčios socialinę doktriną, ginančią žmogiškąjį orumą, neišskiriant ir tų, kurie yra neturtingiausi ar ligoje kenčiantys bei patiriantys skaudų išnaudojimą. Popiežius Pranciškus linkėjo, kad artėjančiais Gailestingumo jubiliejaus metais tų žmonių pagalbos šauksmas rastų atgarsį visų mūsų širdyse, kad tai būtų praktiškai išreikšta materialaus ir dvasinio gailestingumo darbuose pagal kiekvienam iš mūsų patikėtas profesines atsakomybes ar savanorišką tarnystę. Tapdami tokiais gailestingumo sklaidos „kanalais“ ir liudytojais, galime tikėtis gausių Dievo dovanojamų malonių.

Šventasis Tėvas linkėjo, kad toje tarptautinėje Sveikatos apsaugos pastoracijos konferencijoje (bei kitur pasaulyje dėl aktualumo) būtų išsamiau aptariamas gamtos aplinkos poveikis žmonių fizinei, psichinei, dvasinei ir socialinei sveikatai, veiksmingai prisidedant prie sveikatingumo kultūros vystymo. Tai – svarbios pastangos, žinant, jog dabar intensyvios aplinkos degradavimas kelia akivaizdžiai rimtą grėsmę sveikatingumui. Popiežius Pranciškus pats pasidalino patirtimi, kai vadovaudamas bendrųjų trečiadienio audiencijų katechezėms arba lankydamasis Romos parapijose, jis mato gana daug ligotų žmonių, įskaitant vaikus. Jam motinos sako, kad tie jų vaikai serga kažkokiomis retomis ligomis, ir nežinoma, kaip jas gydyti. „Būtent šias retas ligas sąlygoja gamtos aplinkos sudarkymas, – aiškino Šventasis Tėvas. – Tai – rimtos ir liūdnos pasekmės, kurios turi skatinti didesnį dėmesį ekologijai“. Jis reiškė viltį, kad netrukus, lapkričio pabaigoje, Paryžiuje prasidedantis klimato kaitai skirtas viršūnių susitikimas COP21 akcentuos ryšį tarp plintančių naujų patologijų ir gamtosaugos problemų, ir tai bus paskata ekologiniam atsivertimui, nes pastaruoju metu paskelbti Pasaulio sveikatos apsaugos organizacijos duomenys patvirtina, kokį didelį pavojų atmosferos užterštumas kelia žmonių sveikatai, įskaitant vaisingumo sutrikimus, nervinio pobūdžio ligas ir mirtingumo lygį (10–15 proc. mirčių dabar sukelia kaip tik ekologinės problemos). Baigdamas pokalbį popiežius Pranciškus maldoje prašė Švč. Mergelės Marijos, Ligonių sveikatos, kad ji savo užtarimu ir globa lydėtų visus, kurie rūpinasi kenčiančiais, suteikė apaštalinį palaiminimą jų šeimoms ir ligoninių bei globos namų pacientams. Šv. Jonas Paulius II yra įsteigęs Pasaulinę ligonių dieną, kuri kasmet minima vasario 11-ąją liturginėje Lurdo Dievo Motinos šventovėje. 2016 metais šios dienos minėjimas bus sutelktas į Nazaretą, parinkus temą „Pasitikėti Jėzaus gailestingumu kaip Marija: „Darykite, ką tik jis jums lieps“ (Jn 2, 5)“.

© 2015 „XXI amžius“