„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.9 (290)

2016 m. rugsėjo 16 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS
2001 metai
2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Motina Teresė – didžioji gyvybės gynėja

Mindaugas Buika

Šv. Motina Teresė ypač rūpinosi vaikų
gerove skatindama atsakingą motinystę

Kalkutos Motinos Teresės (1910–1997) paskelbimo Bažnyčios šventąja iškilmėje, sulaukusioje plataus dėmesio visame pasaulyje, popiežius Pranciškus ypač iškėlė jos nuopelnus ginant gyvybę, skelbiant ir liudijant gailestingumą kenčiantiems. „Motina Teresė visą gyvenimą dosniai dalijo Dievo gailestingumą, visiems tarnavo, visus priėmė, gynė žmogaus gyvybę – negimusią, apleistą, atmestą, – kalbėjo Šventasis Tėvas rugsėjo 4 dieną Šv. Petro aikštėje aukotų kanonizacijos šv. Mišių homilijoje, kreipdamasis į ko ne 120 tūkstančių pamaldų dalyvių minią. – Ji buvo įsipareigojusi šiam gyvybės gynimui be paliovos skelbdama, kad „negimusysis yra pats silpniausias, mažiausias tarp mažutėlių, labiausiai pažeidžiamas ir vargingiausias“. Ji pasilenkdavo prie mirštančių žmonių, paliktų gatvių pakraščiuose, matydama juose Dievo suteiktą orumą, kėlė balsą šio pasaulio didžiūnų akivaizdoje, kad jie pripažintų savo atsakomybę jų sukurto skurdo nusikaltimuose. Gailestingumas buvo druska, suteikianti skonį kiekvienam jos darbui, ir šviesa, praskaidrinanti sutemas tiems, kurie neturėjo net ašarų verkti dėl savo skurdo ir kančios“. Kad geriau susipažintume su šios albanų kilmės Indijos šventosios artimo meilės mokymu, tebeturinčiu didelį populiarumą, norisi aptarti jos mintis, išsakytas 1985 metų Jungtinių Tautų Organizacijos generalinėje asamblėjoje, ir kreipimąsi į 1995 metais Pekine vykusią Pasaulio moterų konferenciją.


Daktarai įkalbinėjo kardinolo motiną pasidaryti abortą

Kardinolas Raimondas Biurkas

JAV kardinolas Raimondas Biurkas (Raymond Burke) niekada nebūtų gimęs, jei jo motina būtų paklausiusi daktaro patarimo pasidaryti abortą. Kardinolas pasakoja, kad jo motina būdama nėščia stipriai susirgo ir kelias savaites praleido ligoninėje. „Tai buvo 1948-ieji. Daktaras patarė mamai pasidaryti abortą. Jis jai sakė: „Jau turi penkis vaikus, tau svarbu išlikti stiprios sveikatos, kad galėtum jais rūpintis“. „Mano tėvai atsisakė, atsakydami, kad jie tiki Dievu ir kad Kristus suteiks jiems reikiamą pagalbą. Mama manęs susilaukė ir vėliau viskas buvo gerai. O galėjau būti nužudytas...“ Kard. R. Biurko teigimu, milijonai JAV atliekamų abortų turi liautis, abortai – smurto visuomenėje šaknis. „Kiekvieną dieną galvoju apie kiekvieną sunaikintą, negrįžtamai prarastą gyvybę. Atsiradus abortams visuomenėje padaugėjo smurto. Mažiausio ir bejėgiškiausio nužudymas yra socialinio smurto šaknis. Kai kurie dabar teigia, jog žmonės su rimta liga ar vyresni žmonės yra nenaudingi. Tai tikrai baisu. Matome visiškai savanaudišką, individualistinę logiką“, – teigė jis. Kardinolas paragino už negimusios gyvybės apsaugą kovojančius aktyvistus niekada nepasiduoti, nepaisant pasipriešinimo ir kliūčių, su kuriomis jie susiduria. Jis perspėjo, jog šėtonas „bando pasėti abejonę, ar reikėtų viešai ginti žmogaus gyvybę“, stengiasi įteikti, kad geriau patylėti ir viešai nereikšti savo įsitikinimų. Tačiau piliečiai turi pareigą viešai „liudyti moralinį įstatymą“, kad ir kaip sunku tai būtų. „Nepasirenkame laiko, kada Dievas mums paskyrė gyventi, turime su tuo susitaikyti“, – pridūrė jis.


Žudymas nėra rūpestis

Nuo birželio 9-os dienos Kalifornija tapo penktąja valstija, kuri įteisino gyvenimo užbaigimą mirtinos dozės gavimu pačių asmenų prašymu iš medikų rankų. Su šiuo įstatymu, anot Los Andželo arkivyskupo Chosė Gomeso (Jose H. Gomez), buvo peržengta riba, kuri skyrė senstančiais ir sergančiais besirūpinančią visuomenę ir tą, kuri nužudo tuos kenčiančius, kurių nebegalime toleruoti. „Mūsų vyriausybės lyderiai, – rašo ganytojas, – sako mums, jog suteikti teisę pasirinkti gydytojo išrašytą mirtį reiškia užjausti ir paguosti senelius bei žmones su mirtinomis ir chroniškomis ligomis. Tačiau žudyti nėra rūpintis. Tikra užuojauta reiškia eiti su tais, kurie kenčia, dalintis skausmu, padėti jiems nešti naštą. Meilė savo artimui nėra įrodoma duodant savo kaimynui mirtiną piliulių dozę. Savižudybė su pagalba byloja apie solidarumo nesėkmę ir tik padidins izoliacijos bei vienatvės jausmą, kurį daug žmonių jaučia mūsų visuomenėje. Su šiuo naujuoju įstatymu mes apleidžiame pažeidžiamiausius kaimynus, nurašydami juos, kaip nevertus mūsų rūpesčio, kaip eikvojančius mūsų ribotus socialinius išteklius. Naujasis įstatymas padidins nelygybę mūsų sveikatos apsaugos sistemoje. Neturtingi seneliai jau dabar turi mažiau gydymo galimybių, mažą galimybę gauti paliatyviąją slaugą ar priežiūrą namuose. Valstybėje, kurioje milijonai yra priversti kliautis vyriausybės apmokama slauga, kas gali galvoti, kad vyriausybė apmokės mėnesiais ar net metais brangų gydymą, kai gali išrašyti pigų savižudžio tablečių buteliuką? Ir susiduriant su augančiu Alzheimerio ir kitų demencijos ligų turinčių senelių skaičiumi, kiek truks, kol išgirsime kvietimus pasiūlyti atjautą tiems, kurie nebegali pasirinkti ar kalbėti už save? Toks yra naujo įstatymo pavojus: mirtis, kurios kai kurie prašo sau šiandien, rytoj gali tapti „pasirinkimu“, kurio daug kas negalės atmesti. Savižudybės su pagalba logika neišvengiamai suteikia vyriausybei ir administratoriams galią nuspręsti, kurį gyvenimą verta gelbėti ir prižiūrėti ir kuris geriau baigtųsi mirtimi. Tokius sprendimus priimdami stiprūs ir galingi spręs likimą tų, kurie silpni ir mažiau įtakingi visuomenėje. Tai – tironijos pradžia“.


Kovokime, kad nebūtų „išmestų“ iš gyvenimo

Rugpjūčio 31-ąją Romos parodų rūmuose baigėsi vienas iš didžiausių pasaulyje medicinos susitikimų – kardiologų kongresas, kuriame buvo numatyta daugiau kaip 30 tūkst. dalyvių; pristatytos naujausios žinios, metodai ir technologijos širdies ligoms gydyti, su jomis susijusios visuomenės gyvenimo aplinkybės. Paskutinę kongreso dieną į Romos parodų rūmus atvyko popiežius Pranciškus. Čia jis susitiko su kardiologų bendruomenės atstovais. Popiežius kreipėsi klausytojus, kalbėdamas: „Jūs rūpinatės širdimi. Kiek daug simbolių šiame žodyje ir kiek lūkesčių sudėta į šį žmogaus organą. Jūsų rankose atsiduria pulsuojantis žmogaus kūno centras, todėl jūsų atsakomybė didelė! Esu įsitikinęs, kad atsidūrę prieš šią gyvenimo knygą, kurioje liko dar daug neperskaitytų puslapių, jaučiate jaudulį“. Popiežius Pranciškus paminėjo, kad „Bažnyčios mokymas visada kalbėjo apie mokslinių tyrimų svarbą gyvenimui ir asmenų sveikatai“. Ir šiandien Bažnyčia lydi bei aktyviai remia tokį svarbų ir delikatų darbą, nes skirtas asmens gėriui ir nėra atskiriamas nuo Dievo veikimo. „Prigimtis ir žmogaus protas yra Dievo kūriniai. Mokslininkas gali ir turi juos tirti, žinodamas, kad filosofinių ar empirinių mokslų, praktinių kompetencijų vystymasis, reikalingas silpnam ir ligotam, yra svarbi tarnystė – dieviško plano dalis. Atsivėrimas Dievo malonei per tikėjimą nesužeidžia proto, bet jį skatina pažinti tiesą, platesnę ir naudingą žmonijai“, – kalbėjo popiežius Pranciškus. Žinome, kad mokslininkas savo atradimais niekada nėra neutralus. Savyje jis nešasi savo istoriją, būdą būti ir mąstyti. Kiekvienam reikia tam tikro išsityrinimo, kuris pašalina toksinus, nuodijančius tiesos ir tikrumo paieškas, ir skatina labiau įsižiūrėti į dalykų esmę. Juk negalime neigti, kad pažinimui, kad ir tiksliausiam bei moksliškiausiam, reikia eiti pirmyn kelti klausimus ir rasti atsakymus apie tikrovės, žmogaus pradžią, prasmę ir tikslą. Bet vien mokslų, gamtos ir fizinių, nepakanka kiekviename žmoguje esančio slėpinio supratimui. Popiežius pabrėžė, kad ypač svarbu matyti vargšus, atstumtuosius, stokojančius, rūpintis jais, kovoti prieš jų „išmetimą“, kurį dažnai siūlo dabartinė kultūra. „Savo vertingu darbu jūs padedate išgyti ligonio kūnui ir tuo pat metu galite nustatyti, kad egzistuoja prigimtyje įspausti dėsniai, kurių niekas negali pakeisti, bet tik atrasti, panaudoti ir nukreipti, kad gyvenimas atitiktų Kūrėjo intencijas“, – Vatikano II Susirinkimo mokymą priminė popiežius Pranciškus, perspėdamas apie pavojų, gresiantį ir mokslo žmogui, neatsilaikyti prieš pagundą užgniaužti tiesą. Padėkojęs už kardiologų darbą, priminęs, kad ir pats pabuvojo kelių iš jų rankose, popiežius Pranciškus meldė Viešpatį laiminti medicinos tyrimus ir priežiūrą, kad visus pasiektų kančių palengvinimas, didesnė gyvenimo kokybė, didesnė viltis, kad visuomenėje nebūtų „išmestų“. „Labai jums dėkoju“, – pasakė Šventasis Tėvas, vėliau keliasdešimt kardiologų pasveikinęs asmeniškai rankos paspaudimu, apsikeisdamas keliais žodžiais, tarp jų buvo ir Europos kardiologų draugijos pirmininkas, tarptautiniu lygiu žinomas kardiologas iš Portugalijos Faustas Pinto.


Norvegijoje gydytoja atleista dėl atsisakymo išrašyti kontraceptines priemones

Norvegijoje dirbanti gydytoja lenkė Katažina Jachimovič (Katarzyna Jachimowicz) tapo pirmąja šalyje medike, atleista iš darbo dėl atsisakymo paskirti abortą galinčias sukelti gimdos kontraceptines priemones, nes tai prieštaravo jos sąžinei. Gydytoja atsisakė pasiduoti valdžios atstovams, bandžiusiems ją įtikinti atsisakyti savo moralinių įsitikinimų dėl žmogaus gyvybės šventumo. „Niekada neprašiau šio vaidmens. Paprasčiausiai norėjau būti įprastine šeimos gydytoja. Bet kai atėjo laikas pasirinkti, negalėjau pasielgti kitaip“, – teigė ji.

K. Jachimovič Norvegijoje gydytoja pradėjo dirbti 2010 metais. Daugiau nei ketverius metus dirbo gydytoja Šeimos klinikoje ir dėl jos darbo nusiskundimų nebuvo. Būdama katalikė, ji neslėpė nuo darbdavio savo tikėjimo ir niekada nesiūlė pacientėms darytis abortų ar naudoti kontracepciją, taip pat ir abortą galinčias sukelti gimdos kontraceptines priemones (pavyzdžiui, gimdos spiralę). Tačiau jos etinė laikysena niekada netrukdė klinikos funkcionavimui. Susitikime su gydytojais ir klinikos vadovybe ji iš karto pranešė apie savo pažiūras ir ją įdarbinę vadovai patvirtinto, kad jos sąžinės laisvė bus užtikrinama, sutarė su gydytoja dėl to, ko ji neprivalės daryti. Vis dėlto moteris nepaprašė rašytinio patvirtinimo. Pasak K. Jachimovič, situacija buvo stabili iki tol, kol viešojoje erdvėje liberalūs apžvalgininkai nepradėjo kampanijos prieš katalikus gydytojus, atsisakančius išrašyti kontraceptikus ar abortą sukeliančius vaistus. 2014 metais teisinė situacija šalyje suprastėjo ir galimybė šeimos gydytojams dėl savo sąžinės nedaryti tam tikrų dalykų buvo stipriai apribota. Dabar jiems draudžiama atsisakyti išrašyti bet kokios formos kontracepciją. Galiausiai ir gydytojai K. Jachimovič buvo duota pasirinkti: išeiti iš darbo arba atsisakyti savo įsitikinimų. Nenorėjusi tai padaryti, 2015 metų gruodį ji buvo atleista. Tada gydytoja iš įvairių šaltinių sulaukė pagalbos. Jos pacientai katalikai ir protestantai, musulmonų šeima bei kolegos rašė laiškus Norvegijos parlamentui ir Sveikatos ministrui, tačiau nesulaukė jokio atsakymo. Šių metų birželį buvo pradėtas teismo procesas – pirmasis toks teismas dėl sąžinės laisvės užtikrinimo Norvegijoje. Pagalbą moteriai suteikė Norvegijos krikščioniška medicinos asociacija, supratusi šio atvejo svarbą. Organizacijos atstovo teigimu, nors kova prasidėjo nuo kontracepcijos ir abortų, ateityje tikriausiai kovoti reikės ir dėl eutanazijos bei lyties keitimo operacijų.

 
 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija