Teologijos ir pastoracijos bendrystė šeimų sielovadoje

Mindaugas Buika

Popiežius Pranciškus ir arkivyskupas Vinčensas Palija (jo dešinėje) su grupės Šv. Jono Pauliaus II instituto bendruomenės narių šeimomis

Po to, kai buvo paskelbtas posinodinis apaštalinis paraginimas „Amoris Laetitia“, dviejų pastarųjų šeimai skirtų Vyskupų Sinodo asamblėjų baigiamasis dokumentas, popiežius Pranciškus ne kartą jį komentuodamas aiškino, kaip Bažnyčia gali ir turi padėti šeimoms įveikti šiuolaikinės kultūros iššūkius, kad jos galėtų įgyvendinti Dievo plano joms skirtą misiją. Viena iš svarbesnių tokio pobūdžio kalbų buvo pasakyta spalio 26 dieną įvykusiame Šventojo Tėvo susitikime Vatikane su Popiežiškojo Jono Pauliaus II instituto akademine bendruomene pradedant naujus mokslo metus. Šv. Jonas Paulius II minėtąjį institutą įkūrė 1981 metais paskelbta apaštaline konstitucija „Magnum Matrimonii Sacramentum“, iškeldamas santuokos ir šeimos teologinių studijų užduotis. Dabar jo padaliniai veikia įvairiose pasaulio šalyse prie aukštųjų katalikiškų mokyklų (Romoje prie Popiežiškojo Laterano universiteto, Vašingtone prie Amerikos katalikų universiteto, Ispanijoje, Brazilijoje, Indijoje, Australijoje ir kitur) ir teikia daktarato ir licenziato mokslinius laipsnius. Po neseniai pravestos reformos Romos kurijoje dabar Popiežiškasis Jono Pauliaus II santuokos ir šeimos studijų institutas tapo naujos Pasauliečių, šeimos ir gyvybės kongregacijos struktūra, kurios vadovu paskirtas buvęs Popiežiškosios šeimos tarybos pirmininkas italas arkivyskupas Vinčensas Palija (Vincenzo Paglia), kuris tapo ir Popiežiškosios gyvybės akademijos prezidentu. Toks junginys patvirtina rūpinimosi šeima ir gyvybe Bažnyčios magisteriume neatskiriamumą.

Blaivybės sargas ir jaunimo globėjas

Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos byla Šiaulių vyskupijoje

Irena Ramaneckienė, Antanas Ivinskis

Šv. Mišias, kuriose iškilmingai paskelbta kun. I. Štacho bylos pradžia, aukojo Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis ir Šiaulių dekanato vicedekanas, teisingumo gynėjas Dievo tarno I. Štacho byloje, kun. teol. lic. Saulius Paliūnas

Sausio 25 dieną Šiaulių vyskupas Eugenijus Bartulis kreipėsi į Šventųjų skelbimo kongregaciją Vatikane dėl pirmojo blaivybės apaštalo Lietuvoje kun. Ignaco Štacho kanonizacijos ir beatifikacijos bylų pradėjimo. 2016 m. liepos 5 d. buvo gautas leidimas pradėti bylos procesą. Spalio 30 dieną Šiaulių vyskupas šv. Mišių metu iškilmingai paskelbė Dievo tarno kunigo Ignaco Štacho beatifikacijos bylos pradžią.

Kunigo Ignaco Štacho biografijos faktai

Iki 2016 metų paskutiniosios spalio savaitės tiksli kun. I. Štacho gimimo data dar nebuvo žinoma. Ją pavyko rasti Lietuvos valstybės istorijos archyvo byloje – apklausos knygoje, susijusioje su 1831 metų sukilimo įvykiais (LVIA. F. 437, ap. 10, b.10,l. 52). Joje paties kun. I. Štacho ranka lenkiškai įrašyta: „Imie mi Ignacy, nazwisko Sztach – rodzilem się w miasteczku Worniach w r. 1797 8-bra 9-go – iestem wyznania Rzymsko-Katolickiego – Szlachetnie urodzony, maiątku nieruchomego nieman“ („Mano vardas Ignacas, pavardė Štachas – gimiau Varnių miestelyje 1797 m. spalio 9-ąją – esu Romos Katalikas – kilmingas, nekilnojamos valdos neturiu“ – A. I. vertimas).

Motinos Teresės iš šiukšlinės ištrauktas kūdikis – šiandien seminaristas

Filosofijos daktaras ir IV kurso seminaristas Emanuelis Leklerkas

Italijos katalikų televizija „TV 2000“ lapkričio 7 dieną papasakojo, dokumentuodama liudininkų pasakojimais ir nuotraukomis, paradoksalią indų kilmės Emanuelio Leklerko (Emanuel Leclercq), šiandien studijuojančio seminarijoje istoriniame Avinjono mieste, Prancūzijoje, istoriją.

„Motina Teresė mane ištraukė iš šiukšlių kibiro. Gimiau 1982 metų rugsėjo 9 dieną ir gyvenau dešimt dienų su tėvais. Rugsėjo 19-ąją mano mama mane paliko šiukšlių kibire priešais Gailestingumo (arba Motinos Teresės) seserų namus Amravatyje, Bombėjaus lūšnyne“, – pasakojo Emanuelis. Ant rankos jam buvo užrašytas motinos induistinis vardas, plačiai paplitęs Indijoje, – Subadhra, reiškiantis „šauni motina“. Ant jo kaklo buvo grandinėlė su vardu – „Robinas“.

Alkoholizmo pažabojimas būtų pati svarbiausia reforma atkurtos Lietuvos istorijoje

Linas Zasimavičius

Viešojoje erdvėje vis dažniau diskutuojant apie galimo valstybinio alkoholio pardavimo monopolio ar bent jau specializuotų parduotuvių steigimo galimybę, pastarieji laisvosios rinkos apribojimai sulaukia prieštaringų vertinimų iš verslininkų ar liberalių pažiūrų politikų, kuriems bet koks individo laisvės suvaržymas – savaime blogis. Iš tikrųjų graudžiai juokingai skamba kai kurių veikėjų kalbos, jog apribojus alkoholio pardavimą, žmonės ims emigruoti iš Lietuvos, valstybė praras milžiniškas pajamas, gaunamas iš alkoholio akcizų ir t.t.

Tokias kalbas gali sąlygoti keletas veiksnių: oficialus ar neoficialus atstovavimas alkoholio verslui arba sveiko proto neturėjimas. Štai kodėl bent iš dalies pažabojus alkoholizmą, Lietuva patirtų milžinišką naudą finansų, socialinių reikalų, kultūros srityse:

Sunkus ir ilgas blaivybės kelias

Petras URBONAS

Žemaičių vyskupas Motiejus Valančius

Pastaruoju metu jaučiamas susirūpinimas dėl alkoholizmo „viruso“ plitimo visuomenėje, ieškoma naujų priemonių blaivybės skatinimui. Prieš rinkimus Seime buvo kuriami alkoholio naudojimo apribojimo projektai, siūlomos įvairios akcijos alkoholikų gelbėjimui iš girtuokliavimo liūno, svarstoma, kad stiprieji gėrimai būtų parduodami tik specializuotose parduotuvėse. Aukščiausios valdžios struktūrose galvojama apie baudų padidinimą alkoholio vartotojams viešose vietose. Visiems įgriso kaimuose ir miesteliuose matyti griuvinėjančius valkatas, šlitinėjančius alkoholikus, asocialius nedirbančius ir nusikaltimus darančius asmenis.

Blaivybės sąjūdžio gimimas

Dideliame, konkuliuojančiame informacijos sraute apie galynėjimąsi su girtuoklystės šmėkla dažnai nebeprisimename Motiejaus Valančiaus – Žemaičių vyskupo, švietėjo, aktyvaus visuomenininko, politiko, istoriko, rašytojo, blaivybės sąjūdžio organizatoriaus.