„XXI amžiaus“ priedas apie gyvybės apsaugą Nr.12 (305)

2017 m. gruodžio 15 d.


PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno


 

Gyvybės pabaigos klausimai

Popiežius Pranciškus kviečia ieškoti išmintingų sprendimų

Mindaugas Buika

Šventasis Tėvas ragina globoti
žmones iki jų gyvenimo pabaigos

Niekada neapleisti ligonio

Plataus dėmesio susilaukė popiežiaus Pranciškaus laiškas Vatikane surengtai konferencijai „Gyvenimo pabaigos klausimai“. Jame patvirtinamas Bažnyčios mokymas, kad jokio moralinio pateisinimo neturi vadinamoji eutanazija – valingas sunkaus ligonio gyvybės nutraukimas, kartais net padedant jam pačiam nusižudyti, kad nebereikėtų kęsti skausmo. Pripažinęs, kad bet kokiu atveju „gailestingas“ žudymas yra visiškai nesuderinamas su žmogaus orumu ir pagarba jo kūrėjui Dievui, Šventasis Tėvas priminė įvairiuose Bažnyčios dokumentuose išsakytą neigiamą požiūrį į „perdėtai atkaklų gydymą“ – neproporcingą terapijos priemonių naudojimą beviltiškoje situacijoje. Pabrėždamas paliatyvinės slaugos svarbą ir kategorišką reikalavimą niekada neapleisti ligonio, popiežius Pranciškus lapkričio 7 dienos laiške, adresuotame Popiežiškosios gyvybės akademijos pirmininkui, arkivyskupui Vinčensui Paljai (Vincenzo Paglia), nurodo, kad gydymas gali būti nutrauktas, jei pripažįstama mirties neišvengiamybė, o dirbtinis gyvybės palaikymas tik pratęsia nepagydomai sergančiojo kančias.

Lapkričio 16–17 dienomis vykusioje konferencijoje, kurią buvo surengusi Popiežiškoji gyvybės akademija kartu su Pasaulio gydytojų asociacijos Europos skyriumi ir Vokietijos gydytojų asociacija, dalyvavo žymūs mūsų kontinento medicinos profesionalai, paliatyvinės medicinos ekspertai, teisininkai, teologai ir filosofai. Buvo išsamiai aptartos pacientų teisės, šiuolaikinės gydymo ir gyvybės palaikymo galimybės ir ribotumai, atsižvelgiant į technologijų pažangą, etines normas, naujų įstatymų priėmimą, stiprėjančią ekonominių interesų įtaką sveikatos apsaugos sričiai ir ideologinį vis labiau sekuliarizuotos visuomenės palankumą eutanazijos legalizavimui. Kaip pripažįsta Šventasis Tėvas, tokiomis prieštaringomis aplinkybėmis žemiškojo gyvenimo pabaigos klausimų nagrinėjimas tampa dar aktualesnis, pasitelkiant išmintį ir moralinius principus, kuriais siekiama užtikrinti integralią kiekvieno asmens gerovę.

Proporcingo gydymo ribos

Priminęs išaugusias medicinos mokslo galimybes išgydyti daugelį ligų, pagerinti sveikatą, prailginti gyvenimą ir netgi rasti pakaitalus kai kurioms gyvybinėms funkcijoms (tai buvo net neįsivaizduojama dar netolimoje praeityje), popiežius Pranciškus savo laiške paliečia moralinius atkaklaus beviltiško ligonio gydymo vertinimus. Jis priminė dar prieš 60 metų popiežiaus Pijaus XII paskelbtą kreipimąsi į anesteziologus ir intensyvaus gydymo specialistus. Jame pabrėžiama, kad nėra pareigos visomis aplinkybėmis naudoti visas medicinos priemones gyvybės palaikymui. Kai kuriais atvejais moraliai leistina nuo to susilaikyti ar nepratęsti, jeigu aišku, kad tai nieko nepadės. Buvo nurodyta 1980 metų Tikėjimo mokslo kongregacijos deklaracija „Dėl eutanazijos“. Joje labai aiškiai pasmerktas sąmoningas ir valingas nepagydomai sergančio, neįgalaus ar gilios senatvės sulaukusio asmens gyvybės nutraukimas. Kaip aiškina Katalikų Bažnyčios katekizmas, „klaidinga nuomonė, pateisinanti eutanaziją, gali atsirasti ir be blogos valios, tačiau ji nekeičia tų nusikalstamų, visada smerktinų ir atmestinų veiksmų prigimties“ (KBK, 2277). Bet minėtoje deklaracijoje pripažįstama, jog yra leistina nutraukti ar sustabdyti terapijos priemonių naudojimą, jeigu tai neatitinka etinio ir humanistinio proporcingo gydymo kriterijaus, kuriuo atsižvelgiama į tokio gydymo ir gyvybės palaikymo perspektyvas ir paciento fizinius ir moralinius resursus.

Šventasis Tėvas pripažino, kad visus faktorius įvertinti tikrai nėra paprasta, kadangi klinikinėje praktikoje tokios situacijos dažnai yra dramatiškos. Nuspręsti, ar taikoma medicininė intervencija yra proporcinga, nepakanka tik technologinio bei farmacinio vertinimo, bet reikia atsižvelgti į moralines aplinkybes, gydymo palaikymo intencijas, pagarbą žmogui. Juk kalbama apie paskutinįjį žemiškojo gyvenimo etapą, kuriame išryškėja ypatingas gyvybės ir mirties santykis. Vėlgi, kaip skelbia Katalikų Bažnyčios katekizmas (KBK, 2278), tokioje padėtyje svarbiausias yra paciento vaidmuo, jeigu jis dar pajėgus priimti sprendimą, ir jo teisė dėl to bendrauti su gydytojais profesionalais, kurie turi padėti įvertinti gydymo proporcingumą kiekvienu konkrečiu atveju, bei atsisakyti tokio gydymo, jeigu jis tampa neproporcingas. Toks vertinimas irgi nėra paprastas, žinant dažnai dabar fragmentuotus ir formalius gydytojų ir pacientų santykius bei gydymo technologijų ir organizavimo bruožus.

Paliatyvinės slaugos galimybės

Priimant vertinimus ir sprendimus visu aktualumu iškyla sveikatos apsaugos galimybės, o technologiniams ir moksliniams medicinos pasiekimams vis didesnę įtaką turi ekonominiai interesai. Tokiais atvejais sudėtingas ir efektyvus gydymas, kuris brangiai kainuoja, tampa prieinamas tik privilegijuotiems žmonėms, stiprėjant socialinei nelygybei sveikatos apsaugoje. Tai tampa tiesiog sisteminiu reiškiniu, ypač kai palyginama padėtis skirtinguose kontinentuose, pavyzdžiui, Europoje ir Afrikoje. Tačiau ir santykinės gerovės šalyse, visų gydymo galimybių pasiekimas tampa pavojingai priklausomas nuo individų ekonominių resursų, prestižinės padėties bei sveikatos apsaugoje įsivyravusios korupcijos. Visų šių skirtingų faktorių įtakos akivaizdoje yra svarbu ugdyti bendrąją sveikatos apsaugos kultūrą, kurios aukščiausias reikalavimas – rodyti atsakingą artumą ligoniui ir niekada jo neapleisti.

Popiežius Pranciškus akcentavo, kad tobulas tokio rūpinimosi pavyzdys yra evangelinis pasakojimas apie Gerąjį Samarietį (Plg Lk 10; 25–31). Pripažinęs, kad, pacientui būnant ant galimos mirties slenksčio, neretai nėra paprasta priimti sprendimą, jis linkėjo kiekvienam, koks ryšys su sunkiu ligoniu bebūtų – tėvo, motinos, sūnaus, dukters, brolio, sesers, gydytojo, slaugės – rodyti visą įmanomą solidarumą ir meilę. Jeigu mes žinome, kad ne visada galime užtikrinti gydymą ir pagijimą, turime rūpintis gyvuoju, nebandant nutraukti jo gyvybės, bet ir tuščiai nesipriešinant neišvengiamai artėjančiai mirčiai. Šventasis Tėvas nurodė paliatyvinės globos svarbą, kuri kartu su konkrečia medicinine pagalba sunkiai sergančiam ligoniui padeda įveikti tai, kas laukiant artėjančios mirties yra baisiausia – skausmą ir vienatvę. Jis pakvietė šiuos jautrius klausimus demokratinėje visuomenėje aptarti ramiai, vedant rimtą dialogą, ieškant, kiek įmanoma, suderintų sprendimų netgi ir teisiniu lygmeniu.

Reikia atsižvelgti į pasaulėžiūros skirtumus, etinių įsitikinimų ir religinės priklausomybės įvairovę, nes tai skatina atvirą dialogą. Valstybė negali atsisakyti pareigos saugoti ir ginti visus piliečius, pradedant nuo jų gyvybės, ypatingą dėmesį skiriant labiausiai pažeidžiamiems, silpniausiems ir kenčiantiems bei jų teisėtiems poreikiams. Su sveikatos apsauga susijusių įstatymų priėmimas (kai kuriose Europos šalyse eutanazija jau legalizuota) reikalauja valstybinio atsakingumo, kuo platesnės vizijos bei aiškios ir pagrįstos nuostatos dėl to, kas stiprina bendrąją asmens ir visuomenės gerovę kiekvienoje konkrečioje situacijoje.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija