"XXI amžiaus" priedas pagyvenusiems žmonėms, 2005 m. vasario 11 d., Nr. 1 (11)

PRIEDAI









Dievo pagalba išvengęs mirties

Romas BACEVIČIUS

Stasys Gvildys

Aštuntą dešimtį bebaigiantis kaunietis Stasys Gvildys galėtų sau sėdėti namie ir ramiai džiaugtis gyvenimu. Tuo labiau kad jis šio žmogaus nelepino. Būdamas aštuoniolikmetis 1944-aisiais, nepaklausęs mamos (tėvas 1943 metais mirė), jis atsiliepė į generolo Povilo Plechavičiaus raginimą eiti ginti tėvynės. Įstojęs į Lietuvos vietinę rinktinę (LVR), kaip ir kiti „plechavičiukai“, neturėjo galimybės savo tėvynės ginti, nes generolą P.Plechavičių vokiečiai apgavo. 1944 m. gegužės 15 d. buvo vokiečių nuginkluotas, vos nenušautas ir išvengęs mirties Lietuvoje, vėliau atsidūrė Vokietijoje. Patyrė badą, daug žiaurumų būdamas vokiečių, amerikiečių ir rusų nelaisvėje Vokietijoje, Prancūzijoje, Stalingrade. Keisčiausia, kad, baigiantis karui, 1945-ųjų gegužę patekęs pas amerikiečius, jų buvo pasiųstas į karo belaisvių stovyklą kaip eilinis vokiečių kareivis. Beveik visi, kurie bėgo nuo rusų, atsidūrė pas amerikiečius, o šie tik pačius stipriausius ir, jų manymu, tinkamiausius išvadavo nuo kančių Rusijos lageriuose. Mažai kam pavyko ištrūkti iš tos nelaisvės ir atsidurti JAV, Kanadoje, Australijoje, Didžiojoje Britanijoje ar kitoje šalyje. O daugelis, taip pat ir Stasys, buvo atvežti atstatyti Stalingrado. Badaudamas ir sunkiai dirbdamas, čia susirgo dizenterija. Tik Dievo pagalba vargais negalais išvengė mirties. 1946 metų birželį gavo leidimą grįžti į gimtinę. Bet ir grįžti nebuvo paprasta. Kelionė namo irgi buvo kupina vargo ir pavojų. Bet ji baigėsi laimingai.

Sugrįžus į tėviškę su tokia biografija, sovietinės okupacijos metais gyvenimas nebuvo paprastas. Praeitį ir norą ginti tėvynę kaip nusikaltimą priminti buvo pasirengęs ne vienas, todėl S.Gvildys stengėsi apie savo kadaise patirtus išgyvenimus niekam nekalbėti.

Tik atgimimo metais pradėjo pats pasakoti ir labiau domėtis kitų Lietuvos vietinės rinktinės karių likimais, rašyti apie tai į spaudą. 1998 metais pradėjo rinkti medžiagą archyvuose ir 1999-aisiais išleido pirmąją knygą „Laisvės troškimo kaina“, kurioje aprašė savo asmeninius įspūdžius ir išgyvenimus. 2000 metais buvo išleista visų S.Gvildžio laikraščiuose ir žurnaluose spausdintų straipsnių rinktinė „Generolo Povilo Plechavičiaus kariai savanoriai“. 2001 metais išėjo jo istorinių–dokumentinių apybraižų ir prisiminimų apie LVR karius rinktinė „Kruvini likimai“, o 2004-aisiais – ir antrasis jos tomas. Penktoji S.Gvildžio knyga „Erškėčiais klotu keliu“ buvo išleista 2004 metais. Dar vieną knygą jis parengė spaudai – JAV gyvenančio Zigmo Grybino prisiminimus „Tarp vilties ir išsipildymo“. Tai kario ir mokytojo nuotykiai. Čia rašoma apie garbingą mokytojų Grybinų šeimą, iš kurios yra kilę ir du Vietinės rinktinės kariai – knygos autorius Zigmas ir jo brolis Aleksandras. Broliai Zigmas ir Aleksandras savanoriais išėjo ginti tėvynės, tačiau patyrė nacių prievartą, išvaikščiojo Rytų fronto kelius. Knygos autorius Zigmas buvo sunkiai sužeistas, išgyveno daug skaudžių netekčių, tačiau vėliau grįžo mokytojo tarnybon lietuvių pabėgėlių mokyklose, organizavo skautus, tęsė pedagogo studijas JAV, Lietuvių bendruomenėje skiepijo meilę Lietuvai, lietuvių kalbai ir tautos tradicijoms. Autoriaus brolis Aleksandras, grįžęs iš karo, tapo „Tauro“ apygardos partizanų vadu Faustu ir žuvo kovoje su okupantais. Kai tik atsiras lėšų leidybai, ši knyga pasirodys. Beje, S.Gvildys, grįžęs iš Stalingrado atstatymo, kurį laiką dirbo Šakių rajono žemės ūkio skyriuje, iš kur vieną kartą paėmė daug žemėtvarkininkams skirtų detalių žemėlapių ir per svainį Joną perdavė A.Grybinui-Faustui. Žemėlapiai partizanams padėdavo geriau orientuotis vietovėje.

Rinkdamas medžiagą apie Vietinės rinktinės karius ir domėdamasis jų likimais, S.Gvildys yra daug bendravęs su likimo broliais, įrašęs kelis šimtus kasečių su gyvų liudytojų pasakojimais. Be to, daug laiko praleista archyvuose. S.Gvildys nepagailėjo kelių tūkstančių litų, kad pasidarytų sau reikalingų archyvų kopijas. Ypatingajame archyve už vieną puslapį iš bylos iki 1961 metų reikėdavo mokėti net po du litus, už vėlesnio laikotarpio – po 60 ct. Taigi labiausiai reikalingų politinių bylų kopijos buvo brangiausios. O dabar archyvais taip paprastai, nors ir nepigiai, nepasinaudosi. S.Gvildys džiaugiasi, kad turi daug archyvų bylų kopijų, kurių, įsigaliojus naujam įstatymui, nepasidarytų. Jose esama dar daug neskelbtos medžiagos apie Vietinę rinktinę ir rezistencines kovas, kurią nori išsaugoti. „Kur visa tai pasidės po manęs? – klausia Stasys. – Juk ne vienam muziejui būtų svarbu turėti kasečių su autentiškais bendražygių pasakojimų įrašais, to laikotarpio nuotraukomis“.

1997 metais įkūrus Lietuvos vietinės rinktinės karių sąjungą (LVRKS), S.Gvildys tapo jos nariu, o kitais metais – tarybos sekretoriumi, 1999-aisiais įstojo į Nepriklausomųjų rašytojų, o 1998 metais – į Žurnalistų sąjungas. Jis daug rūpinosi ir dar tebesirūpina, kad buvę LVR kariai gautų kario savanorio statusą. Labiausiai S.Gvildį jaudina abejingumas Ašmenoje (dabar Baltarusija) palaidotiems „plechavičiukams“ – o tokių yra bene 47. Jei Baltarusija būtų Lietuvą gerbianti valstybė, leistų sutvarkyti šiuos kapus ir pastatyti paminklą. Deja, dabar tas rūpi tik buvusiems Vietinės rinktinės kariams, o Lietuvos valdžia, neskirdama lėšų kovotojams už laisvę deramai palaidoti arba bent jau kapinėms sutvarkyti, tikintis, kad Lukašenkos režimas šioje šalyje vis tiek baigsis, iš tiesų negerbia Lietuvos kariuomenės.

Jaudina S.Gvildį ir tai, kad keli LVRKS žmonės, nepasitarę su kitais sąjungos nariais, savo iniciatyva, be tarybos sprendimo nusprendė pasirašyti susitaikinimo deklaraciją su skriaudike Armija krajova (AK). Liūdna buvo žiūrėti, kaip valstybinėse įstaigose pagerbė ne Vietinės rinktinės karius – AK aukas, o Lietuvos genocido vykdytojus. „Galbūt ir būtų galima susitaikyti, – sakė S.Gvildys, – bet pirmiausia reikėjo gauti AK atsiprašymą ir pageidavimą susitaikyti, o tada taryboje apsvarstyti ir nuspręsti. Deja, viską nutarė keli žmonės, pasiūlę skriaudikams susitaikymą“.

Pasak S.Gvildžio, jauniausiems „plechavičiukams“ – jau beveik 80 metų. Tai tikrai garbingas amžius. Kai kurie jų, ypač tie, kurie, truputį pasimokę Marijampolės karo mokykloje, išvengė kovos ir nenukentėję sugrįžo namo, dabar, nors yra pirmininkas, pavaduotojas, iždininkas, taryba, vis labiau nori tapti vienvaldžiais vadais, pamiršdami elementariausius demokratijos principus. LVRKS veikla dažnai būna vien dviejų trijų žmonių sprendimas. „Gal šie žmonės per anksti paseno ir suvaikėjo, kad nesupranta, ką daro“, – juokaudamas sakė S.Gvildys.

1991-aisiais tapęs našliu po poros metų, nenorėdamas likti vienas, Stasys vedė antrąkart, tačiau jau ketvirti metai vėl yra našlys. Dabar daugiausia bendrauja su vyresniuoju broliu Jonu, kuris netoli gyvena, susitikę pažaidžia šachmatais. Su Kėdainiuose ir Vilkaviškyje gyvenančiais sūnumis Liucijumi ir Stasiu, vaikaičiais Sandra ir Andriumi, Renata ir Dariumi (jis yra futbolininkas) bendrauja telefonu ir susitinka rečiau. Dažnai tenka susirinkti į posėdžius, kartu su kitais Vietinės rinktinės kariais dalyvauti įvairiuose renginiuose visoje Lietuvoje, lankyti kovos vietas, privalo posėdžiauti sprendžiant vieną ar kitą su Vietine rinktine susijusį klausimą, nes yra įvairių komisijų narys, susitinka su Lietuvoje iš užsienio apsilankančiais „plechavičiukais“. Bendrauja su žuvusių Vietinės rinktinės karių giminėmis, dalyvauja mirusiųjų laidotuvėse. O kur dar bičiuliai iš Nepriklausomųjų rašytojų sąjungos? S.Gvildys beveik kasdien sėdi prie kompiuterio ir rašo apie renginius, kuriuose dalyvauja, rašinius siunčia ne tik į Lietuvos spaudą („XXI amžiuje“ jo rašinių spausdinta daugiausia), bet ir į Kanados „Tėviškės žiburius“, elektroniniu paštu bendrauja su likimo broliais užsienyje. S.Gvildys viliasi, kad bus išleista objektyvi, be iškraipymų Lietuvos vietinės rinktinės istorija, o pats dar tikisi išleisti fotoalbumą, kurio rengimas įpusėjęs. Išgyvenęs karo baisumus, patyręs kelias operacijas, S.Gvildys sako, kad tik Dievo pagalba jam leido išvengti mirties karo ir pokario metais.

„Ne kartą teko pagalvoti, kuriais momentais buvo siųstas Dievo išbandymas, kada Dievo meilė išgelbėjo nuo mirties. Mama man sakydavo: „Viskas yra Dievo rankoje. Be Jo leidimo nė plaukas nenukris“. Tuos žodžius prisimindavau visada ir ypač beviltiškiausiomis akimirkomis, – sakė S.Gvildys. – Visada buvau atsidavęs Dievo malonei ir tikėjau sėkme“.

Kaunas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija