|
Žmonėms yra ir bus reikalingas
Vytautas BAGDONAS
 |
|
Bronius Tvarkūnas
yra daugybės amatų meistras
|
Apie daug ką dirbančius žmones lietuviai kartais
sako: Devyni amatai dešimtas badas. Tačiau apie Debeikių seniūnijos
Meldučių kaimo gyventoją Bronių Tvarkūną niekas nekalba su pašaipa,
nors jis yra daugybės amatų meistras: fotografas, metraštininkas,
kraštotyrininkas, drožėjas, kryžių meistras, muzikantas, kultūros
namų ansamblio dainininkas, bažnyčios choro choristas, Debeikių
Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios pastoracinės tarybos narys, Anykščių
rajono politinių kalinių ir tremtinių organizacijos aktyvistas.
Daug kas stebisi, iš kur sodietis semiasi energijos, visokių sumanymų.
Juk pečius slegia daugiau kaip septynios dešimtys metų.
Gyvenimo mokykla Sibire
Broniaus vaikystė prabėgo Ukmergės krašte, Brazgių
kaime. Kai jis gavo pasą, prasidėjo naujas gyvenimo etapas rūsti
gyvenimo mokykla Sibire. 1951 metais Bronius kartu su broliais Juozu,
Povilu, Stasiu, Petru, Antanu, seserimi Marijona, motina Marijona
Tvarkūniene ir motinos mama Veronika Druskiene buvo ištremti į Sibirą.
Dar 1948 metais suimta ir dešimčiai metų nuteista Broniaus sesuo
partizanų ryšininkė Adelė kalėjo Vorkutoje. Po sunkios kelionės
gyvuliniais vagonais, vėliau Jenisiejaus upe barža Tvarkūnai atsidūrė
Krasnojarsko srities Novosiolovo rajone. Broniaus tėvas Karolis
mirė dar 1947 metais ir palaidotas Žemaitkiemio kapinėse. Išpuoselėta
Tvarkūnų sodyba, statyta 1939-aisiais, ištrėmus jų šeimą, buvo nugriauta.
Kai tremtiniai buvo išsodinti iš baržos, krante
juos su rusiškais keiksmais ir bizūno pliaukšėjimu pasitiko kolūkio
Zaria pirmininkas. Jis rėkavo, kad vaikai ir seniai nereikalingi,
netinkami darbams, visus vadino banditais, tarybinės liaudies
priešais. Tremtinių šeimos buvo įkurdintos šiame kolūkyje ir turėjo
kęsti nežmoniškas gyvenimo ir darbo sąlygas. Kolūkio pirmininkas
iš Tvarkūnienės tuoj konfiskavo atsivežtą siuvamąją mašiną. Vėliau,
truputį prakutę, vaikai jai nupirko kitą siuvamąją mašiną. Kolūkyje
jiems teko prižiūrėti ir kirpti avis. Bronius ganė su kitais kolūkiečiais
ir karves, dirbo kitus darbus. Jis buvo pasiųstas į mašinų ir traktorių
stotį mokytis traktorininko specialybės.
Po Stalino mirties tremtiniams šiek tiek palengvėjo.
Pasirodęs kaip gabus traktorininkas, Bronius buvo pasiųstas ir į
kombainininkų kursus. Jie vyko Sušenske, kur kažkada gyveno Leninas.
Mokantis vairuoti kombainą, instruktorius Broniui pradėjo pasakoti,
kad Leninas Sušenske buvo tremtyje, čia kūrė revoliucinius savo
planus. Bronius ėmė ir pašmaikštavo, kad Sušenske gyveno du tremtiniai
be revoliucijos vado, buvo ir antrasis tai jis pats, kursų lankytojas.
Mokytojas pasiteiravo, iš kur jis atvežtas. Sužinojęs, kad iš Lietuvos,
nutilo. Daugiau niekad su Broniumi jokiomis temomis nesikalbėjo,
tiktai apie kombainą.
Iš kolūkio vieną žiemos naktį Tvarkūnų šeima buvo
pavogta ir rogėmis su visa manta pergabenta per Jenisiejų į rajono
miestą. Žygiui buvo rengtasi iš anksto, susitarta su vietiniais
žmonėmis. Tremtiniai tapo miesto gyventojais, o čia verstis buvo
lengviau. Nors Bronius kurį laiką buvo nepatenkintas. Mat kolūkis
jam skyrė naujutėlaitį kombainą, ir še tau, reikėjo jį palikti.
Marijona Druskytė, sukūrusi šeimą su Karoliu Tvarkūnu,
susilaukė aštuonių vaikų. Taigi daugiavaikės šeimos motina buvo
apdovanota Motinystės šlovės medaliu. Tas medalis ilgai klaidžiojo,
kol Sibire pasiekė M. Tvarkūnienę. Tuo metu galiojo įstatymas, kad
daugiavaikė šeima, kurių motina apdovanota tuo medaliu, gali būti
paleista iš tremties anksčiau laiko. Tad Tvarkūnų šeima galėjo važiuoti
namo. Tačiau jie dar vieną žiemą liko Sibire, nes jau turėjo savo
ūkelį, laikė karvę, ketvertą paršų. Kol išpardavė visą turtą, praėjo
ne vienas mėnuo.
Į gimtinę grįžo ne visa šeima. 73 metų V.Druskienė
mirė Sibire, buvo palaidota Ūlazų kapinėse. Jos palaikus šeima būtų
kada nors parvežusi į Lietuvą, tačiau, kai buvo statoma hidroelektrinė
ant Jenisiejaus upės, visi kapai atsidūrė po vandeniu.
Brolis Povilas po tremties neilgai gyveno Lietuvoje.
Jis sukūrė šeimą su tremtine vokietaite ir jie apsigyveno Krasnojarsko
krašte, Rybinsko rąjone. Jų šeima neblogai įsikūrė, vaikai išsimokslinę,
turi gerai mokamus darbus. Povilas puikiai tebekalba ir rašo lietuviškai.
Progai pasitaikius, atvažiuoja paviešėti į gimtinę. B.Tvarkūnas
tremties išgyvenimus, savo šeimos istoriją surašė knygoje Į Sibiro
tremtį, ją iliustravo savo nuotraukomis. Tos knygos tėra tik keli
egzemplioriai, nes ji išspausdinta kompiuteriu ir padauginta kopijavimo
aparatu.
Iš Sibiro į Sibirą
B.Tvarkūnas pasakojo, kad tremtiniai lietuviai,
nepaisydami sunkių darbo sąlygų, nepriteklių, kamuojančios nostalgijos,
rasdavo laiko kultūringai pasilinksminti, susirinkę švęsdavo šventes,
dainuodavo, šokdavo. Lietuvius ten visaip koneveikė, įžeidinėjo
tik iš pradžių. Greitai visi pamatė, kad lietuviai yra darbštūs,
pareigingi, sąžiningi žmonės, tad jais pasitikėdavo, skirdavo į
atsakingus barus. Kai tremtiniai ruošdavosi keliauti į Lietuvą,
agituodavo juos pasilikti, viliodavo didžiuliais atlyginimais, puikiais
butais.
Broniui teko dirbti ne tik juodus darbus. Kai
nusipirko fotoaparatą Smena, tapo visiems reikalingu fotografu.
Fiksavo juostoje vestuves, laidotuves, tremtinių suėjimus, darė
dokumentų nuotraukas. Paskui kultūros skyrius Bronių įdarbino kino
mechaniku, nes reikėjo sąžiningo, negirtaujančio, apie kino techniką
nusimanančio žmogaus. Derliaus nuėmimo metu buvo sudaryta agitbrigada,
kuri važinėdavo po kaimus ir koncertuodavo. Po koncerto Bronius
rodydavo meninį filmą Čiapajevas. Kartais ir jis paimdavo akordeoną,
padainuodavo. Su ta koncertine brigada ir filmu jis nuvažiavo šimtus
kilometrų, pabuvo daugybėje kaimų.
Grįžęs iš tremties Bronius, kaip ir kiti šeimos
nariai, apsigyveno Pageležiuose, įsidarbino durpyne. Po kurio laiko
jis vėl susirengė į Sibirą. Mat Novosiolovo kultūros skyriuje buvo
likęs jo profsąjungos nario bilietas, tad Bronius parašė laišką
ir paprašė jį atsiųsti. Atėjo laiškas su kvietimu atvažiuoti vėl
padirbėti kino mechaniku. Žadėjo gerą atlyginimą, naują aparatūrą.
Bronius susiviliojo pasiūlymu ir išvažiavo į Sibirą. Ten apsigyveno
uteniškių tremtinių Repšių namuose. Bet gimtinė vis traukė. 1959-aisiais
jis palydėjo į Lietuvą Repšius, po kurio laiko patraukė namo ir
pats. Dar Bronius prisimena, kaip jis su Remigijumi Repšiu nusipirko
motociklus, paskui geležinkeliu parsisiuntė į Lietuvą.
Gyvenimas Meldučiuose
Grįžęs į Lietuvą, kurį laiką Bronius dirbo Pageležių
durpyne. Paskui perskaitė laikraštyje, kad Anykščių rajono kolūkiui
Tarybinis artojas reikalingas elektromonteris. Ten ir išvažiavo.
Tiesa, jau su žmona Laima, su kuria susituokė 1962-aisiais. Jauna
šeima buvo apgyvendinta Meldučių kaime. Čia gyvena iki šiol.
Čia Bronius irgi nesiskyrė su fotoaparatu. Įsigijęs
naujesnių fotoaparatų, sugebėjo padaryti meniškų, išraiškingų nuotraukų,
kurios tiko ne tik gyventojų albumams, dokumentams, bet ir stendams,
parodoms. Pluoštus fotografijų dovanojo Debeikių apylinkės tarybai,
ir taip gimė savotiška iliustruota to krašto istorija. Keitėsi apylinkės
vykdomojo komiteto pirmininkai, viršaičiai, seniūnai, keitėsi ir
jų požiūris į praeities relikvijas. Daug jo nuotraukų tiesiog dingo
ar buvo sunaikinta. Jis mano, kad kai kas šitaip stengėsi perrašyti
krašto istoriją. Sunaikinsi nuotraukas, ir visi pamirš, kad veikė
kolūkiai, vykdavo kolūkio šventės, buvo organizuojamos iškilmingos
vaikų vardynos. Pasak Broniaus, kas buvo, reikia viską išsaugoti
ir palikti ateinančioms kartoms, parodyti jaunimui. Todėl fotografas
iš senų negatyvų vėl atkuria neišsaugotas nuotraukas.
Fotografas pasidarytų ir tremtinių gyvenimo nuotraukų.
Tačiau dalį jo parsivežtų iš Sibiro negatyvų sunaikino... sūnelis
Valentinas. Mat seniau fotojuostos buvo gaminamos iš degios medžiagos
ir vaikai mėgdavo žaisti, padeginėti juosteles. Bet ir iš to, kas
liko, Bronius padarė įdomių nuotraukų. Ir dabar jis, kad ir kur
važiuotų, vis fotografuoja. Broniaus suręstoje klėtyje įrengta muziejinė
ekspozicija, kur gausu jo nuotraukų. Vieną spalvotą nuotrauką B.
Tvarkūnas ypač mėgsta. Joje jis nufotografuotas su šalies prezidentu
Valdu Adamkumi. Per šalies vadovo inauguraciją Bronius nešė Debeikių
miestelio vėliavą. Ištaikęs patogų momentą, pasakė Prezidentui,
kad nori su juo nusifotografuoti, šis sutiko, ir V.Adamkaus asmens
sargybinis juodu nufotografavo.
B. Tvarkūnas buvo susižavėjęs ir filmavimu, turi
nemažai prifilmavęs 8 mm pločio juostų. (Anksčiau nebuvo videokamerų,
tad mėgėjai tenkinosi filmavimu į tokias kino juostas.) Apie tai,
kaip nusipirko kino kamerą, projektorių ir kitą kino techniką, jis
prisimena su šypsena. Kartą nuvažiavo į Maskvą, nes buvo girdėjęs,
kad ten galima nusipirkti tuo metu labai populiarų Zaporožec markės
automobilį. Bet ten buvo didžiulės eilės žmonių. Grįžo Bronius be
automobilio, bet užtai su kino aparatūra.
B. Tvarkūnas yra parengęs Meldučių, Kalvelių,
Čekonių kaimų metraščius, užrašęs dabar jau išnykusių Ažubalių,
Dambuvkos, Marimpolio kaimų istorijas. Nuo 1991 metų B. Tvarkūnas
savo klėtelėje organizuoja tradicinius Kalvelių, Meldučių ir Ažubalių
kaimų gyventojų sambūrius Sveiki, kaimynėliai. Žmonės suėję linksminasi,
bendrauja, prisimena Amžinybėn išėjusius, pagerbiami garbūs kraštiečiai.
Debeikių bibliotekos darbuotojos B. Tvarkūną mini
geru žodžiu. Jis bibliotekoje organizuoja savo drožinių parodas,
medžio darbais papuošė biblioteką. Neseniai čia organizuota foto
- ir kino aparatūros paroda, o eksponatus parodai atvežė Bronius.
Kultūros namuose, kur saviveikloje irgi dalyvauja B. Tvarkūnas,
išvysi jo dovanotų senienų, namų apyvokos daiktų. Jei prireikia
scenos dekoracijų visada į pagalbą ateis veiklusis Bronius. Jo
klėtelės sienas puošia medžio drožiniai: kryžiai, suvenyrai.
Kryžių ir altorių meistras
Bronius yra padaręs daug kryžių. Pirmąjį Bronius
išskobė 1988 metais, jis pastatytas Debeikių kapinėse ant nagingo
statybų meistro Ivano Botlingio kapo. Antrasis kryžius iškilo 2001
metų vasarą Skiemonių seniūnijos Žiogų kaime, partizanų žūties vietoje.
Ornamentuotas kryžius papuošė ir Skiemonių seniūnijos Kudoriškių
kaimą arkivyskupo Teofilio Matulionio gimtinę. Broniaus skobti
kryžiai stovi Rundžių, Jackagalių, Paandrioniškio, Margavonių kaimuose,
kur įamžintos Lietuvos partizanų kovų ir žūties vietos.
Broniaus daryti kryžiai puošia Žemaitkiemio ir
Burbiškio bažnyčių šventorius, Adomynės miestelį, poetės iš Ažuožerių,
Sibiro tremtinės Janinos Cibienės kapą. Kalvelių kaime, kur veikia
Aknystų pensiono filialas, buvo gana nyku, tad B. Tvarkūnas nusprendė
aplinką papuošti dailiu kryžiumi. 2004-ųjų pavasarį jis pastatė
kryžių netoli savo namų, Meldučių ir Kalvelių kaimų kryžkelėje.
Jame užrašė: Viešpatie, apsaugok Lietuvą nuo neprietelių. Mat
labai sirgo už prezidentą V.Adamkų. O kai šis vėl tapo Prezidentu,
Bronius senąjį užrašą pakeitė nauju: Viešpatie, saugok Tėvynę Lietuvą.
Restauravus Papšių Šv. Antano koplyčią, Bronius pagamino jai altorių,
taip pat altorių padarė ir Čekonių kapų koplyčiai. Bronius restauravo
Čekonių kapinių vartus, į jų nišas įkėlė šventųjų skulptūrėles,
kurias pokario metais išniekino šaudydami stribai. Debeikių Šv.
Jono Krikštytojo bažnyčiai Bronius dovanojo pusantro metro aukščio
laikrodį. Ne veltui parapijos klebonas kun. Vincentas Stankevičius
tikinčiuosius kvietė pasimelsti už geradarį.
Likimas siuntė jam išbandymų, bet nepagailėjo
ir talento, ryžto, energijos. Nors metų našta jau bando lenkti pečius,
senatvei, ligoms, tinginystei jis nemano pasiduoti. B. Tvarkūnas
visuomet buvo, yra ir bus kitiems reikalingas.
Anykščių rajonas
Autoriaus nuotrauka
© 2005 "XXI amžius"
|
