|
Mokiusi ne tik vokiečių kalbos
Dr. Aldona Kačerauskienė
 |
|
Dr. Ona Norušytė-Januševičienė
su sūnumi Gediminu
|
 |
|
Dr. Ona Norušytė-Januševičienė
(kairėje) su artimaisiais
|
...1956-ųjų Vėlinių diena. Vilniaus universiteto
Bendroji skaitykla pilna studentų filologų. Per stalus siunčiamas
raštelis: Vakare ateik į Rasų kapines. Tai žadino smalsumą, dar
nebuvo nuslūgę patriotiniai jausmai, kuriuos sužadino įvykiai Vengrijoje.
Todėl užteko šito trumpučio pakvietimo ir vakare Rasų kapinėse buvo
tūkstančiai studentų. Gražiai sutvarkyti ir papuošti karių savanorių
kapai, Lietuvos himnas prie tautos patriarcho Jono Basanavičiaus
kapo, giesmės ir dainos... Dalyvavusieji prisimena: Studentiškam
jaunimui tramdyti tuomet buvo iškviesta net generolo vadovaujama
sovietinė kariuomenė. Ir dar: Atsiradus universiteto studentiškoms
kepuraitėms, buvo organizuotas, užsidėjus jas, demonstratyvus sekmadienio
šv. Mišių lankymas Šv. Mikalojaus bažnyčioje, išreiškiant ištikimybę
tikėjimo vertybėms, dvasiniams idealams.
Valdžios reakcija buvo pikta ir greita. Vieni
studentai pašalinti iš universiteto, kiti paimti į sovietinę armiją,
treti uždaryti lageriuose. Labiausiai nukentėjo 1955-1960 metų laidos
lituanistų kurso vyrai. Sustiprintas persekiojimas dėl idealistinių
nuostatų.
Mūsų, 1957-1962 metų lituanistų kursas, taip pat
buvo stebimas. Stebėjome ir mes, taip pat savo kailiu patyrėme,
kas čia vyksta. O vyko šiurpūs dalykai! 1958 metais už nemarksistinį
literatūros dėstymą buvo išdraskyta Lietuvių literatūros katedra,
vadovaujama dr. Meilės Lukšienės, atleisti neįtikę dėstytojai. Prasidėjo
vieši studentų teismai. Be jokio pasigailėjimo už bažnyčios lankymą
iš universiteto buvo išvaromi filologai. Į didžiausią auditoriją
sueidavo daug studentų, taip pat įžengdavo paniekos pažymėtais veidais
kaltintojai komjaunimo ir partinio biuro atstovai. Pasmerktasis
veidu turėjo stovėti prieš auditoriją. Jis buvo spjaudomas visų,
kurie tik to panorėdavo. Pasmerktajam būdavo suteikiamas paskutinis
žodis. Nesvarbu, ką jis kalbėdavo. Nuosprendis visiems vienodas:
Nevertas garbingo tarybinio studento vardo.
Artėjo ir mano pasmerkimo valanda. Komjaunimo
komitetas surengė mūsų kurso susirinkimą, skirtą netinkamam mano
elgesiui apsvarstyti. Turėjo teisę ten kalbėti visi, kurie tik norėjo
gauti balų savo ateičiai, kurioje jau matėsi komunizmo pergalė.
Klausiausi gausybės pasmerkimų dėl to, kad nesu atsikračiusi religinių
prietarų. Laimei, atsirado drąsių kurso draugių, kurios stengėsi
mane apginti. Buvau apstatyta šnipais, jų dėmesį jaučiau iki pat
studijų pabaigos. Visa tai didelis išbandymas jaunai merginai, iš
kaimo glūdumos į sostinę atvykusiai studijuoti mėgstamą dalyką devyniolikmetei.
Reikėjo moralinės pagalbos. Ir Dievas ją atsiuntė.
Mūsų dėstytojai nutarė, jog mums, lituanistams,
būtina išmokti vokiečių kalbą. Jeigu kas norėjo, galėjo tęsti iš
vidurinės mokyklos atsineštų užsienio kalbų mokymąsi. Tačiau svarbiausia
vokiečių kalba. Privalėjome laikyti tos kalbos egzaminą.
Vokiečių kalbos mus pradėjo mokyti dėstytoja Ona
Januševičienė, santūri, griežta, paprastai ir kukliai apsirengusi,
be jokių kosmetikos pėdsakų ant veido moteris. Jai tuomet buvo vos
per penkiasdešimt metų. Iš pat pirmųjų užsiėmimų pajutau tai moteriai
pagarbą ir pasitikėjimą. Vertimams ji parinkdavo tekstus iš Lietuvos
istorijos, lietuvių kultūros, mūsų tautai nusipelniusių žmonių,
apie kuriuos tuomet nieko nebuvome girdėję, gyvenimo. Vokiečių kalbą
mokytis man patiko. Ši kalba atrodė daug lengvesnė už vidurinėje
mokykloje bandytą pramokti prancūzų kalbą. Su malonumu daug mokiausi,
nes nenorėjau nuvilti dėstytojos. Koks buvo mano nustebimas, kai
savo mylimą dėstytoją pamačiau Šv. Mikalojaus bažnyčioje besimeldžiančią.
Kartą, kitą, trečią... Per šv. Mišias ji visada priimdavo Komuniją.
Tai man buvo didelė paguoda, pasaulėžiūros sutvirtinimas ir paskatinimas
nesitraukti iš pasirinkto kelio. Apsidžiaugiau, kad ir ji mane pastebėjo
bažnyčioje. Per užsiėmimus dažnai sutikdavau jos malonių akių žvilgsnį,
padrąsinančią šypseną. Kartais pavadindavo mažybiniu vardu.
Po kelerių metų vėl susitikome, kai sugalvojau
stoti į aspirantūrą. Rengiausi laikyti kandidatinio minimumo egzaminus.
Vokiečių kalbos žinias nutariau gilinti Lietuvos mokslų akademijos
Užsienio kalbų katedroje. Koks buvo malonus nustebimas sužinojus,
kad mus mokys dėstytoja O.Januševičienė. Tuomet buvau ištekėjusi,
mūsų šeimoje augo trys maži vaikai. Mane dar labiau ėmė traukti
dėstytojos asmenybė, domino jos gyvenimo patirtis. Daug kalbėdavomės
ne tik vokiškai, bet ir gimtąja kalba.
Sužinojau, kad ji gimė Amerikoje, mokėsi Lietuvoje;
labai gražiai kalbėdavo apie savo motiną, pamaldžią ir lietuviškas
tradicijas puoselėjančią moterį. Vienoje (Austrija) Ona Norušytė
(vėliau Januševičienė) studijavo socialinę veiklą, apgynė daktarinę
disertaciją, kurios sovietų valdžia nepripažino. Disertacijoje rašė
apie lietuvės katalikės motinos dorovę, vaikų ugdymą šeimoje, rėmėsi
sukauptomis psichologijos ir pedagogikos žiniomis. Būtinus tyrimus
atliko Lietuvoje. Grįžusi į tėvynę, pasinėrė į darbus: jai labai
norėjosi savo šalyje pritaikyti tai, ką išmoko ir pamatė gyvendama
užsienyje; tapo veiklia Lietuvių katalikių moterų draugijos nare,
pirmininkavo 1938 metų kovą tos Draugijos surengtoje konferencijoje;
daug nuveikė Mergaičių globos sekcijoje, kurios tikslas buvo teikti
pagalbą įvairaus amžiaus ir profesijos mergaitėms ir jaunoms moterims.
Sekcija kūrė įvairias įstaigas, kurios rengė mergaites profesijai,
padėdavo rasti darbą, steigė informacijos biurus toms, kurios norėdavo
išvažiuoti iš Lietuvos, ir t.t. 1939 metų gegužės pabaigoje Kaune
įvyko lietuvių katalikių moterų kongresas. Pranešimą apie tarptautinį
katalikių moterų kongresą Romoje skaitė ir dr. O.Norušytė, to kongreso
dalyvė. Ji taip pat atstovavo Lietuvos katalikėms Briuselyje. 1935
metais buvo išrinkta Lietuvių katalikių moterų organizacijų sąjungos
pirmininke. Šias pareigas ėjo iki 1940 metų. Skaitė paskaitas, rašė
į spaudą. Jai itin buvo svarbu, kad žodžiai nesiskirtų nuo darbų.
1995 metais, sušaukus Lietuvių katalikių moterų
suvažiavimą Vilniuje, O.Norušytė-Januševičienė, jau pradėjusi devyniasdešimtuosius
savo gyvenimo metus, įdomiai pasakojo apie Lietuvių katalikių moterų
organizacijų sąjungos darbo užmojus 1931-1940 metais. Pranešimas
išspausdintas suvažiavimo Tiesos ir meilės keliu pranešimų rinkinyje.
Jame randame įdomių pastebėjimų apie žymius žmones, galbūt būsimus
šventuosius.
...Mūsų socialinė mokykla kėlėsi į Vilnių 1940
metų pradžioje. Sausio 7 dieną kaukšėjau Suvalkų gatve į Aušros
Vartus, kur kunigas Alfonsas Lipniūnas, mokyklai jau paskirtas dvasios
vadovas ir religijos mokytojas, aštuntą valandą aukojo šv. Mišias.
Pasakė ir pamokslėlį, įvertindamas mūsų ryžtą ir ištvermę.
Po kelių savaičių kunigas A.Lipniūnas atnešė savo
išsamų darbo planą, nurodė atitinkamą literatūrą. Į jo lyg ir nedrąsų
klausimą, ar reikėtų ieškoti religinės disciplinos mokytojo ikimokyklinio
amžiaus vaikams, buvo atsakyta taip pat klausimu: ar jis pats nenorėtų
pabandyti įveikti šį slenkstį? Nusišypsojęs A.Lipniūnas linktelėjo
galvą... Mus ypač nudžiugino jo žinios apie socialinį seserų atliekamą
darbą Belgijoje, Prancūzijoje, kur jam teko studijuoti ir turėti
progų tai pamatyti bei įvertinti. Paaiškėjo, kad ir pats kunigas
A.Lipniūnas dosniai dalijo meilę ir pasiaukojimą žmogui.
Nepamirštamas jos atmintyje išliko 1940 m. gegužės
12-14 d. Sekminių metas įvykęs Lietuvių katalikių moterų organizacijų
sąjungos suvažiavimas Vilniuje. Jai, Lietuvių katalikių moterų organizacijų
sąjungos pirmininkei, buvo patikėta pasveikinti iš visos Lietuvos
Arkikatedros aikštėje susirinkusią moterų minią, baltuojančią sodiečių
skarelėmis, tarp kurių margavo inteligenčių skrybėlaitės ir studenčių
kepuraitės. Per tas dienas buvo kalbėta apie moters vaidmenį šeimoje,
artimoje ir tolimoje aplinkoje, apie moters organizuotos veiklos
svarbą tautai, valstybei ir tarptautiniu mastu. Kelionė pėsčiomis
į Vilniaus Kalvarijas, maldos Aušros Vartuose
Arkikatedroje šv.
Mišias aukojo ir pamokslą pasakė vyskupas Mečislovas Reinys. Argi
galima buvo visa tai pamiršti?
Po mėnesio prasidėjo bolševikų okupacija. Dienos
buvo slogios, o naktys baugios ir bemiegės. Žmonės pradėjo trauktis
iš Vilniaus, ieškotis saugesnių vietų kaimuose. Išvažiavau ir aš
su kūdikiu į Žemaitiją, kartu išsiveždama ir gražiąją Lietuvių katalikių
organizacijų sąjungos vėliavą, likusią pas mane po suvažiavimo.
Jos, deja, neišsaugojau: liko užkasta žemėje drauge su mano to meto
užrašais, kai teko vėl iš namų išvažiuoti ilgiems metams, pasakojo
dėstytoja.
Išvažiavo ne iš gero. Prasidėjus masiniams trėmimams,
gavo žinią, jog jų šeimai taip pat iškilo pavojus. Pasikinkėme
arklį, į vežimą susodinome vaikus, pasiėmėme duonos kepalą, būtiniausių
daiktų ir su vyru patraukėme, kur akys mato, prisiminė pokario
metus dėstytoja O.Januševičienė. Atklydo į Laurus, esančius Vilniaus
pašonėje. Abu su vyru pradėjo dirbti vaikų namuose. Paskui Vilniaus
universitetas, Lietuvos mokslų akademija, kur ji dėstė vokiečių
kalbą. Akademijos klausytojų, gilinančių vokiečių kalbos žinias,
ir savo kolegų ji buvo labai gerbiama ir mylima už profesionalumą,
kūrybingumą, iniciatyvą, darbštumą, humaniškumą, patriotiškumą,
jaunatviškumą.
Atskira pastraipa norėtųsi apžvelgti dr. O.Norušytės
knygą Motinos mokykloje, prieš karą išleistą Lietuvių katalikių
moterų draugijos. Ši knyga bolševikų buvo įtraukta į draudžiamų
skaityti knygų sąrašus, išimta iš bibliotekų ir kartu su kitomis
idealistinės pakraipos knygomis sunaikinta. Motinos mokykloje
autorė maloniai šią knygą paskolino. Skaičiau ir gėrėjausi. Meniškai
sukurtais vaizdeliais pasakojama apie tai, kas vyksta vienos šeimos
pastogėje. Pradėjus leisti Caritas žurnalą, dalis tų vaizdelių
išspausdinta 1990 metų 2, 3, 4, 5 ir 6 numeriuose. Skaitytojai po
ilgų ateistinės priespaudos metų vėl galėjo sužinoti, kaip katalikiškai
švęsti šventes, ką veikti per Užgavėnes, kaip elgtis per Gavėnią,
kaip praleisti Didžiąją savaitę, kaip sutikti Motinos dieną, kaip
atgaivinti gegužines pamaldas ir t.t.
Nežinau, ar kur nors O.Januševičienė aprašė Lurde
matytą stebuklą. Man ji pasakojo: Atsivežė motina į šią šventovę
du aklus vaikelius. Tokie jie buvo gimę. Karštai meldėsi, prašė
Švč. M. Marijos pagalbos. Aukojant šv.Mišias, per patį pakylėjimą,
įvyko stebuklas vaikeliai praregėjo. Pasigirdo džiugūs žmonių
šauksmai, garbinantys Dievo galybę.
Teko svečiuotis dėstytojos O.Januševičienės šeimoje,
susipažinti su sūnumis Gediminu, Tautginu ir Bernardu. Visi jie
užaugo puikūs žmonės, nevengiantys nei fizinių, nei virtuvės darbų.
Labai apsidžiaugiau, kai buvau pakviesta į sūnaus Bernardo vestuves.
Santuokos sakramentą jaunavedžiai priėmė Šv. Mikalojaus bažnyčioje
viešai, nors tuomet dar Atgimimo vėjai trispalvių neplaikstė. Paskui
visi nuvykome į jaukią Januševičių sodybą netoli Vilniaus. Pasitaikė
šilta, saulėta vasaros diena. Vestuvių puotos stalai buvo padengti
po atviru dangumi, vešliai žaliuojančių obelų pavėsyje. Dėstytoja
pristatė svečius, kiekvienam negailėdama gerų žodžių. Žinojome,
su kuo bendraujame. Man šitai paliko gerą įspūdį. Per didžiuosius
mūsų šeimos susibūrimus elgiuosi taip pat.
Iš patirties žinome, kad žmogus sukurtas ne vien
džiaugsmui ir laimės skrydžiams. Mūsų žemiškąją kelionę lydi netektys,
praradimai, nelaimės.
Sutiktą neišvengiamą kančią reikia iškentėti.
Nenorėčiau, kad paskutinę gyvenimo valandą man kas duotų raminamųjų
vaistų. Su Dievu norėčiau susitikti, būdama visos sąmonės, blaivaus
proto, yra sakiusi dėstytoja O.Januševičienė. Kančios jos gyvenime
būta apsčiai. Eidama tik penktuosius metus nuo difterito mirė vienintelė
dukrytė Gražvydėlė, graži, guvi, protinga mergytė. Iš nuotraukos
į mus žvelgia šviesia suknele aprengta ilgakasė, saugi ir laiminga
tarp savo trijų broliukų. Koks tai skausmas laidoti savo vaiką.
Kartais norėdavosi lėkti laukais. Kaip sunku tuomet, kalbant Tėve
mūsų, ištarti teesie Tavo valia, tai dėstytojos žodžiai, pasakyti
atvirumo valandėlę. Tačiau meldžiantis, pasikliaujant Dievu, pastiprinimas
ateina iš paties Dangaus. Sekmadienio rytą mačiau viziją: žalioje
pievutėje guli mano dukrytė, linksma, graži, viskuo patenkinta.
Klausiu: Ką tu čia veiki, Gražvydėle? Atsako šypsodamasi: Šildausi
prieš saulutę. Tada apsiraminau. Mano mergytei Amžinybėje yra gera,
šviesu ir šilta. Ji apsupta neapsakomos Dievo meilės ir malonės,
pasakojo toliau. Šis epizodas gerai įstrigo į atmintį. Prieš keletą
metų dėstytoją pastebėjau juodai apsirengusią, sėdinčią mieste ant
suoliuko, vienišą ir liūdną. Ar kas atsitiko? paklausiau priėjusi.
Mirė Tautginas. Staiga. Rytą lovoje rado nebegyvą, atsakė. Man
išsprūdo pažadas: Aš už jį pasimelsiu. Gerai, vaikeli, apsidžiaugė.
Šie atvirų pokalbių momentai man buvo tikros gyvenimo
pamokos. Autoavarijoje žuvus mūsų sūnui Sauliui, atsisakiau raminamųjų
vaistų. Jeigu Dievas siunčia kančią, noriu ją išgyventi blaivia
galva, toks buvo svarbiausias motyvas. Ir man Viešpats, kaip
ir jai anuomet, atsiuntė suraminimo viziją. Išgirdau tvirtą balsą:
Jis yra. Jis niekur nepradingo. Gali su juo bendrauti maldoje.
Kai artimesni ar tolimesni žmonės pažadėdavo už mūsų sūnų pasimelsti,
tarsi gydantis balzamas užpildavo kraujuojančią širdies žaizdą.
Ir dar. Dėstytoja papasakojo apie savo vyro mokytojo
šermenis ir laidotuves. Per tas dienas buvo meldžiamasi, daug meldžiamasi.
Dabar žinau, ką reikia daryti, nuėjus į šermenis reikia melstis.
Buitinių reikalų aptarimo šurmulys šermenyse greitai nurimsta, kai
kas nors išdrįsta balsiai kalbėti rožinį.
Dabar dėstytoja O.Januševičienė gyvena kartu su
sūnaus Bernardo šeima netoli Vilniaus esančioje sodyboje, kurią
ilgus metus tvarkė ir puoselėjo jų darbščios šeimos žmonių rankos.
Savo butą Vilniuje dovanojo našlaitei. Kas ja pasirūpins? sakė
ji.
Balandžio 16-ąją dėstytojai dr. O.Norušytei-Januševičienei
sukako šimtas metų.
Linkėdami geros sveikatos ir Dievo palaimos, tariame
nuoširdų ačiū. Esame dėkingi, kad mokėte mus ne tik vokiečių kalbos,
kad dalijotės savo turtingu dvasiniu pasauliu, kad savo pavyzdžiu
stiprinote ir drąsinote niūriais sovietmečio laikais.
Vilniaus rajonas
© 2006 XXI amžius
|
