„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2006 m. gegužės 5 d., Nr. 2 (17)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Senienų sergėtojas išėjo…

„XXI amžiuje“ prieš kurį laiką pasakojome apie Anykščių krašto istorijos puoselėtoją, privataus muziejaus įkūrėją, nusipelniusį rajono kultūrai žmogų viešintiškį Povilą Jurkštą.

Šiandien apie jį rašome jau būtuoju laiku. Mat garbaus amžiaus kraštotyrininkas, muziejininkas mėgėjas (gimęs 1919 metais) balandžio 4-ąją baigė savo žemiškąją kelionę. Ta proga dar kartą norėtųsi prisiminti P.Jurkšto pomėgį rinkti įvairias senienas ir išsaugoti jas nuo sunaikinimo, sunykimo ateinančioms kartoms. Taip pat prisiminti šį uolų kataliką, savo šalies patriotą, rūpestingą moralės ir dorovės sergėtoją, gimtojo krašto metraštininką.

P.Jurkštas Viešintose pasistatė dailų namelį. Pats savo rankomis įsirengė būstą, pasodino sodą ir tuo labai didžiavosi. Jei kam ko prireikdavo – vis į Povilą kreipdavosi. Jis remontuodavo dviračius, siuvimo mašinas, visokius padargus, kaustė arklius, neatsisakydavo dirbti ir kitų darbų. Pokario metais jam teko darbuotis Troškūnų rajone, miestelyje įrengė kepyklą, vandentiekį, tvarkė įvairius įrengimus.

Ištisus dešimtmečius P.Jurkštas visur nešiodavosi fotoaparatą. Pats savarankiškai išmoko daryti nuotraukas ir to pomėgio neatsisakė iki pat senatvės. Jo darytos nuotraukos puošė ne tik asmeninius žmonių albumus, bet ir mokyklų, įstaigų, kultūros namų, bibliotekų stendus, istorijos albumus, metraščius. Daug nuotraukų jis spausdindavo vietiniuose laikraščiuose.

Dar P.Jurkštas užrašinėdavo senolių prisiminimus, pasakojimus. Po tokių susitikimų atsirasdavo kraštotyriniai darbai, kuriuos dovanodavo mokykloms, muziejams, bibliotekoms. Yra užrašęs ir bažnyčių istorijų, giesmių tekstų.

Važinėdamas po kaimus viešintiškis prisirinkdavo ir įvairių senienų. Taip ir atsirado jo namuose pirmoji ekspozicija. Iš pradžių P.Jurkštas apie muziejaus steigimą net negalvojo. Tačiau kai prasidėjo melioracija, kai sparčiai vyko „sodybų tuštėjimo metas“, jis negalėjo ramiai žiūrėti į griaunamus pastatus, deginamus, niokojamus, be jokio gailesčio užkasamus į žemę senus rakandus, žemės ūkio padargus, namų apyvokos daiktus. Povilas tų senienų gailėjo ir vis tempdavosi į namus.

Gyvenamajame name darėsi per ankšta, tad P.Jurkštas paskyrė muziejui ir ūkinį pastatą, nes nutarė gyvulių nebelaikyti. O kai ir tvarte nebeliko vietos, pradėjo ieškoti kaimuose klėčių. Kelias jų nusipirko, išsiardė, susivežė rąstus ir vėl tas klėtis pasistatė, tik jau savo sodybos kieme. Ypač didžiavosi tuo, kad viena klėtis, statyta net 1780 metais, yra tikras jo muziejaus eksponatas.

Taigi troboje, ūkiniame pastate, keliose klėtyse, net sandėliuke P.Jurkštas „apgyvendino“ tūkstančius įvairiausių senienų. Viešintose jis įkūrė privatų savo muziejų ir mielai sutikdavo atvykusius ekskursantus, pavienius turistus. Ir tai darė be jokio atlygio.

2002-ųjų vasarą, vykstant III pasaulio anykštėnų suvažiavimui, Anykščių kultūros rūmuose viešintiškiui P.Jurkštui, kaip labiausiai nusipelniusiam Anykščių krašto kultūros paveldo sergėtojui, buvo įteikta Utenos apskrities viršininko nominacija – tauraus metalo medalis ir diplomas. Jis tapo pirmuoju žmogumi apskrityje ir rajone, kuris buvo pagerbtas tokiu pripažinimo ženklu.

Prieš mirtį testamentu savo sodybą bei joje sukauptus vertingus muziejinius eksponatus dovanojo Troškūnų Švč. Trejybės bažnyčiai. Be abejo, šios bažnyčios klebonas kan. Saulius Filipavičius, sugebėjęs rūpestingai restauruoti apleistą, nuniokotą buvusį Troškūnų bernardinų vienuolyną, suremontuoti bažnyčią, galės pasirūpinti ir viešintiškio P.Jurkšto sukauptomis senienomis.

Vytautas BAGDONAS

Anykščių rajonas

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija