„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2007 m. gruodžio 28 d., Nr. 5 (24)

PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos

Ar verta tęsti pensijų reformą?

Dr. Aldona KAČERAUSKIENĖ

Pensijų reforma glaudžiai siejasi su privačiais pensijų fondais, kurie pradėjo kurtis Lietuvoje prieš trejetą metų. Tuomet įvairiomis reklamos priemonėmis jie buvo garsinami ir giriami. Informacija turėjo įtakos platiems gyventojų sluoksniams. Dalis jaunų dirbančių žmonių skubėjo sudarinėti sutartis, tai yra dalį atlyginimo panoro pervesti į pensijų fondus. Net darbuotojai, kuriems iki pensinio amžiaus tebuvo likę mažiau nei dešimt metų, taip pat panoro pasinaudoti privačių pensijų fondų paslaugomis. Tačiau buvo nemažai skeptikų, abejojančių tų fondų nauda (jų yra ir dabar). O jeigu fondai bankrutuos? Jeigu tai tik dar viena akcija, siekianti iš gyventojų į savo kišenes susižerti milijonus? Gal būtų naudingiau atliekamą litą nešti į banką ar investuoti perkant akcijas? Pagaliau kas žino, kiek aš gyvensiu? Gal tos pensijos man visai nereikės? Tai vis skeptikų galvose besisukantys klausimai. Reikia pripažinti, kad visi jie turi racionalumo, nors ir vienašališko. Rizikos esama kiekviename mūsų apsisprendime.

Panagrinėkime, kaip klausimas keliamas valstybiniu mastu. Lietuvos laisvosios rinkos institutas (LLRI) atliko pensijų reformos analizę ir pabandė atsakyti į klausimą, kodėl Lietuva turėtų tęsti pensijų reformą? Šia tema LLRI Seime surengė seminarą. Pranešimus skaitė Socialinės apsaugos ir darbo ministerijos sekretorė Audronė Morkūnienė, LLRI ekspertas Ignas Brazauskas, Slovakijos socialinės politikos ekspertas Martin Chren ir kt.

Remiantis kitų šalių patirtimi ir Lietuvos ekonominių rodiklių analize, nustatytos keturios svarbiausios priežastys, lemiančios būtinumą tęsti pensijų reformą. Tai ekonominis efektyvumas ir darbuotojų motyvacijos stiprinimas, demografiniai iššūkiai, finansinis tvarumas ir ekonominis konkurencingumas. Paanalizuokime kiekvieną jų atskirai.

Ekonominis efektyvumas ir motyvacija. Lietuvos žmonės yra įpratę prie pensijų sistemos, paveldėtos iš sovietmečio. Ši sistema remiasi perskirstymo mechanizmu; pensijos dydis priklauso nuo valstybės finansinių galimybių ir politinių sprendimų. Be to, vienodą bazinę pensiją gauna visi, kurie turi būtinąjį darbo stažą, nepriklausomai nuo to, koks buvo pensininko atlyginimas tuomet, kai jis dirbo. Todėl daug dirbančiųjų moka kiek įmanoma mažesnes įmokas. Bent bazinę pensiją vis tiek tikimasi gauti. Todėl tebeklesti nelegalus darbas arba atlyginimas vokeliuose, kelis kartus didesnis už tą, nuo kurio mokamos įmokos. Dažnai aimanuojame dėl mažų pensijų, stebimės mus aplankančiais pensininkais iš užsienio. Jų pensijos tokios, kad ne tik nesuka galvos dėl pragyvenimo, bet gali sau leisti prabangias keliones po pasaulį. Kiekvienas jų pakalbintas papasakos, kad visą darbingą laiką mokėjo įmokas į privačius pensijų fondus. Taigi dabartinė Lietuvos pensijų sistema iškraipo žmonių motyvaciją. Žymusis Čilės pensijų reformos autorius Jose Pinera rašo: Perskirstomoji sistema, dominavusi XX amžiuje, turi vieną fundamentalią ydą – tai klaidingas supratimas, kaip žmonės veikia ir daro kasdieninius sprendimus. Perskirstomoji sistema individo lygmenyje sunaikina ryšį tarp įmokos ir būsimos pensijos arba, kitaip sakant, ryšį tarp pastangos ir apdovanojimo. Kada tik tai atsitinka dideliu mastu ir tęsiasi ilgesnį laikotarpį – galutinis rezultatas yra katastrofa.

Kodėl katastrofa, bene geriausiai atsakys skyrelis apie demografinius pokyčius. Ne tik Lietuvoje, bet ir kitose Europos Sąjungos šalyse, taip pat JAV, vis mažėja darbingo amžiaus žmonių, bet kartu didėja pensininkų. Lietuvoje jau nuo 1992 metų pastebimas natūralus gyventojų prieaugio mažėjimas ir didėjantis darbingo amžiaus žmonių išvykimas iš tėvynės į kitas šalis. Statistikos departamento duomenimis, vien per 2001-2005 metus iš Lietuvos neoficialiai emigravo 70 tūkst. žmonių, oficialiai – per 300 tūkst. Jeigu tikėtume optimistine Europos Komisijos (EK) prognoze, turėtume apgailestauti, kad 2050 metais Lietuvoje gyvens tik apie 2,9 mln. gyventojų. Į tą prognozę galima numoti ranka: „Ką tie užsieniečiai apie mus gali prognozuoti?“ Tačiau panašų gyventojų skaičių numato ir Lietuvos statistikos departamentas. Jeigu prognozė išsipildys, vienam pensininkui 2050 metais teks tik du darbingo amžiaus žmonės (dabar tenka keturi). Yra dar viena prognozė, gerokai pesimistiškesnė už dvi ką tik aptartąsias. Jungtinių Tautų Organizacijos (JTO) duomenimis, 2050 metais Lietuvoje tebus 2,56 mln. gyventojų. Tokiu atveju vienam pensininkui tektų tik 1,5 darbingo amžiaus žmogaus. Abi užsienio prognozės numato gimstamumo didėjimą nuo dabartinio 1,29 vaiko vienai moteriai iki 1,55 vaiko 2030 metais. Vėlesniais metais, jų skaičiavimais, gimstamumas turėtų dar augti. Jeigu gimstamumo padidėjimo Lietuvoje nebūtų, galėtume laukti dar prastesnių prognozių.

Abi užsienio prognozės numato gyventojų amžiaus ilgėjimą. 2050 metais vyrų gyvenimo trukmė Lietuvoje turėtų siekti 75,5 metus (dabar 66,5), moterų – 83,7 metus (dabar 77,6). Bet Lietuvos vyrų gyvenimo trukmė šešeriais metais, moterų – trejais metais mažesnė negu Europos Sąjungos vidurkis. Jeigu iki 2050 metų pavyktų šį vidurkį pasivyti, pensijų sistema patirtų dar vieną spaudimą.

EK prognozuoja, kad neigiama migracija iš Lietuvos turėtų sustoti apie 2020 metus. Tuo tarpu JTO prognozė numato, kad dėl emigracijos Lietuva kasmet praras po keturis tūkstančius gyventojų.

Kadangi dirbančių žmonių išlaikytiniai yra ne vien senatvės pensininkai, bet ir invalidai, našlaičiai, našlės, našliai, be to, ne visi dirbančio amžiaus žmonės dirba, tai 2050 metais Lietuvoje bus mažiau dirbančiųjų negu pensininkų.

LLRI daro išvadą: Lietuvos demografinė padėtis artimiausią dešimtmetį išliks ganėtinai palanki pensijų reformoms ir tik vėliau, maždaug nuo 2020 metų, pradės rimtai blogėti. Todėl, nesiimant priemonių, su kiekvienais praeinančiais metais yra prarandama galimybė sušvelninti socialinę naštą ateityje bei pakeisti pensininko, kaip išlaikytinio, statusą, kas yra labai svarbu žmoniškąja ir socialine prasme. Būtina jau dabar kiek įmanoma daugiau plėsti privačią pensijų kaupimo sistemą, kol dirbančiųjų skaičius dar nepradėjo mažėti, o pensininkų skaičius didėja dar palyginus negreitai.

Finansinis tvarumas. Valstybės finansų tvarumą lemia gyventojų demografinės struktūros pokyčiai. Iš to, kas jau pasakyta, aiškėja, kad 2050 metais reikšmingai padidės valstybės išlaidos išmokamoms pensijoms. Jau nuo 2020 metų „Sodra“ taps deficitine; 2040 metais jos deficitas gali pasiekti 1 proc. Bendrojo vidaus produkto (BVP).Vadinasi, „Sodra“ nebebus pajėgi išmokėti visų pensijų. Tam reikalui tektų panaudoti dalį per kitus mokesčius surenkamų pinigų. Tai kelia didžiausią susirūpinimą.

Ekonominis konkurencingumas. Šiuo metu Europos Sąjungos šalys vidutiniškai pensijoms išleidžia ketvirtadalį visų valstybės pajamų, gerokai daugiau negu gynybai, švietimui, sveikatos apsaugai. Ateityje išlaidos pensijoms turėtų vis didėti. Tos valstybės, kurios nesiims būtinos pensijų reformos, bus priverstos arba didinti mokesčius dirbantiesiems, arba skirti mažiau lėšų kitoms iš biudžeto finansuojamoms sritims. Ir vienas, ir kitas kelias tokias valstybes darys mažiau konkurencingas ekonomiškai.

ES šalys problemą sprendžia nevienodu mastu, nors visiškai aišku, kad toliaregiškas savo finansų planavimas ir perleidimas dalies ateities pensijų įsipareigojimų patiems dirbantiesiems valstybes daro patrauklesnes investuotojams, darbdaviams ir darbuotojams. Lietuva priskiriama prie tų ES šalių, kurios įgyvendina dalinę pensijų sistemos privatizaciją. Ryžtingų reformų, gilinant pensijų sistemos privatizavimą, ėmėsi Latvija, Lenkija, Estija, Austrija ir Malta. Šių penkių šalių pensijų našta valstybės biudžetui iki 2050 metų gerokai sumažės.

Siekiant sušvelninti aptartas problemas, LLRI siūlo padidinti į privačius pensijų fondus pervedamas dalį nuo dabartinių 5,5 iki 10 procentinių punktų. Tarifas galėtų būti didinamas per trejus metus: 2008 – iki 7 proc., 2009 – iki 8,5 proc., 2010 – iki 10 proc. Tai padidintų privačiai pensijai skiriamos socialinio draudimo įmokos dalį nuo šeštadalio iki beveik trečdalio.

„Padidinus privačią įmoką iki 10 proc., darbuotojas gautų privačią pensiją, lygią beveik 20 proc. atlyginimo. Vadinasi, vidutinę algą gaunantis lietuvis, kuris, esant 10 proc. tarifui sumokėtų maždaug 150 litų per mėnesį, vėliau gautų privačią pensiją, lygią maždaug 300 litų per mėnesį (be abejo, atsižvelgiant į infliaciją, atlyginimų augimą ir t.t.)“, – daro išvadą LLRI analitikai. Jų skaičiavimais, esant 10 proc. tarifui, jau nuo 2030 metų pradėtų jaustis finansinis reformos atsipirkimas.

Kas atsitiktų, jeigu Lietuva nesiryžtų laipsniškai padidinti į privačius fondus pervedamos socialinio draudimo įmokos dalies nuo dabartinių 5,5 iki 10 proc.? Į tai atsako LLRI atliktos analizės išvados. „Tai savo ruožtu lems, kad Lietuva taps mažiau patraukli tiek vidaus ar užsienio investuotojams, tiek ir patiems darbuotojams. Jei kitose valstybėse finansinė pensijų našta dirbantiesiems ir verslui bus gerokai mažesnė, tai lems kapitalo ir darbuotojų judėjimo srautų pokyčius, kurie nenaudingi Lietuvos ekonomikai“.

Tuo tarpu „didesnė privačiuose fonduose kaupiamų lėšų pensijos dalis taip pat užtikrintų didesnį dabarties dirbančiųjų finansinį saugumą senatvėje ir didesnę jų nepriklausomybę nuo politinių sprendimų, lemiančių pensijos dydį – kurie gali būti neišvengiami susidūrus su demografinėmis realijomis“.

Taigi tęsti pradėtą pensijų reformą verta!

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija