Skaitykla

Lietuvos himno gimtinėje

Lina Eringienė

„Lietuvos himno gimtinės“ autorius Romas Treideris Gedimino Jokūbaičio nuotrauka

Bąlant plaukams kažkas vis šnabžda: neuždaryk praeities savyje, užrašyk ką žinai, surink ką dar žino kiti, išdalink savo ilgesį, savo jausmus, savo gimtinės matymą – per atskirus įvykius, nuotaikas ir įspūdžius. Svarbus ir atsakingas šis užsiėmimas, nors emocijos liejasi, ašaros spaudžia gomurį... Reikia skubėti dėl savęs ir kitų. Garsai, vaizdiniai, prisiminimų nuotrupos – Gimtinė. Viskas pinasi, bet viską reikia sudėlioti teisingai dar ir todėl, kad tai  –  ir Lietuvos himno gimtinė.

Laikas ir žmonės

33 metai tarp knygų

Bronius VERTELKA

G. Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė

Šių metų nacionalinės Kalbos premijos laureatėmis tapo aktorė Gražina Urbonaitė ir Panevėžio Gabrielės Petkevičaitės-Bitės viešosios bibliotekos darbuotoja Albina Saladūnaitė. Tokį pripažinimą ji pelnė už rašytojos G. Petkevičaitės-Bitės idėjų Aukštaitijoje ir šviesuolės dvasinio paveldo plėtojimą, viešų renginių ir kalbos puoselėjimo akcijų rengimą.

Dar maža būdama Albina iš mamos girdėjo vos ne legenda tapusį pasakojimą, koks nuoširdus ir rūpestingas buvo gydytojas Leonas Jonas Petkevičius. Susirgusius jis gydydavo veltui. Nuo Joniškėlio, kur gyveno ir dirbo gerasis daktaras, iki Albinos gimtojo Stumbriškio vienkiemio – tik 9 kilometrai. Šio žmogaus kapą, labai apleistą ir žmonių užmirštą, apaugusį alyvomis, Albina pamatė būdama žygeive (įsijungti į jų gretas pasiūlė Julius Beinortas, vėliau tapęs Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo Akto signataru). Ant gydytojo L. J. Petkevičiaus kapo netgi nebuvo antkapio. Iš netoliese gyvenusios moters dar sužinojo, kad čia palaidoti ir gydytojo artimiausi žmonės. Ne kažką kaltinti žygeiviai suskato, bet puolė tvarkyti kapavietę.

Laikas ir žmonės

Antrasis medžio gyvenimas – skulptoriaus rankose

Veronika Živilė BALTUŠNIKAITĖ

Skulptorius Alius Aleksandras Tarabilda rugsėjo 24-ąją Malaišių kaime prie savo skulptūros J. Tumo Vaižganto apysakos „Dėdės ir dėdienės“ veikėjams Vytauto Bagdono nuotrauka

2008-aisiais kryždirbystės ir kryžių simbolika Lietuvoje įrašyta į Nematerialiojo žmonijos kultūros paveldo sąrašą. Mūsų šalyje yra senos kryždirbystės tradicijos. Kryžiai, stogastulpiai simbolizuoja žemės ir dangaus jungtį, primena nemirtingumo idėją.

Motinos meilės globoje

Jei tektų keliauti Ukmergės–Panevėžio plentu, būtinai pusiaukelėje pasukite į Raguvą – dešinėje kelio pusėje pamatysite šv. Agotos statula. Ją 1989 m. atkūrė talentingas Aukštaitijos tautodailininkas skulptorius Alius Aleksandras Tarabilda. Kiek toliau, kairėje kelio pusėje, yra medinė Švč. Mergelės Marijos ėmimo į dangų bažnyčia su Aušros Vartų Švč. M. Marijos paveikslu, manoma, tapytu žymaus dailininko Jono Mackevičiaus. Jo kūrybinis palikimas rūpi dievdirbiui, kaip svarbu jį išsaugoti.

Laikas ir žmonės

Krištolinis balsas ir auksinės rankos

Genovaitė Baliukonytė

Danutė Janukaitienė ir Henrikas Janukaitis tarp savo dirbinių

Krištolinio balso ir auksinių rankų savininkai – Danutė ir Henrikas Janukaičiai – į Alovę (Alytaus r.) atsikėlė gūdaus sovietmečio laikais – praėjusio amžiaus aštunto dešimtmečio viduryje. Danutė – dzūkė, iš netoliese esančios Punios, o Henrikas – aukštaitis, kilęs iš Ukmergės. Pirmą kartą, kaip patys prisimena, abu susitiko daugiau nei prieš 40 metų labai romantiškoje vietoje – ant Punios piliakalnio. Kai Henrikas kartu su kun. Stanislovu Stankevičiumi atvyko vargonuoti į Alovės Švč. Trejybės bažnyčią, po metų čia atsikėlė ir jo žmona. Besilankant pačių rankomis kurtuose Janukaičių namuose stebina švara, tvarka ir gausybė meno dirbinėlių – Danutės kryželiu siuvinėtų paveikslų, pintų krepšelių, o Henriko – išgražintų ir naujam gyvenimui prikeltų medžio šakų, šaknų, kitų dirbinėlių.

„Bočių“ šventėje – sveikinimai ir staigmenos

Jolita ŽURAUSKIENĖ

Socialinės apsaugos ir darbo ministras Donatas Jankauskas įteikė padėką Valerijai Naraškevičienei

Lietuvos pensininkų sąjungos (LPS) „Bočiai“ Ukmergės bendrija pažymėjo savo gyvavimo dvidešimtmetį. Jo pirmininkė Valerija Naraškevičienė tvirtina, jog visas dar likęs šioje žemėje laikas skirtas tobulėjimui, meilei, sėkmei, geriems darbams, todėl kiekviena diena jiems – tarsi šventė, skirta įgytos patirties ir žinių dalyboms.

Pristatė veiklą