„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2013 m. balandžio 5 d., Nr. 1 (49)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Kristus ir pasaulis

Sidabrinė gija

Atodangos

Abipus Nemuno

Laikas ir žmonės

Dailininko gyvenimo instaliacijos

Romas BACEVIČIUS

Dailininkas
Juozas Bernardas Tumas

Dailininko Juozo Bernardo Tumo
paveiksluose – gimtinės grožis

Dailininko Juozo Bernardo
Tumo sakraliniai paveikslai

Marijampolės specialiųjų socialinės
globos namų gyventojai klausosi
dailininko pasakojimo

Įprasta, kad paveikslų parodos vyksta specialiose galerijose, tačiau ten jų pažiūrėti ateina dažniausiai tik daile besidomintys žmonės, o masės gražių darbų nepamato. Todėl sveikintina, kai ieškoma būdų dailininkų kūrybą pristatyti ir kitaip. Štai prieš kelis mėnesius Marijampolės specialiųjų socialinės globos namų direktorė Viduta Bačkierienė, gatvėje sutikusi šiame krašte žinomą dailininką, pasiūlė jam parodyti savo darbus namų gyventojams. Dailininkas Juozas Bernardas Tumas mielai sutiko nelaikyti viską, ką sukūrė, namuose, ir savo tapybos darbais bent kuriam laikui papuošė namų atrojo aukšto fojė. Gyventojai atidžiai apžiūrėjo kiekvieną paveikslą, gėrėjosi, o vasario 22-ąją čia atvykęs autorius papasakojo ne tik apie jam ypač brangių paveikslų atsiradimo istoriją, bet ir sudėtingą savo gyvenimą.

J. B. Tumas gimė 1935 metais Gižų parapijos Ožkasvilių kaime. Pradinę mokyklą lankė netoli namų, o į Gižų progimnaziją tekdavo penkis kilometrus vaikščioti. Jau nuo mažens žavėjosi gotikos stiliaus Gižų Šv. Antano Paduviečio bažnyčia, negalėdavo akių atitraukti nuo ten esančių paveikslų, pagalvodavo, ar kada nors jis pats galėtų taip gražiai nutapyti. Mokydamasis progimnazijoje žinojo, kad tame pastate palyginti neseniai veikė Kunigų seminarija, todėl jautė kažkokią ypatingą aurą. Vaikystėje, svarstydamas apie tolesnį savo gyvenimo kelią, pagalvodavo, kad galbūt reikia rinktis biologiją. Mat biologijos mokytoja mokiniams liepdavo nupiešti visokius pakeliui einant į progimnaziją pamatytus augalus. „Aš jai dėkingas, kad pažadino manyje norą vaizduoti, – pripažįsta J. B. Tumas. – Kai nupieši daiktą, jis lieka galvoje užfiksuotas. Eidamas basas vieškeliu pakelėse rasdavau daug žolių ir piktžolių, visas nučiupinėdavau ir galiu pasakyti, kad kiekviena yra labai graži. Jei kiekvieną lapą ir žiedą padidintume, tuo puikiai įsitikintume. Iš tiesų gamta ir Dievo sukurtas pasaulis yra nuostabūs“.

Dailininkas sugrįžo į sudėtingus pokario metus, kai 1947 m. liepos 6 d. sugrįžęs iš miško su mėlynėmis, o atbėgusi kaimynų dukra pranešė, kad į jų kiemą atvežtas nušautas brolis Jonas, buvęs partizanas, anksčiau pabėgęs iš sovietinės kariuomenės. Tai tapo dėme ir jo biografijai. Kur bestotų, reikia charakteristikos, kuri apie šį „nusikaltimą“ nenutylės. Vis dėlto Juozas Bernardas įstojo į Kauno dailės technikumą, tuo pasirūpino direktoriaus pavaduotojas, kilęs iš to paties krašto, – nereikėjo jokios charakteristikos. J. B. Tumas gerais žodžiais prisiminė studijų metus, nes tada dar nereikėjo klausytis politinės ekonomijos ar marksizmo leninizmo paskaitų, dėstytojai buvo inteligentiški, pasitempę, auklėjo gėrio ir grožio dvasia, būdavo daug dailės dalykų paskaitų – turbūt iš pradžių net studijavusieji Dailės akademijoje tiek neturėjo. Tuomet kiekvienam mokiniui reikėjo mokėti nutapyti portretą, gražius realius dalykus, o ne nesuprantamas tamsias baidykles. Dailės technikume buvo rengiama tiesioginiam darbui – mokoma net sienas dažyti. Penkeri studijų metai ir senosios kartos lietuvių dailininkai J. B. Tumui davė labai daug. Be to, norėdamas nemokamai lankyti Muzikinio teatro spektaklius, ten lankė choreografiją, baleto studiją. Bet paskui prasidėjo ilgas kelias, kurio maršrutas jį vedė per labai skirtingas vietas. Kultūros ministerija pasiuntė į Ostrovskio institutą Leningrade. Jis džiaugėsi, manydamas, kad čia bus jam artimas pasaulis, nes viliojo teatras, dekoracijos. Deja, Leningrade trumpai tepabuvo – sutrukdė brolio reikalai, nors niekas to tiesiai nepasakė, o paaiškino, kad Lietuvai tokių specialistų nerengia… Teko grįžti namo ir vėl bandyti kur nors įstoti, kad ir į geležinkeliečių mokyklą, bet paėmė į sovietinę kariuomenę, pateko į 16-ąją Lietuviškąją diviziją, o ją išformavus – į Aviacijos mokyklą, šokinėjo su parašiutu. Į Odesos aukštąją aviacijos mokyklą neišleido, todėl vėliau turėjo tarnauti Rygoje, divizijos štabe. „Daug nervų kariuomenėje palikta, – prisimena J. B. Tumas, – bet ir savotiškos patirties įgyta“. Po tarnybos grįžęs į Lietuvą, pradėjo dirbti piešimo mokytoju Marijampolėje (tada – Kapsuke), J. Jablonskio vidurinėje mokykloje, kartu dalyvavo saviveikloje. Paskui, norėdamas gauti butą, dar 12 metų dirbo dailininku Maisto pramonės automatų gamykloje, meninio konstravimo biure. 1974 metais netikėtai gavo pasiūlymą vadovauti Dailės mokyklai. Teko sukurti mokymo programą, metodikos pagrindus, į pagalbą atėjo buvę mokytojai iš Kauno, o Sofija Juknienė, Valerija Juškienė, Sigita Norkutė atvykdavo skaityti paskaitų. Tada nebuvo vadovėlių, todėl tekdavo ieškoti būdų, kaip mokinius supažindinti su dailės stiliais. Kartą, norėdamas parodyti paveikslų pavyzdžius, J. B. Tumas grupę mokinių buvo nusivedęs į bažnyčią. Gavo pylos, bet įrodė, jog pasielgė teisingai, o priekaištautojams pasiūlė susipažinti su vertingais meno kūriniais, kuriais miestas turi didžiuotis. „Dėl vaikų elgesio problemų nebuvo, nes visi ateidavo iš kultūringų šeimų, – prisimena J. B. Tumas. – Vis dėlto fiziškai direktoriauti buvo sunku, neturėjome nei pavaduotojų, nei ūkvedžio ar bibliotekininkės, viską dariau vienas“. Dailininkas sakė, jog džiaugiasi, kad mokykloje, kuriai jis vadovavo iki 2001 metų, dėstytojais dirba ir buvę jos absolventai. J. B. Tumas priminė, kad, pradėjus direktoriauti, jam sapnuodavosi tapybos lentos, krūvos vatmano lapų, teptukai, pieštukai, todėl nuo 1981 metų pradėjo dalyvauti parodose, ėmė iliustruoti prozos ir poezijos knygas. Baigęs direktoriauti, keletą metų toje pačioje mokykloje dirbo dėstytoju. Kadangi turėjo nedaug paskaitų, tai į darbą eidavo kaip į šventę. 2007 metais, važiuodamas dviračiu, pateko į sunkią avariją, buvo sulaužytos abi kojos, ranka, stipriai sumušta galva. Labiausiai išgyveno manydamas, kad jau negalės tapyti. Net septynis mėnesius gulėjo ligoninėje, yra dėkingas gydytojams ir Dievui, kad vėl gali vaikščioti. Tik prarado klausą, susilpnėjo regėjimas, todėl po avarijos mažai paveikslų nutapė. Pasakodamas apie jų atsiradimo istoriją, J. B. Tumas sakė visada žavėjęsis sakraliniu menu ir nesupranta, kodėl šių dienų tapytojai abejingi šiai temai. Nejaugi turėsime džiaugtis tik XVI–XIX amžiais sukurtais sakraliniais paveikslais ir ar Dailės akademija neišugdys tokių dailininkų. „Jei dabar vadinasi Dailės akademija, tai turėtų dirbti akademiškai. Juk vien šis vardas tai sako, – įsitikinęs J. B. Tumas. – Akademinis menas – ne grįžimas atgal, bet kūryba tobuliau, gražiau, vis įvairesnėmis priemonėmis, kad ji sužavėtų žmogų“. Grįžęs iš ligoninės rado atviruką-sveikinimą, kuriame buvo pavaizduota Švč. Mergelė Marija. Ir tada panoro pats nutapyti Švč. Mergelės Marijos Ėmimą į dangų. Pagalvojo, kad pasitikrins, ar dar gali dirbti, nes susilpnėjus regėjimui, nesitikėjo kažin ko, o veidai iš tiesų neišėjo tokie, kokius įsivaizdavo. Dailininkas dar nutapė šv. Jurgio paveikslą, angelo pasirodymą Alyvų kalne, mergaitės prisikėlimą iš numirusiųjų. J. B. Tumas pasakojo apie savo paveiksluose pavaizduotą tėviškės sode žydinčią obelį, kuri buvo palaidota melioracijos, aplink gimtąjį kaimą liūliuojančius rugius, talką juos kuliant. 2002 metais dailininkas išleido knygą „Ožkasvilių kaimo likimas“, kurioje yra iš atminties nupieštos visos 42 buvusios išnykusio kaimo sodybos. „Mažas būdamas kaimą išnaršiau skersai išilgai, man buvo įdomi senovinė architektūra – klojimai, tvartai, durys, langai, – sakė J. B. Tumas. – Kai kurių kaimynų esu klausęs tik apie jų name buvusių langų skaičių“. Dailininkas sakė prisimenąs, kad visada, kai mama ateidavo į kapines, suklupdavo po kryžiumi. Tą jos skausmą, prisimenant sūnų partizaną, kurio kapo niekas nežinojo, jis nutapė tamsų, nors mėgsta spalvas. Vis dėlto dailininkas sakė, kad jo paveikslus geriausiai gali suprasti bendraamžiai, o ne šiuolaikiniai abstrakcionistai. „Šiuolaikiniame mene būna taip, kad gražiai išmušus langą ir pribyrėjus stiklų, menininkai sako, jog mato gražią krūvą šiukšlių, – ironizavo J. B. Tumas. – Arba iš senų rakandų kažką nuplovus, nušveitus ir suklijavus jau galima sakyti, kad tai puiki instaliacija“. Jis nesupranta tokio meno ir sako, kad instaliacijų, kai buvo sugriauti namai, išdaužyti langai, išdraskytos sodybos, prisižiūrėjo užtektinai. J. B. Tumas sakė, kad kiekvienas paveikslas turi savo istoriją ir džiaugėsi, kad Marijampolės specialiųjų socialinės globos namų gyventojai galėjo susipažinti su jo kūryba.

Marijampolė
Redos BRAZYTĖS nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija