„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2016 m. rugsėjo 9 d., Nr. 3 (62)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai

Moteris – greitoji pagalba

Bronius VERTELKA

Stasė Keževičienė
prie Surdegio bažnyčios

Surdegis – miestelis tarp Subačiaus ir Troškūnų. Kelias į Troškūnus asfaltuotas, o į Subačių – žvyruotas. Retai čia užsuka autobusai, tačiau yra Švč. Mergelės Marijos Ėmimo į dangų bažnyčia, parduotuvė, paštas, vietos bendruomenė turi puikiai įsirengtus namus. Veikia biblioteka, kurioje yra ne tik knygų, bet nustebins laikraščių gausa, senovinių daiktų muziejėlis. Tačiau svarbiausia tai, kad Surdegis turi Stasę Keževičienę. Tiesi kaip liepaitė, nors  pavasarį sukako 80 metų. Kita, būdama tokio amžiaus, poliklinikoje pasakotų apie savo ligas ar dejuotų, kad valdžia ja nesirūpina, nedidina pensijos, kad galo su galu nesudurianti.

Aldona Bernadišienė, Surdegio seniūnaičio pavaduotoja, taip apibūdino S. Keževičienę: „Ji – iš tiesų nuostabi moteris, nuolat rūpinasi bažnyčia, tvarko jos aplinką. Bet ką padarys, ji tiesiog kaip mūsų greitoji pagalba. Reikia kur nuvažiuoti, ligonį ar giminę aplankyti, skambina jai. Pamatys naktį nugriuvusį girtą, būtinai sustos ir namo parveš. Stasė neturi jokios baimės. Gyvendama Surdegyje pusę amžiaus, nesutikau kito tokio žmogaus kaip ji. Tai – švenčiausia asmenybė šiame krašte, mūsų pirmoji pagalba visur“.


Laikas ir žmonės

Zanavykė nuo Nenupės

Onos Staugaitytės-Staugaitienės 90-metį švenčiant

Angelė Buškevičienė

Per Žolinę 90-metį šventusi
Ona Staugaitytė-Staugaitienė
Zenono ŠIAUČIULIO nuotrauka

Žmogaus gyvenimo ruduo, kaip ir vėlyvas metų laikas turi savo poeziją – jautrią, ilgesingą. Vis dažniau atsišaukia jaunystė, atsiliepia gimtosios žemės balsas, patirta kančia ir džiaugsmai. Prisiminimai darosi vis stipresni, tarytum norėtų priminti, kad tai, kas žemėje išgyventa, yra tik Amžinojo Grožio ir Šviesos atšvaitai. Tad žmogus, tęsdamas Dievo kūrybą žemėje, įmina joje savo gyvenimo pėdsakus.

„XXI amžius“ ne kartą rašė apie Kaune gyvenančius zanavykus Oną ir Albiną Staugaičius, kurių jaunystė brendo Nepriklausomybės šviesoje, okupacijos paliko neišdildomas žaizdas: išgyventi tardymai, lageriai, tremtis, gimtųjų namų netektis, tačiau liko išsaugota jaunystės meilė, dvasios stiprybė, tikėjimas ateitimi, viltys ir darbai atgimusios Lietuvos labui, šeimos, katalikiškų ir tautinių vertybių puoselėjimas.


Kai daroma su meile

Bronius VERTELKA

Antanas ir Joana Tunaičiai

Nuvilnijus Lietuvos nepriklausomybės aidui, Antanas Tunaitis išsiruošė gyventi į tėvų sodybą, buvusią tuščią apie 20 metų. Rado su durimis ir sveikais langais. Diplomuotas inžinierius elektrikas bandė ūkininkauti, bet tikriausiai ne tai jam buvo skirta. Gavęs paramą iš Europos Sąjungos struktūrinių fondų, užsodino lapuočių ir spygliuočių medeliais 12 ha savo žemės. Šiandien čia – gražiai suvešėjusi giraitė.

Tikroji pertvarka sodyboje prasidėjo, kai į Šetekšnių kaimo vienkiemį iš Panevėžio persikraustė Antano žmona Joana. Atsivežė mintį, kad joje verta kurti etnografijos muziejų. Buvo toks laikas, kai senų daiktų  mažėjo. Kai kas, nesuprasdamas, ko jie verti, sudegindavo. Tunaičiai rinko žemdirbystės įrankius, baldus, buities daiktus, naudotus senajame kaime. Jų kaupimu ir atranka rūpinosi Joana, dabar vyro muziejaus direktore vadinama. Jai patinka seni daiktai, jiems jaučia potraukį. Turi sukaupusi tai, ko galėtų pavydėti valstybės išlaikomi muziejai. Tunaičiai nėra pirkę senų daiktų – tai jiems pristatyta tiesiog į namus. „Kai išsitariau, kad neturiu botago, ir jį nuvijo. Neturėjau kraičio skrynios, ir tokią padovanojo. Tai, kas buvo senovės kaime, viską turime. O maloniausias eksponatas – savo laukuose rastas akmeninis kirvukas“, – gerai nusiteikusi buvo ponia Joana.


Krekenavos šviesuolis

Mokytojui Vincui Steponavičiui – 90

Vincas Steponavičius
sulaukė 90-mečio

„Kai žemė vis labiau ima kvepėti obuoliu, susimąstau: ką gero padariau, ką nuveikiau? Visko būta. Ne viską galiu pateisinti. Beliko prisiminimai – tai buvo tuomet... O dabar? Tik akys sužvilga ir širdis skausmingiau, smarkiau suspurda, taip buvo, o?..“ – rašė krekenaviškis mokytojas Vincas Steponavičius savo kūrybos rinktinėje „Gyvenimo keliu“. Kas gi yra tas GERAS gyvenimas? Gyvenimas sau ar kitiems? Kai skaitome mokytojo Vinco Steponavičiaus biografiją, atsiminimus, poeziją, straipsnius, suvokiame, kad gero gyvenimo sau šis žmogus turėjo nedaug, o kitiems – su kaupu, todėl kitaip vadinti nei Mokytoju jo nepavyksta. Daug metų išdirbęs Krekenavos vidurinėje mokykloje (dabar gimnazijoje) lietuvių kalbos ir literatūros mokytoju buvo ne tik savo srities žinovas, bet ir jauno žmogaus ugdytojas, siekęs parodyti pasaulio ir Lietuvos grožį, atverti literatūros gelmę, mokęs pamatyti gerąją žmogaus pusę, skatinęs nesitaikstyti su blogybėmis, bet pats visada likęs kuklus. Krekenava be Mokytojo Vinco Steponavičiaus giedro veido būtų ne Krekenava. Kas lėmė tokio Žmogaus augimą? Sveikindama Mokytoją garbingo jubiliejaus proga poetė Saulutė-Genovaitė Markauskaitė kaip visa ko pradžių pradžią įvardijo vaikystę, tėvus, namus, kai Vincas, tuomet dar Vincukas, augo su keturiomis seserimis Čižiūnuose (Trakų r.). Daug ir sunkiai teko dirbti, bet gražiai bendravo šeima! Vaikams nuo mažens buvo skiepijama pagarba lietuvybei, nuolankumas ir pasitikėjimas Dievu, mokoma praktiškumo. O Vincukas buvo kitoks – fantazuotojas – ir jam norėjosi „arklio su sparnais“, kad galėtų nuskristi į Vilnių ir išvaduoti Vilniaus kraštą iš lenkų. Meilė Tėvynei ir vėliau lieka jam svarbiausia. „O gimtoji žeme manoji, / Duok man širdį ir žodį poeto, / Kad galėčiau tave apdainuoti, / Tavo žmones, kur siekia ir kuria, / Duok man skrydį galiūno erelio, / Kad galėčiau tave pakylėt / Lig žvaigždžių, iki motinos saulės...“ – eilėraštyje ,,Prašymas“ atsiskleidžia kilnieji siekiai. Tačiau ne viename eilėraštyje prisipažinta, kad gyvenimas buvo „erškėčiais klotas“, kad „nekrito mana“, kaip ir Maironis, dažnai buvo vienišas, o „audros siautė jautrioj širdyj“, kuri sugėrė neteisybę, jautė skausmą, atpažino meilę, siekė didžiųjų tikslų... Bet visada šalia buvo Kūrėjas, juo buvo pasitikima: „Tebūna taip, tik Tau, Kūrėjau, panorėjus, / Ir Žemėj bus karams, nelaimėms pabaiga“. Tai nebuvo tik poeto-šauklio pozicija, o tikrasis Mokytojo gyvenimas – nuoširdus, nesumeluotas, santūrus, jautrus ir dėmesingas. Argi įmanoma kurti nejaučiant? Argi įmanoma mylėti Lietuvą būnant neatsakingam, neišmanėliui, apsileidėliui, girtuokliui? Įvairūs klausimai rūpėjo pedagogui, todėl ne vieną pamokomą žodį yra skelbęs spaudoje. Ypač glaudžiai bendradarbiauta su laikraščiu „Tėvynė“, dalyvauta Tėviškės pažinimo draugijos veikloje. Šilčiausius jos pirmininko dr. Kazio Račkausko linkėjimus ir sveikinimus perdavė Mokytojui buvusi mokinė poetė S. G. Markauskaitė.


Keliaujant dviračiu ištvermės teikė lašiniai

Bronius VERTELKA

Dviratis – ištikimas
Algimanto Antanaičio draugas

Panevėžietis Algimantas Antanaitis, kuriam rugpjūčio viduryje sukako 82 metai, dviratį laiko pačia patikimiausia susisiekimo priemone. Dar neseniai, mindamas jo pedalus, per metus nuvažiuodavo po 3,5–4 tūkstančius, o savo automobiliu – tik 1,5–2 tūkstančius kilometrų. Garbaus amžiaus vyras turi du dviračius: vieną, pirktą sendaikčių turgelyje ir savo nuožiūra pertvarkytą, amžiumi tikriausiai prilygstantį savininkui, o kitą, tinkantį turistiniams žygiams, surinko dviračių meistras. Juo galima vežti maždaug 40 kilogramų svorį.

Važiuoti tėvo dviračiu Algimantas išmoko būdamas 6 metų. Perkišęs koją pro rėmą, bildindavo šį po daržinę. Mat dviračio ratai neturėjo padangų. Dviratis – ištikimas Algimanto gyvenimo palydovas. Miesto autobusais jis nevažinėja, bet numatytą tikslą pasiekia netgi greičiau. Savo malonumui mina dviračio pedalus ir po Panevėžio apylinkes. Algimantas sako, kad Aukštaitijos sostinė yra patogi keliauti dviračiu. Su kelių policijos pareigūnais jis konfliktų neturėjo.


Troškimas gyventi ir kurti

Marija VARENBERGIENĖ

Donatas Čepukas ir Alantos
klebonas kun. Sigitas Sudentas

Apie sunkią, nepagydomą rašytojo Donato Čepuko ligą mes, dusetiškiai, išgirdome praėjusių metų rudenį. Todėl labai nustebino žinia, kad jis parašė ir išleido dar vieną – jau 20-ąją – knygą. Ir dar labiau nustebome, kai sutiko atvykti į Dusetas ir savo mieliems kraštiečiams pristatyti naują novelę labai poetišku pavadinimu „Smilgų varpeliai“.

Susitikimas įvyko rugpjūčio 5 dieną Dusetų kultūros centre. Į jį kvietė Dusetose iškabinti skelbimai, maloniai nustebino ir pranešimas per Lietuvos radiją rugpjūčio 5-osios rytą, kad į Dusetas atvyks rašytojas Donatas Čepukas.

Renginiui Dusetose sutiko vadovauti rašytojo bičiulė, Dusetų Kazimiero Būgos gimnazijos lietuvių kalbos ir literatūros mokytoja Vanda Normantienė. Buvo paruošta multimedija su svarbiausiais rašytojo veiklos momentais, susitikimais, reikšmingomis datomis. Pasirūpinta ir nedidele menine programa, kuri jautriai atspindėtų mūsų svečio ir susirinkusiųjų nuotaikas.


Rašytojo jubiliejus pasitiktas nauja knyga

Akmenės rajono savivaldybėje su garbingu 80-mečio jubiliejumi pasveikintas rašytojas, publicistas, miškininkas, gamtosaugininkas Vytautas Almanis, gyvenantis Naujojoje Akmenėje. Kuo geriausių linkėjimų sukaktuvininkui skyrė Savivaldybės meras Vitalijus Mitrofanovas, mero pavaduotojas Apolinaras Nicius, Administracijos direktorė Aromeda Laucienė.

Rašytojas jubiliejų pasitiko su ką tik 300 egzempliorių tiražu išleista knyga „Tolstančios salos“. Tai – šeštoji knyga, autorius ją vadina atpasakotų tikrų įvykių ir žmonių istorijų knyga. Simboliška, kad ją iliustravo rašytojo dukra Rita Almanis, dailininkė, Naujosios Akmenės muzikos mokyklos dailės mokytoja, joje panaudotos jos bei rašytojo sūnaus Andriaus Almanio, dirbančio Ventos regioninio parko direktoriumi, nuotraukos. Knygos leidybą parėmė Akmenės rajono savivaldybė.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija