Ypatingą nacionalinio orumo išniekinimą ir pažeminimą patyręs lietuvių teatrologijos klasikas

Aleksandras Guobys

Vytautas Maknys

Birželio 26 dieną minėsime vieno žymiausių XX amžiaus teatrologijos mokslininkų, Lietuvos teatro istoriko Vytauto Maknio (1907–2003) 110 metų gimimo sukaktį.

V. Maknys – lietuvių teatrologijos klasikas, nusipelnęs pripažinimo dėl daugelio priežasčių, pirmiausia, dėl tos jungiamosios grandies, kurią jis perėmė iš Balio Sruogos ir dosniai dalino savo žinias ir patirtį XX amžiaus teatrologams. Pasak prof. P. Bielskio, „Vytautas Maknys yra mūsų kultūros ir teatro mokslo gyvoji grandis. Išbraukus jo darbus, po Balio Sruogos susidarytų didžiulė properša, kurią būtų sunku užpildyti. B. Sruoga suformavo mokslinius mūsų teatrologijos pamatus, o jo mokinys V. Maknys yra tiesioginis tų dalykų tęsėjas, juos išsamiai perteikęs mums. Mes turime vientisą grandinę, iš praeities ateinančią grandinių seką, o tarp jų genetinį ryšį. Kelios mūsų kultūros žmonių kartos išaugo V. Maknio globojamos“¹.

V. Maknys gimė Dzūkijoje (Balkūnų k., Alytaus r.), kai Lietuva po spaudos draudimo panaikinimo plačiai atvėrė duris lietuviškųjų vakarų plėtrai, kuri, pasak V. Maknio, sulaukė labai didelio visuomenės dėmesio ir tapo „savotiškomis politinėmis bei tautinėmis demonstracijomis“. Kaip tik tuo metu G. Petkevičaitė-Bitė apie tų vakarų ir spektaklių organizatorius taip kalbėjo: „... jaučiamės visi atitraukti nuo kasdienio gyvenimo ir įžengę į kaži kokį užburtą ratą, kurs mus visus staiga iš paprastų žmonelių padarė lyg kažkokių pasakų padarais, kurių niekas savo akimis nematė, tik neaiškiose svajonėse regi (...). Ir kėlėm uždangą sunervinti, lydimi jausmų, kad čia po mūsų kojomis ne paprasta scena vaidinimui ir mūsų vaidilos, ne paprasti scenos artistai, tikri kovotojai, užsispyrę ir iš kovos lauko nepasitrauks...“²

Pacitavau šiuos žodžius todėl, kad jie labai artimi V. Maknio gyvenimui ir jo darbų įprasminimui.

Baigęs Alytaus gimnaziją, V. Maknys įstojo mokytis į Vytauto Didžiojo universiteto humanitarinių mokslų fakultetą ir mokėsi 1927–1931 metais. Pasirenkant teatro istoriko kelią, didžiausios įtakos jam turėjo B. Sruogos įkurtas universitete Teatro seminaras³. Būtent Seminaro veikloje, kaip teigė pats V. Maknys, susiformavo nacionalinio teatro samprata, kurią puoselėjo jo mokytojai: V. Mickevičius-Krėvė, V. Mykolaitis-Putinas, J. Tumas-Vaižgantas, M. Biržiška, J. Herbačiauskas, V. Dubas ir kiti. Jie teigė, kad svarbiausias tautos išlikimo klausimas – savos kultūros sukūrimas gimtosios kalbos ir papročių pagrindu.

Baigęs universitetą, V. Maknys dirbo pedagoginį darbą įvairiose gimnazijose (Alytaus, Raseinių, Vytauto Didžiojo Vilniuje), Pedagoginiame institute, Mokslų akademijos lietuvių kalbos ir literatūros leidykloje, įvairiose teatro studijose, Valstybinėje konservatorijoje (Muzikos ir teatro akademija). Jis nuolat rinko ir kaupė įvairią archyvinę medžiagą ir uoliai vykdė savo mokytojo B. Sruogos priesakus: „Į moksliškąją istoriją jis (teatro objektas – A. G.) pereis tik tuomet, kai mes surinksime jį liečiančią medžiagą, kai ją bus galima sistematizuoti ir į ją atsiremiant konstruoti bendresnes išvadas“⁴.

V. Maknys yra sukaupęs milžinišką archyvą, kurio pagrindinį fondą sudaro daugiau kaip 60 000 eksponatų, šiuo metu saugomų Lietuvos teatro, muzikos ir kino muziejuje, Literatūros ir meno archyve ir kitose saugyklose.

Teatrologijos mokslų magistrė Vilma Janeliauskienė apie V. Maknio archyvą, padovanotą Teatro, muzikos ir kino muziejui, rašo, kad jį sudaro 277 skirtingo dydžio bei formos aplankai, kurių kiekvienas talpina iki dviejų šimtų įvairios dokumentinės medžiagos. Aplankai suskirstyti į dešimt teminių grupių: „Senasis teatras“ (liaudies teatras, lietuviškieji vakarai tėvynėje, Rusijoje, išeivijoje), „Bendrieji teatro klausimai“ (bibliografija, repertuaras, vaidyba, režisūra, kritika, teatrinės šventės), „Visuomeniniai teatrai“, „Dramos teatrai, dramos aktoriai“, „Teatrologija“, „Muzikiniai teatrai ir muzika“, „Dailė ir architektūra“, „Literatūra, kultūra, kinas, kraštotyra, politika, ekonomika, statistika, įvairenybės“...

Didelę archyvo dalį sudaro publikacijos – tūkstančiai įvairių 1914–2002 metų periodinių leidinių iškarpos. Vertingi eksponatai yra žinomų teatralų ir kitų kultūros atstovų rankraščiai, laiškai, įvairių kultūros draugijų dokumentų protokolų išrašai, dalyvių sąrašai, vakarų programos, afišos, plakatai...⁵

Jeigu G. Petkevičaitė-Bitė su nuostabia meile rašė apie pirmuosius mūsų vaidintojus, tai V. Maknys su ne mažesne meile savo raštuose kalba ir iškelia visus tuos, kurie kada nors ir kur nors darbavosi lietuviškos Melpomenės paunksmėj.

G. Landsbergį-Žemkalnį – mūsų dramaturgijos ir teatro tėvą, „Blindos“ autorių, – V. Maknys skaitytojui pristato taip. kad negali nesigrožėti. Pirmučiausia į akis krinta ne autoriaus frazės sklandumas ar minties aiškumas, bet G. Landsbergio didybė, jo taurių darbų platuma, gelmė. Kitaip tariant, čia nėra net užuominų apie išskirtinę teatro istoriko asmenybę. Yra aukštesnis darbo tikslas ir prasmė – pati istorija. Šioje monografijoje V. Maknys suformavo ir atskleidė svarbiausias to meto lietuvių teatro kūrybines idėjas, reikšmingiausius lietuvių teatro formavimosi momentus, akcentavo nacionalinės savigarbos teatre reikšmę.

Skaitant V. Maknį, prieš akis rikiuojasi daug garbingų žmonių! Panoramoje – Vilniaus Akademijos poetikos profesorius Motiejus Sarbievijus su savo „Poetika“, didysis Lietuvos kunigaikštis Vladislovas IV su savo teatrais, Varšuvos nacionalinio teatro kūrėjas V. Boguslavskis... Vėliau pasirodo V. Kudirka, Vaižgantas, L. Vaineikis, G Petkevičaitė-Bitė, P. Višinskis, A. Janulaitis, S. Jakševičiūtė, M. ir K. Petrauskai, J. Misius, F. Bugailiškis, F. Milevičius... Tos autoriaus sušildytos pavardės mums svarbios per laikotarpius, per epochas, per tremtį, per žygdarbius gimtosios žemės kultūros vardan...

O kai pasirodė V. Maknio „Lietuvių teatro raidos bruožai“, ryškiai išvydome, kad pas mus jau daugiau nei 400 metų klesti teatras, kad miestų sienos matė didžiuosius pasaulio scenos korifejus: Šaliapiną, Šekspyrą, Ibseną, Moljerą, Čaikovskį, Rosinį ir kitus, kad žiūrovai išgirdo M. Skakio „Elenos pagrobimas“ fragmentus, atklystančius iš XVII amžiaus pirmosios pusės, Kristinos Gerhardi-Frank „Malonų sopraną“, atliktą pirmą kartą viešai 1807 m. kovo 1 d. M. Oginskio polonezą „Atsisveikinimas su tėvyne“...

V. Maknys savo knygose didelį dėmesį skyrė nacionalinio repertuaro formavimui, lietuviškos dramaturgijos ugdymui, įvairioms mokykloms, studijoms, atskirų reiškinių prieštaringumui, įvairių teatrų kūrybos procesui. Akademikas J. Lankutis 1993 12 14 Doktorantūros komitete išleistus V. Maknio tomus taip įvertino: „Lietuvių teatro raidos bruožai“ padeda apčiuopti lietuvių teatro profesionalėjimo procesą, jo atskirus etapus, ypatumus, vidinius augimo dėsningumus bei visuomeninę kultūrinę teatro gyvenimo atmosferą. Kaip tam tikri teatro brendimo požymiai akcentuojami nacionalinio teatro formavimasis, teatro kritikos augimas, teatro leidinių, stambesnių teatrologinių studijų atsiradimas, teatro dalykų dėstymas universitete, atitinkamų archyvų ir muziejinės medžiagos kaupimas ir kt.“⁶

V. Maknys, kaip nė vienas kitas vyresniosios kartos teatro istorikas, pasilikęs pokario metais Lietuvoje, pajuto ir išgyveno ypatingą nacionalinio orumo išniekinimą ir pažeminimą. Jo monografija „Gabrielius Landsbergis-Žemkalnis“, kurią jis sukūrė V. Mykolaičio-Putino ir B. Sruogos dar universitete paskatintas, sovietmečiu buvo ignoruojama dėl tariamai nacionalistinių tendencijų. Ji buvo išmesta iš bibliotekų arba įslaptinta specialiuose fonduose, išbraukta iš visų mokymo programų. Kaip netinkamas dėstyti aukštojoje mokykloje 1951 metais V. Maknys buvo pašalintas iš Pedagoginio instituto⁷, kurio visą mokymo procesą jis kūrė ir koordinavo.

Kaip nepatikimas ideologiniame darbe jis buvo atleistas iš MA Lietuvių kalbos ir literatūros instituto, jam buvo nepripažįstami moksliniai docento ir daktaro vardai, jis buvo pašalintas iš Grožinės literatūros leidyklos... Jo „Lietuvių teatro raidos bruožai“ (II tomas) buvo be gailesčio išniekintas cenzūros, kai kurie istorijos vertinimo momentai buvo redaktorių savavališkai pritaikyti to meto reikalavimams. Iš 42 spaudos lankų, kuriuos pagal sutartį buvo įsipareigojusi išleisti leidykla, išleido tik 12. Teatrologė E. Kaulakytė, lygindama knygos ir rankraščio medžiagą, pažymi, kad iš šios knygos dingo B. Dauguviečio, K. Glinskio, A. Olekos-Žilinsko, M. Čechovo, J. Monkaus-Monkevičiaus aktorinės charakteristikos. Išleistos Antrojo pasaulinio karo metais pasitraukusių į Vakarus S. Pilkos, I. Tvirbuto, L. Rutkauskaitės, R. Kramerio ir kitų gyvenimo ir kūrybos apžvalgos, priverstinai pakeičiant rašymo stilių, be iliustracijų išspausdintos 1979 m.⁸  Dar du tomus iš viso užblokavo. Tik atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, V. Maknio bičiulių dėka buvo išlestos jo knygos: „Vingiuotais kultūros takais. Iš Lietuvos valstybinio meno archyvo fondų“, „Lietuvių dramaturgija: kūrinių sąrašas“ ir „Teatro dirvonuose“ ⁹. Vien tik pastarojoje knygoje autorius pateikė skaitytojui apie pusšimtį straipsnių, kuriuose dar kartą atkreipė šiuolaikinių teatrologų dėmesį į iki šiol vis dar neapibrėžtą lietuvių profesinio teatro pradžios klausimą, lietuvių teatrologijos vystymosi problemas ir kitus labai aktualius šių dienų teatro istorijos raidos klausimus.

1944 metais uždraudus Teatrologijos katedros veiklą Vilniaus universitete ir leidus ruošti teatrologus ir režisierius tik Maskvoje ir Leningrade, V. Maknys su širdgėla rašė, kad „daugelio kartų teatrologai ir režisieriai, studijavę Rusijoje, mažai ką žinojo apie lietuvišką (istoriškąjį) teatrą. Jų diplomai tebuvo tušti popierėliai, net žalingi lietuvių kultūrai. Jie nėra išstudijavę lietuvių teatrinės kultūros, visų šių humanitarinių specialybių, ir štai matome, kokie to rezultatai. Kai tik pasibaigė ta iš Lietuvos šaknų išaugusi režisierių ir teatrologų karta ir atėjo Maskvos ir Leningrado auklėtiniai, tuojau įsigiję profesorių, habil. daktarų titulus, ir iki šiol mes neturime lietuvių tautinio teatro...“¹⁰  

Didžiausią nepasitenkinimą V. Makniui kėlė Mokslų akademijos Istorijos instituto menotyros sektoriaus sovietizmas, kurio vadovai lietuvių teatro istoriją ėmė formuoti nuo 1940 metų. V. Makniui buvo nepriimtinas toks tautinio teatro pažeminimas, iškeliant virš lietuviško teatro kitų tautų, ypač rusų, ypatingus nuopelnus ir įtakas. Partinė pozicija jam buvo svetima ir nepriimtina. Štai netgi Nepriklausomybės metais, pasirodžius pirmajam „Lietuvių teatro istorijos“ tomui¹¹, V. Maknys stebėjosi ir piktinosi, kad dar ir dabar mūsų teatrologijos mokslas tebegirgžda raudonose vežėčiose... Plačioje savo recenzijoje autorius analizuoja visų šios knygos autorių – I. Aleksaitės, A. Girdzijauskaitės, R. Vasinauskaitės, G. Mareckaitės ir kitų – straipsnius ir daro tokias išvadas: „Atrodo, lyg medžiaga buvo ruošta sovietiniais laikais: surinkta beveik ištisai tik negatyvinė medžiaga, net nepaminėti sovietiniam režimui nepriimtini J. Blekaičio ir J. Šaltenio vardai, nors jų stambūs darbai plačiausiai nagrinėja kaip tik šį laikotarpį. Knyga stengiasi įrodyti, kad lietuvių teatrą įkūrė Kapsukas ir jo bendražygiai (šiuo atveju A. Oleka-Žilinskas ir M. Čechovas) – jiems ir skiriama pirmoji knyga“¹².

Atkūrus Lietuvos nepriklausomybę, mokslininkai, susibūrę į Lietuvos teatro istorijos ir tradicijų draugiją, 1991 metais kreipėsi į Lietuvos mokslo tarybą, prašydami iš naujo patvirtinti V. Makniui jo mokslinius vardus. Pirmininkas Rimantas Šližys pritarė tokiai minčiai ir rekomendavo tuo klausimu daryti žygius, pradedant nuo Vilniaus universiteto. Pateikus atitinkamus dokumentus rektoriui R. Pavilioniui ir jam prižadėjus šį klausimą skubos tvarka spręsti, atsakymo, deja, Draugija nesulaukė jokio. Po kurio laiko akademiko Algirdo Gaižučio iniciatyva buvo sukurtas Vytauto Didžiojo universiteto ir Lietuvos kultūros ir meno instituto doktorantūros komitetas V. Maknio disertacijos „Lietuvių teatro raidos bruožai, I–II t.“ Humanitarinių mokslų (teatrologija) daktaro laipsniui gauti. Komiteto sudėtis: akad. A. Gaižutis (pirmininkas) ir nariai hab. dr. A. Samulionis, prof. hab. dr. B. Vaškelis, doc. dr. A. Guobys, doc. dr. S. Juknevičius. Oponentai: akademikas J. Lankutis, doc. dr. A. Vengris.

1993 m. gruodžio 14 d. Mokslų akademijoje įvyko disertacijos gynimas. Komitetas vienbalsiai V. Maknio mokslinius darbus ir jo veiklą taip įvertino: „1. Suteikti V. Makniui humanitarinių mokslų daktaro vardą už „Lietuvių teatro raidos bruožai“ I ir II tomus ir bendrą mokslinių darbų indėlį į lietuvių teatro ir kultūros istoriją. 2. Siūlyti Lietuvos mokslo tarybai už nuopelnus Lietuvos teatro ir kultūros srityje suteikti V. Makniui habilituoto mokslų daktaro vardą“.

Po šios disertacijos gynimo posėdžio prasidėjo keisti dalykai. Po gero pusmečio MA Humanitarinių ir socialinių mokslų skyriaus darbuotojai draugijos vadovybei pranešė, kad visa gynimosi dokumentacija ir protokolas kažkur dingo... Tai bent mokslo saugotojai! Vadinasi, į atsakingų akademijos darbuotojų kabinetus įsisuko tamsiosios pragaro jėgos? Draugijos narys, įžymusis Lietuvos Hamletas¹³, aktorius H. Kurauskas, išgirdęs tokią naujieną, sušuko: „Vadinasi, niekas nepasikeitė nuo Šekspyro laikų“:

Tas pats tironiškas valdymas?
Aš pavargau žiūrėt, kaip Menkysta
Ant karžygio lavono kelia puotą,
Kaip niekinama priesaika šventa,
Kaip drabstoma garbė auksinė,
Kaip jungą velka laisvė išdidi,
Kaip mėtos Gėda dvokiančiam šiukšlyne,
Kaip kilnūs ryžtai smaugiami širdy...

Suradome tų protokolų nuorašus Lietuvos literatūros ir meno archyve. Vytauto Didžiojo universiteto rektorius, prof. B. Vaškelis prižadėjo iš naujo šį klausymą svarstyti... Bet praslinkus po disertacijos gynimo trejiems metams, 1996 metais, nubudo ir Mokslo taryba – surado galimybę patvirtinti V. Makniui docento ir daktaro mokslo vardus, remdamasi ne šiuo gynimosi protokolu, o LTSR Švietimo komisaro J. Žiugždos 1945 metų įsakymu...

Ir ko tik neatsitinka nepriklausomoje Lietuvoje!..

V. Maknys turėjo vulkanišką energiją. Dėstydamas Konservatorijoje, jis parengė išsamų lietuvių teatro istorijos kursą nuo liaudies teatro iki mūsų laikų (1570–1970). Juodraštinis jo variantas turėjo daugiau kaip 2 500 puslapių. Jis užmezgė plačius tarpvalstybinius ryšius su įvairių kraštų teatro mokslininkais, enciklopedijų redakcijomis, įvairių konferencijų organizatoriais, gausybe mokinių – bakalaurų, magistrų, daktarų, aktorių, režisierių, muzikologų... Jis parašė lietuvių teatro istorijos apybraižas Vienos universiteto leidyklai „Europos teatro istorija“ (vokiečių kalba), Maskvoje ruošiamam rusų kalba analogiškam leidiniui (sudarytojai: P. Bielskis ir V. Zabarauskas).

Dirbdamas Grožinės literatūros leidykloje (1954–1958), jis parengė lietuvių teatro istorijos projektą (90 p.), jį apsvarstė leidyklos taryba ir patvirtino autorių grupę: Z. Slaviūnas – liaudies teatras, V. Maknys – senasis teatras, J. Šaltenis – Nepriklausomos Lietuvos teatras, J. Umbrasas – sovietinis teatras, A. Ruzgaitė – muzikinis teatras.

Šiai grupei aktyviai pradėjus dirbti, teko staiga nutraukti darbą. Apie tai pats V. Maknys rašė: „Kažkokiame didesniame susirinkime mane pamatė kažkoks aukštas pareigūnas ir nustebo, kad aš, pašalintas iš Pedagoginio instituto, dirbu leidykloje. Mano redaktoriaus karjera buvo baigta. Kaip tik tuo metu mirė pagrindinis mūsų autorius Juras Šaltenis, jau parašęs plačią lietuvių teatro apžvalgą. J. Umbrasas atsidėjo dailei, nors ir buvo parašęs neblogą darbą apie lietuvių sovietinį teatrą. Z. Slaviūnas buvo užsiėmęs kapitaliniais tautosakos darbais. Taip iširo mūsų kolektyvas“¹⁴.

Iš visuomeninių darbų norėčiau išskirti jo iniciatyva įkurtą Teatro istorikų ir kritikų sekciją prie Lietuvos teatro draugijos (Sąjungos), kurios pirmuoju pirmininku buvo išrinktas V. Maknys. Jis rūpinosi Veteranų sekcijos steigimu, parašė jos pirmuosius įstatus, sudarė pirmuosius dalyvių sąrašus. Dalyvavo įvairiuose suvažiavimuose, skaitė pranešimus Maskvoje, Minske, Rygoje, Taline, visuose teatruose, liaudies universitetuose, gamyklose...

1996 metais VD universitete atkūrus Teatrologijos katedrą, o po metų – analogišką katedrą Klaipėdos universitete, V. Maknys džiaugėsi, kad pagaliau Lietuvos teatro mokyklose turėtų užsibaigti kosmopolitinės orientacijos kryptis ir įsivyrautų tautinio ugdymo koncepcija. Jis nuoširdžiai tikėjo, kad VD ir Klaipėdos universitetų mokslo daktarai, teatrologijos magistrai, ilgametę praktiką turintys teatro istorikai sukurs naują, nepriklausomą, vakarietišką lietuvių teatro mokslo centrą ir iš pagrindų peržiūrės ir parengs išsamią, nesužalotą ir neiškreiptą, vientisą nuo seniausių laikų iki šių dienų Lietuvos teatro istoriją.

Deja, iki šiol tokios istorijos mes neturime! Prof. P. Bielskis teisingai nurodo, kad Kultūros instituto leidžiamuose teatro istorijos tomuose egzistuoja įvairūs nutylėjimai, neteisingi spektaklių vertinimai, šiurkštus kai kurių autorių chamizmas ir akivaizdi nacionalinio teatro nevertinimo apologetika. Jis stebisi, kad iki šiol Lietuvos kultūros instituto, Visuotinės lietuvių enciklopedijos vadovai ir ten dirbantys teatrologai net negalvoja taisyti „raudonosios“ teatro istorijos. Kas neleidžia? Vis dar ta pati raudonoji praeities šmėkla? Nuolat besikeičiantys Mokslų akademijos ar Švietimo ir Kultūros ministerijų partiniai vadovai? Kodėl tie tomai, išleisti dar giliu sovietmečiu¹⁵, tebebrukami nepriklausomos Lietuvos mokslo institucijoms, studentams, žurnalistams, radijo ir televizijos darbuotojams? Kodėl daugybė dorų to laikotarpio aktorių, režisierių, scenografų vis dar tebėra už teatro istorijos ribų?¹⁶

Susumavęs teatro istorijos rengimo seką, V. Maknys tvirtino, kad šitokį reiškinį neužtenka vadinti genocidu. Tai – sugrįžimas į viduramžius, pritaikant to meto inkvizicijos priemones Lietuvos teatro istorijai ir mokslui. Gal neatsitiktinai vadinamasis teatrologijos mokslo centras V. Maknį su visu jo išminties ir žinių bagažu ignoravo ne tik sovietmečiu, bet ir nepriklausomybės metais. Ten dirbantiems jo ir kitų talentingų to meto teatrologų nei darbai, nei protas buvo nereikalingi. Tai ir smaginasi, leisdami savo „skersas“ istorijas, niekieno nekontroliuojami ir nekoreguojami...

Noriu pasidžiaugti, kad gerbiamo jubiliato 100 metų sukaktį gražiai paminėjome Vilniaus Pedagoginiame (Edukologijos) universitete. Renginio organizavimą parėmė Lietuvos kultūros ministerija ir Lietuvos teatro sąjunga. Pranešimus skaitė trijų Lietuvos universitetų ir dviejų visuomeninių organizacijų atstovai. Pagrindinė tema – „Lietuvos teatro raida pokario metais“¹⁷.

Minėdami iškilaus lietuvių teatro istoriko V. Maknio 110 metų sukaktį, prisimindami didžiuosius jo nuopelnus Lietuvos teatro istorijai ir kultūrai, norime tikėti, kad dabartiniai valdantys ir ypač „valstiečiai“, pertvarkydami mokslo ir mokyklų institucijas, sugrąžins į mūsų kultūros istoriją, pirmiausia, mūsų iškiliųjų praeities veikėjų darbus, sovietmečiu užmirštus ir paniekintus vardus.

Tikėkime, kaip ir V. Maknys tikėjo, kad Lietuvos teatro istorija kada nors sugrįš į tikrojo mokslo pasaulį, kuriame bus vadovaujamasi dar B. Sruogos reikalavimais: „Į mokslišką istoriją teatras pereis tik tuomet, kai mes surinksime jį liečiančią medžiagą, kai bus galima sistematizuoti ir į ją atsiremiant konstruoti bendresnes išvadas“¹⁸. V. Maknys mirė 2003 m. sausio 21 d., palaidotas Rokantiškių kapinėse. Jis  paskyrė visą savo gyvenimą teatro istorijai. Tikėsime, kad dabartinė pertvarka paskatins teatro mokslo institucijas dirbti pagal mūsų klasikų rekomendacijas ir išmintį.

¹ Maknys V. Teatro dirvonuose, V., 1997, p. 11.

² Petkevičaitė-Bitė G. Iš mūsų vargų ir kovų. Krislai, V., 1966, p. 659–660.

³ Įkurtas 1926 metais. Svarbiausios veiklos kryptys: naujų spektaklių aptarimas ir jų recenzavimas, teatro istorijos ir teorijos referatų rengimas, dramaturgijos problemų nagrinėjimas, Vakarų Europos, Lietuvos teatro režisierių ir mokyklų, Rusijos teatro reformatorių kūrybos svarstymas, Teatro studijų ir muziejų steigimas ir t.t.

⁴ Sruoga B. Lietuvių teatras Peterburge, K., 1930, p. 12.

⁵ Maknys V., Raštai, (sudarė ir parengė A. Guobys), I t., p. 329–334.

⁶ Guobio A. asmeninis archyvas.

⁷ 1990 m. birželio 16 d. raštu VPI Taryba ir Rektoratas viso instituto darbuotojų vardu V. Maknio atsiprašė dėl padarytos moralinės ir materialinės skriaudos.

⁸ Maknys V., Raštai, II t., p. 549–550.

⁹ Vilnius, 1992, 1998, 1997.

¹⁰ Lietuvos naikinimas ir tautos kova. 1940–1998 (sudarė I. Ignatavičius), V., 1999, p. 416–417.

¹¹ Lietuvių teatro istorija. Pirmoji knyga. 1929–1935 (sudarė A. Girdzijauskaitė). V., 2000. Išleista pagal Lietuvos tūkstantmečio programą.

¹² LTMKM, V. Maknio  fondas.

¹³ V. Šekspyras. Hamletas, ADT premjera 1959 06 13, rež J. Rudzinskas, dail J. Jankus.

¹⁴ Maknys V. Raštai, I t.,V., 2009, p. 253–254.

¹⁵ Lietuvių tarybinis teatras. 1940–1956 (ats. red. J. Gaudrimas), V., 1979; Lietuvių tarybinis dramos teatras. 1957–1970 (ats. Red. A. Gaižutis), V., 1987.

¹⁶ Guobys A. Neblėstantys portretai, V., 2015, p. 286–287.

¹⁷ Vytauto Maknio 100-osioms gimimo metinėms skirtos respublikinės konferencijos medžiaga, (straipsnių rinkinio sudarytojai: A. Guobys, K. Kaluinaitė), VPU leidykla, V., 2008.

¹⁸ Sruoga B. Lietuvių teatras Peterburge, K., 1930, p. 12.

© 2017 „XXI amžius“