„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2017 m. gruodžio 22 d., Nr. 4 (67)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno



ARCHYVAS

2002 metai
2003 metai
2004 metai
2005 metai
2006 metai
2007 metai
2008 metai
2009 metai
2010 metai
2011 metai
2012 metai
2013 metai
2014 metai
2015 metai
2016 metai
2017 metai

Laikas ir žmonės

Savo giminės šaknis surado Kunigiškiuose

Vytautas Bagdonas

Galbūt šis išlakus ąžuolas, augantis
Kunigiškių I kaime, buvusios pradžios
mokyklos, dabar muziejaus, kaimynystėje,
šalia kurio fotografavosi giminės
šaknų ieškojęs ir jas suradęs Rimantas
Greičius, augo jau ir tada, kai čia
mokytojavo Jonas Kuzmickis, o jo šeimoje
gimė Rimanto motina Marijona (Aldona)
Vlado GAUDIEŠIAUS nuotrauka

Šią vasarą iš Klaipėdos krašto atvažiavęs buvęs pedagogas, žurnalistas, rašytojas, šešių knygų autorius Rimantas Greičius Svėdasų seniūnijoje ieškojo savo giminės šaknų. Kunigiškiuose, Vaitkūnuose ir kitur jis teiravosi sutiktų žmonių, ar šie nieko nežinantys apie Kuzmickų (ar Kuzmickių) šeimą, ieškojo kokių nors duomenų ir bibliotekoje. Tačiau nieko taip ir nesužinojo, visi tiktai gūžčiojo pečiais, skėsčiojo rankomis. Tiktai kai klaipėdietis užsuko į Kunigiškių I kaime jau tris dešimtmečius veikiantį Svėdasų krašto (Vaižganto) muziejų, garbaus žmogaus akyse suspindėjo džiaugsmo ašaros. Juk šiame pastate, kur įkurdintas muziejus, dar nuo carizmo laikų iki pokario metų veikė Kunigiškių pradžios mokykla. Čia mokytojavo ir Rimanto Greičiaus senelis Jonas Kuzmickis, mokyklos patalpose įrengtame mokytojo bute gyveno gausi jo šeima. Čia gimė, augo ir Rimanto motina Marijona Kuzmickaitė. Apžiūrinėdamas muziejaus vitrinas, ekspozicijas, sukauptus eksponatus, garbusis svečias džiaugėsi, kad čia išsaugotas ir kai kurių garsių Kuzmickių šeimos atžalų atminimas (beje, kai kurių šios šeimos narių pavardės rašomos skirtingai: vienų Kuzmickiai, kitų – Kuzmickai)...


Laikas ir žmonės

Eiliavimas tremtinei – atgaiva sielai

Bronius VERTELKA

Ramongalių poetė ir Sibiro
tremtinė Emilija Urbonienė

Gegužę Ramongaliuose gyvenančiai Emilijai Urbonienei sukako 77 metai. Ji gimusi dar laisvoje Lietuvoje, bet po mėnesio jos gimtinę kaip skėriai užplūdo rusai okupantai. Aiškų protą ir puikią atmintį turinti senjorė užaugino penkis vaikus, sulaukė aštuonių vaikaičių. Energijos nestokojanti sodietė noriai vyksta į Ariogaloje, Dubysos slėnyje, organizuojamus tremtinių susitikimus, stengiasi nepraleisti renginių Biržuose ir Vabalninke.

Postūmį eiliuoti suteikė Sąjūdis

Kunkuliavo Lietuva, trokšdama laisvės. Tąkart Emilija iš bažnyčios ėjo su tokia Bronyte. Pakeliui bendramintės sprendė, kaip iškilmingiau pasveikinti susikūrusią Vabalninko Sąjūdžio grupę. Kad tai visiems ilgam įstrigtų. Bronytė ir sako Emilijai: „Tu sukurk eilėraštį, o aš namuose iš ruginių miltų iškepsiu duonos“. Grįžusi namo Emilija niekam neprasitarė, jog jos laukia ypatingai sunkus ir atsakingas darbas. Juk niekada nebuvo rašiusi eilių. Užsidariusi savo kambaryje patyrė sunkias kūrybos kančias, bet širdyje buvo šviesu, linksma: Tėvynė atsisako Rusijos globos. Neskaičiavo, kiek prirašytų, bet suglamžytų popieriaus lapų sukišo į krosnį! O dienos bėgo. Kai skaitė savo eilėraštį „Tamsoje sušvitę žiburėliai“, salėje buvo tylu. Po to nugriaudėjo plojimai. Mažyčiais gabalėliais, kaip kokią Komuniją, susirinkusieji ragavo Bronytės keptą duoną. Atsikandusi kąsnelį, ši pripuolė prie Emilijos: „Duona neturi jokio saldumo, šitaip dar niekada man nėra pasitaikę“. Tačiau to lyg niekas ir nepastebėjo. Linksmybės vyko iki paryčių. Nesinorėjo skirstytis. Išeina į kiemą, ir čia skamba dainos, jungiasi į ratelį. Kaip kokios jauniklės krykštavo Emilija su savo drauge, apsirengusios iš bažnyčios skolintais tautiniais rūbais.


Parapijos šviesuolis

Teresė PLISIENĖ

Vytautas Šulskis (centre)
su grupe parapijiečių ir klebonu
kun. Gintautu Jankausku

Gruodžio 10 dieną 10 valandą Ariogalos Šv. arkangelo Mykolo parapijos bažnyčioje vyko dviguba šventė. Sumos šv. Mišios aukotos ne tik Advento antrajam sekmadieniui švęsti, bet ir nusipelniusio mokytojo Vytauto Šulskio 90-osioms gimimo metinėms paminėti. Po Šv. Mišių aukos naujoji, Kauno arkivyskupo metropolito Liongino Virbalo SJ patvirtinta pastoracinė taryba bažnyčioje susirinkusios bendruomenės akivaizdoje davė priesaiką. Bažnyčioje vyravo pakili ir šventinė nuotaika. Ir žmonių susirinko gal dvigubai daugiau.

Džiaugiamės, kad Ariogaloje gyvena toks šviesuolis, mielas ir geras žmogus Vytautas Šulskis. Mūsų klebonas kun. Gintautas Jankauskas pakvietė mokytoją dalyvauti šv. Mišių aukoje ir atsisėsti presbiterijoje. Klebonas supažindino mus su jo biografija, išsamiai papasakojo apie V. Šulskio literatūrinę veiklą, išleistas poezijos ir prozos knygas. Klebonas sakė: „Miela ir graži Ariogalos žemė. Tai – dulkelė Lietuvos, tai – mažutis žemės lopinėlis, prigludęs prie gražuolės Dubysos. Ir šiame krašte gyveno ir gyvena talentingų bei šviesių žmonių. Tiesa, vieni iš jų jau nuėję į amžinuosius Viešpaties namus, kiti ir dabar tęsia jiems Dievo skirtą misiją. Vienas iš jų – garbingas žmogus, įžengęs į 90-uosius metus, praktikuojantis katalikas, mokytojas Vytautas Šulskis. Jis gimė 1927 metais Gižiemių kaime, Pernaravos valsčiuje, Kėdainių apskrityje. Baigęs Pernaravos pradinę, įstojo į 4-ąją Ariogalos gimnazijos klasę. 1949 metais, baigęs gimnaziją, įstojo į VPI (dabar LEU) ir baigė 1957 metais. Dirbo Žaiginio, Šimkaičių, Šatės, Girkalnio mokyklose. Pirmą knygutę išleisti jį priragino jaunystės draugas. Pirmieji eilėraščiai pasirodė Raseinių literatų kūrybos rinkinyje „Atminties žiedai“ 1994 metais. Yra išleidęs šias knygutes: „Apie žmones“ (1995); „Requiem“ (2002, išėjus sūnui); „Dubysos šaltinis“ (2005), „Ariogalos mažoji enciklopedija“ (2005), „Mūsų kiemas“ (2005), „Ašarų druska“ (2005, išėjus žmonai), „Žiedai ir šalnos“ (2006, jo ir žmonos kūrinėliai)“.


Kai pasibeldžia senatvė

Jos tikrai niekas nelaukia... Garbaus amžiaus žmogus jaučiasi esąs mažai kam reikalingas. Tačiau toji didžiulė gyvenimo patirtis jam neduoda ramybės. Taip ir norisi viską pamatyti, visiems patarti, daug kam padėti... Tačiau neretai jam dargi grubokai pasakoma: „Eik, seni, į savo kampą ir nekišk nosies ne į savo reikalus!..“ Tuomet būna labai skaudu, ypač kai vaikai savo senus tėvus, kurie jiems padėjo mokslus baigti, įsigyti specialybę, kaip sakoma, „pastatė ant kojų“, dabar, sunkiomis senatvės dienomis nebepriglaudžia po sava pastoge ir prievartos būdu išgrūda į senelių namus, visokias „prieglaudas“.

Daugiau kaip 30 metų dirbau mokytoju, dažnokai su savo auklėtiniais lankydavausi senelių globos namuose. Tam reikalui turėjau du tikslus – pradžiuginti senukus mūsų apsilankymais, mano mokinukų jiems padarytais įvairiais rankdarbiais, piešinukais, įskiepyti vaikų meilę bei pagarbą seniems žmonėms, juk ir jie kada nors pasens...


Šimtai sekmadienių giesmėmis dėkojant Viešpačiui

Janina BAGDONIENĖ

Vargonininkė Viktorija Morkūnienė

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, prie vargonų, ant natų ir giesmynų spintos durų, yra vos matomas įrašas pieštuku: „1992 m. lapkričio 22 d.“ Bažnyčios vargonininkė Viktorija Morkūnienė su šypsena prisimena, kad taip pirmą naujos vargonininkės sekmadienį bažnyčioje pažymėjo ją sutikę choristai. Per 25 metus buvo šimtai sekmadienių, tūkstančiai eilinių savaitės dienų su malda ir giesme šioje bažnyčioje. Girdėdama giesmę užaugo ir mamos keliu pasuko dukra Ieva, tapusi vargonininke, pedagoge, chorvede.

„Carito“ patalpose esančiame repeticijų kambaryje su vargonininke V. Morkūniene grįžtame į pačią pradžią.

– Esu labai dėkinga tėvams, kurie man įskiepijo tikėjimą Dievu – be šito nieko nebūčiau padariusi, – kalba Viktorija ir prisimena vaikystę.

 
Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija