„XXI amžiaus“ priedas pagyvenusiems žmonėms, 2017 m. gruodžio 22 d., Nr. 4 (67)

PRIEDAI

žvilgsniai

pro vita

Horizontai

Sidabrinė gija

Kristus ir pasaulis

Atodangos

Abipus Nemuno

Šimtai sekmadienių giesmėmis dėkojant Viešpačiui

Janina BAGDONIENĖ

Vargonininkė Viktorija Morkūnienė

Viktorija Morkūnienė
ir Ieva Morkūnaitė po Ievos
egzamino Biržų pilyje

Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje, prie vargonų, ant natų ir giesmynų spintos durų, yra vos matomas įrašas pieštuku: „1992 m. lapkričio 22 d.“ Bažnyčios vargonininkė Viktorija Morkūnienė su šypsena prisimena, kad taip pirmą naujos vargonininkės sekmadienį bažnyčioje pažymėjo ją sutikę choristai. Per 25 metus buvo šimtai sekmadienių, tūkstančiai eilinių savaitės dienų su malda ir giesme šioje bažnyčioje. Girdėdama giesmę užaugo ir mamos keliu pasuko dukra Ieva, tapusi vargonininke, pedagoge, chorvede.

„Carito“ patalpose esančiame repeticijų kambaryje su vargonininke V. Morkūniene grįžtame į pačią pradžią.

– Esu labai dėkinga tėvams, kurie man įskiepijo tikėjimą Dievu – be šito nieko nebūčiau padariusi, – kalba Viktorija ir prisimena vaikystę.

Tėtis ir mama buvo religingi žmonės, tad nuo mažų dienų Viktoriją ir brolį vesdavo į Suosto ar Skaistkalnės bažnyčią. Mama ir tėtis turėjo gerus balsus, gerą klausą. Nors Suosto bažnyčioje choro nebuvo, tėvai giedodavo su kitais tikinčiaisiais šv. Mišių metu. Kartu giedodavo ir jų vaikai.

– Tuo metu sunku buvo patikėti, kad kada nors galėsime laisvai eiti į bažnyčią, neslėpti savo tikėjimo. O jei kas būtų pasakęs, kad grosiu bažnyčioje vargonais, vadovausiu chorui, niekaip nebūčiau patikėjusi, – prisimena Viktorija.

Vaikystės bažnyčiose Viktorija išmoko pirmąsias giesmes. O besimokant mokykloje pažintis su muzika tapo vis artimesnė: muzikos mokykla, vėliau – chorvedybos studijos. Viktorija su šypsena prisimena ilgametį šviesaus atminimo Suosto bažnyčios kleboną kun. Mykolą Stonį:

– Tada jau Ievutę auginau. Vieną dieną klebonas paėmė mane už rankos, nuvedė prie fisharmonijos Suosto bažnyčioje ir liepė groti. Niekada nebuvau prisilietusi prie tokio instrumento. O čia – kojomis turi pumpuoti, rankomis groti. Mama ir tėtis visai sutriko: kaip ji pagros...

Vėliau kun. M. Stonys Viktoriją atvedė ir į Biržų bažnyčią.

– Ilgai svarsčiau, kai man pasiūlė tapti Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios vargonininke. Ievutė buvo dar mažiukė. Jau buvau subūrusi moterų ansamblį, su kuriuo padainuodavome ir pagiedodavome. Bet kun. M. Stonys drąsino ir skatino. Tuo metu Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios klebonu tarnavo kun. Ladislovas Baliūnas. Darbui bažnyčioje mane palaimino dekanas kun. Bronius Strazdas. Prisimenu, į bažnyčią tą pirmąjį sekmadienį mane palydėjo Donatas Čikštas, pats giedojęs, grojęs vargonais, jo abu tėvai giedojo Sumos chore. Seni choristai, daug metų giedoję vadovaujant patyrusiam vargonininkui A. Strazdui, porą metų turėję kitą energingą vadovą A. Šauklį, į mane žiūrėjo ne itin pasitikėdami – ką čia tokia mergaičiukė padarys... O moteris vargonininkė bažnyčioje tuo metu nebuvo dažnas dalykas. Tik po kelerių metų moterų vargonininkių atsirado daugiau, dabar moteris – bažnyčios vargonininkė – visai įprastas dalykas, – kalba Viktorija.

Moteris sako, kad ir dabar yra dėkinga kitų bažnyčių vargonininkams, ypač Panevėžio Šv. apaštalų Petro ir Povilo bažnyčios vargonininkui Antanui Aleksandravičiui, kurie padėjo, patarė, pasidalino natomis. Tuo metu ir religinės muzikos natos buvo nelengvai gaunamos.

– Buvo labai daug gerų, stiprių žmonių, į kuriuos kreipiausi pagalbos, kurie man padėjo laikytis, mokytis, – džiaugiasi Viktorija.

Chorvedybos studijas baigusi, ne vienu instrumentu grojanti Viktorija netrukus įsitikino, kad savarankiškai groti vargonais neišmoks. Tai – itin sudėtingas instrumentas, jį įvaldyti be profesionalų pagalbos neįmanoma. Įstojo mokytis į Rokiškio kultūros mokyklą, kurioje tuo metu jau buvo vargonų specialybė. Viktorija ir šiandien dėkinga savo dėstytojai Vandai Gražienei, kuri buvo puiki vargonininkė ir nuoširdi pedagogė.

– Ji man davė bendrą supratimą, o daugiausia dirbau pati su savimi – grodavau po 4–5 valandas, nesvarbu, šilta aš šalta būdavo bažnyčioje, – kalba Viktorija.

Su šypsena vargonininkė prisimena savo baigiamąjį egzaminą Biržų Šv. Jono Krikštytojo bažnyčioje. Gražų birželio vakarą netikėtai kilo audra, ir pačiame giedamų Mišių dalies „Sanctus“ viduryje žaibas trenkė į bažnyčią, vėtra atplėšė langus, išsijungė elektra, nutilo vargonai. Choristai ir vargonininkė giesmę baigė tamsoje ir be vargonų. Tik Mišių pabaigoje elektra vėl atsirado, kai choristai daugelį diplominio egzamino kūrinių jau buvo sugiedoję a cappella. Egzamino komisija tokį Viktorijos darbą įvertino puikiai...

O kiek panašių išbandymų ir mažų egzaminų buvo per 25 metus, Viktorija negalėtų ir suskaičiuoti. Ketvirtis amžiaus bažnyčioje įrodė: vargonininkas ne tik turi mokėti gerai groti, išmokyti giesmių chorą ir jam vadovauti Mišių metu. Jis privalo išmanyti liturgijos dalykus, kiekvienos religinės šventės liturgiją, atidžiai sekti šv. Mišių eigą ir staigiai reaguoti į kiek pakitusį giedančio kunigo ar vyskupo toną. Kiekvieni vargonai – skirtingas instrumentas, pritaikytas tik tai erdvei, o Viktorijai teko groti įvairiais vargonais šalies bažnyčiose, į kurias choras buvo kviečiamas giedoti.

Su Viktorija bandome suskaičiuoti išvykų adresus, bet skaičių vis tiek pametame: pirmoji svarbi išvyka jaunai vargonininkei buvo Rygos Šventosios Marijos Magdalietės katalikų bažnyčia, po poros metų biržiečius į Vilniaus Arkikatedrą pakvietė jos tuometinis klebonas mons. Kazimieras Vasiliauskas. Ne kartą giedota Šiluvoje, Klaipėdoje, Panevėžio bažnyčiose, Krekenavoje, Pasvalyje, Rokiškyje, Vilniaus Šv. Kazimiero, Aušros Vartų Šv. Teresės bažnyčiose, Kauno Šv. Pranciškaus Ksavero bažnyčioje, atlaiduose Zarasų rajone prie Ilgio ežero, 2000-aisiais dalyvauta Lietuvos Katalikų Bažnyčios jubiliejinėje giesmių šventėje Vilniuje, Panevėžio vyskupijos giesmių šventėse. Visi trys Viktorijos vadovaujami chorai (kultūros centro „Agluona“ ir „Viktorija“ bei Šv. Jono Krikštytojo bažnyčios Sumos choras) prieš penkerius metus giedojo Vilniaus Arkikatedroje Bazilikoje. Choristai ir vadovė dar tebegyvena neseniai patirtais įspūdžiais Aušros Vartų atlaiduose Vilniuje.

Greta mamos nuo pat pirmų dienų buvo Ievutė. Iš pradžių – palei vargonus tupinėjantis vaikas, vėliau – maištauti norinti paauglė, dabar – mamos pagalbininkė ir draugė, einanti mamos keliu.

Ieva Morkūnaitė sako, kad mamos darbas bažnyčioje, nuolatinis jos reikalavimas eiti į bažnyčią paauglystėje buvo pabodę – juk tokio amžiaus žmogus dažnai bando maištauti.

– Mama visur mane leisdavo – į visus renginius, švęsti su draugais. Bet buvo griežtai pasakyta: „Sekmadienį 9.30 val. turėsi būti bažnyčioje“. Juk ir aš norėdavau ilgiau pamiegoti, bet šitokio malonumo negalėjau sau leisti... – dabar jau su šypsena savo maištavimus prisimena Ieva.

O Viktorija dukrai pritaria. Buvo du tokie pasakymai: „Nešnekėk, kad nebaigsi muzikos mokyklos, ir kad privalai sekmadieniais eiti į bažnyčią...“ Tie reikalavimai, dabar įsitikinusios mama ir dukra, tikrai nepakenkė. Jie Ievą atvedė į muziką, padėjo pajusti tikėjimo džiaugsmą.

Ieva pasakoja, kad iš pradžių savo ateities su muzika nesiejo. Tad ir noras mesti muzikos mokyklą buvo kilęs ne kartą. Bet... Paskutinėse vidurinės mokyklos klasėse pradėjo galvoti apie darbą su vaikais mokykloje. Baigusi vidurinę bandė stoti į Panevėžio kolegiją, bet tąsyk nesusirinko norinčių mokytis grupė. Ieva įstojo į Rokiškio kolegiją. Po metų – į Vilniaus muzikos ir teatro akademiją, vargonų klasę. Ieva sako, kad studijų metai buvo kaip sapnas. Patiko viskas: ir studijos, ir nuolatinis grojimas, viskas sekėsi. Baigusi bakalauro studijas įstojo į magistrantūrą, gavo pasiūlymą studijuoti Zalcburgo Mozarteum universitete.

– Išgirdusi tokį pasiūlymą Ieva neskubėjo sutikti. Skambino man ir klausė: gal mums tai neįmanoma, juk brangiai kainuos? Tada trečią kartą pasakiau: „Net nesvajok atsisakyti. Visko užteks“, – kalba Viktorija.

Ieva sako, kad keli mėnesiai Austrijoje tarp muzikos korifėjų buvo nepakartojami ir naudingi daugeliu prasmių.

– Iki tol nebūčiau pagalvojusi, kad galiu viena važiuoti į nepažįstamą šalį, kalbėti tik angliškai prireikė, viską sužinojau, išmokau. O koks šiltas buvo bendravimas su profesoriais, kitais studentais! Tai buvo įspūdingi mėnesiai, neįkainojama patirtis, – kalba Ieva.

Vilniaus Šv. Jonų bažnyčioje išlaikiusi valstybinį magistro egzaminą Ieva grįžo į Biržus.

– Gal iš pradžių ir buvo nelengva apsiprasti su mintimi, kad iš pasakos tenka leistis į realybę. Bet greitai sau įkaliau: ten buvo studijos, o dabar manęs laukia darbas Biržuose. Ir tai man tikrai patinka, – kalba Ieva.

Prieš ketvirtį amžiaus glėbyje nešiojama į bažnyčią, prie vargonų praleidusi nemažai savo vaikystės laiko, Ieva dabar pati tapo profesionalia vargonininke. Viktorija juokauja: mamos ir dukros išsilavinimai panašūs: Viktorija baigusi aukštąsias chorvedybos studijas ir vargonų specialybę kolegijoje, Ieva – aukštąsias vargonų studijas ir papildomą specialybę – chorvedybą. Tad viena kitai gali patarti, viena kitą puikiai papildyti.

– Mama turi daugiau patirties, jai lengviau būna perprasti liturgijos subtilybes, kai reikia greitai reaguoti per Mišias, – mamą įvertina dukra.

Didžiulis turtas bažnyčioje – puikiai skambantys vargonai. Viktorija džiaugiasi, kad prieš dešimtmetį tuometį kleboną kun. Dalių Tubį pavyko įtikinti, kad juos reikia restauruoti.

Viktorija ir Ieva kalba, kad tikintieji paprastai girdi vargonus ir giesmes per šv. Mišias.

– Joks muzikantas, o ypač vargonininkas, negali be repeticijų. Saviruoša labai svarbi, – kalba Ieva.

– Jei kasdien nesimokysi pats, neturėsi pakankamai praktikos, vargu ar galėsi atsisėsti ir pagroti su kitos bažnyčios vargonais, greitai juos atpažinti, – pritaria V. Morkūnienė.

Viktorija ir Ieva tvirtina: yra laimingos, kad jų gyvenimas ir darbas susijęs su muzika, kad muzika supa bažnyčioje, darbe Vlado Jakubėno muzikos mokykloje, kultūros centre, kad ji skamba namuose, kad vienas iš didžiausių mamos ir dukros laisvalaikio malonumų yra įvairūs koncertai, kad abi, viena kitai padėdamos, patardamos, kartais ir pasiginčydamos, dirba bažnyčioje, kad abi tiki ir pasitiki Dievu, kad visą laiką nori ir gali eiti į priekį, ieškoti naujo repertuaro, mokyti choristus naujų giesmių. Ieva vadovauja merginų ansambliui, diriguoja Sumos chorui, prireikus pakeičia mamą ryto ar vakaro šv. Mišių metu.

– Prieš šiemetinę Šv. Cecilijos, chorų globėjos, šventę dėliojau senas nuotraukas. Kiek daug žmonių giedojo bažnyčios chore, kiek daug puikių choristų jau palydėjome į Amžinybę... Prisiminiau daugybę šviesių dalykų. Tarnystė bažnyčioje, mano keliu einanti dukra – didžiulis mano gyvenimo turtas, prasmė, – kalba V. Morkūnienė. – Dievui dėkoju, kad sugebėjau savo vaiką išauginti, išmokslinti viena, nes anksti netekau artimiausių žmonių, į kuriuos būčiau galėjusi remtis. Džiaugiuosi, kad į mano kolektyvus ateina žmonės, kurie manimi tiki. Nuolat kartoju psalmės žodžius: „Kuo gi aš Viešpačiui atsidėkosiu už visa gera, ką man padarė?“ Ir kai tenka giedoti šią psalmę, giedu iš visos širdies, nes esu dėkinga už viską: už puikų darbą, kuris man kasdien teikia džiaugsmą, už savo dukrą, už tai, kad visos mano svajonės – išgirsti grojančią dukrą, su choru pagiedoti kurioje nors nedidelėje Vilniaus bažnyčioje – išsipildė su kaupu…

* * *

Paskutinį lapkričio sekmadienį Biržų Šv. Jono Kirkštytojo bažnyčios choristai šventė Šv. Cecilijos, chorų globėjos, dieną, sveikino savo vadovę vargonininkę V. Morkūnienę su 25 metų tarnystės bažnyčioje sukaktimi. Klebonas kun. Algis Neverauskas V. Morkūnienei įteikė Popiežiaus apaštalinį palaiminimą už uolią tarnystę bažnyčiai.

„Biržiečių žodis“
Autorės nuotraukos

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija