Tiesos ieškosime atkakliai, kryptingai, nuosekliai

Išsivadavome iš ypatingai žiaurios priespaudos, paremtos represijomis, draudimais, melu, žodžio nelaisve, netiesos sakymu... Šią mintį galima tęsti ir tęsti. Vyresnieji, totalitarizmo, okupacijos sąlygomis gyvenusios kartos, ne iš knygų žino, ką reiškė „viena partija – viena tiesa“. Už geležinės uždangos lageriuose statėme komunizmą – „visuotinės gerovės, visuotinės lygybės“ rojų, kurio neretai mums nuoširdžiai pavydėjo Vakarų kapitalistinio pasaulio žmonės, daugelis tų šalių intelektualų. Pavydėjo, nes tiesiog negalėjo įsivaizduoti, kad „darbo žmonių valdoma valstybių sąjunga“ yra ne kas kita, kaip blogio imperija, sukurta ant pavergtų tautų kaulų; imperija, didžiąją XX amžiaus dalį sugebėjusi išsilaikyti visuotiniu sekimu, netiesos sakymu, baime, prievarta...

Nežinojimas, paženklintas užrašu „visiškai slaptai“, buvo didelė jėga.

Didžiųjų nusikaltimų paslaptys iš esmės jau žinomos, įvardintos. Tačiau auga naujos kartos, kurios taip pat turi žinoti, ką slėpė tariamai kilniausios idėjos, antraip tas blogis vėl subujos.

„Slaptieji takai“ nuvingiuos per visą praėjusį šimtmetį su dviem pasauliniais ir vienu šaltuoju karais, šimtmetį, kupiną slaptųjų protokolų, suokalbių ir išdavysčių... Eisime paskui įtakingiausių pasaulio valstybių žvalgus ir šnipus, įtakos agentus ir informatorius, kolaborantus, išdavikus, neretai lėmusius dideles pergales ir didelius pralaimėjimus.

Gyvename tarsi atviroje visuomenėje, prisišlieję prie Vakarų pasaulio, kur nėra vienos partijos ir vienos tiesos, kur daug vertybių, tačiau tai nereiškia, kad jau neliko sąmokslų, tikrų ir tariamų, trumpalaikių ir amžinų interesų, niekšingų sandorių.

Kaip buvo tolimesnėje arba netolimoje praeityje – daugiau ar mažiau žinome. Žymiai sunkiau susigaudyti, suvokti, kas dedasi šiandien plačiajame globalėjančiame pasaulyje ir mažytėje, bet mums itin brangioje jo dalyje – Lietuvoje. Juo labiau kad veikia daug jėgų, kurios nesuinteresuotos tiesos sakymu, kurios viena galvoja, antra sako, o trečia – daro. „Mūsų valstybės laivelis smarkiai išsiūbuotas. Ypač neramu dėl to, kad valstybės gyvenimo sumaištyje gali būti nutiestas kelias ekstremistinėms jėgoms lemti tolesnę Lietuvos ateitį“, – šv. Velykų sveikinime perspėjo Kauno arkivyskupas Sigitas Tamkevičius.

Tūkstantį kartų teisus mus ne kartą „išvadavusios“ valstybės prezidentas: buvusių čekistų nebūna. Mes tą jaučiame, kartais akivaizdžiai matome, kaip čekistai ir jų įpėdiniai sėkmingai darbuojasi prarastose teritorijose, kur net bronziniai „kariai išvaduotojai“ kyla į kovą, kur vis drąsiau ir įžūliau žygiuoja „penktosios kolonos“, pakeliui viską trypdamos ir niokodamos.

Mažytėje, bet mums itin brangioje pasaulio dalyje po pasibaigusio (?) prezidentinio ir po jau beveik pasibaigusio VSD skandalo, po suvirintojo iš Archangelsko pabėgimo į Rusiją, po Turniškių, Seimo kanceliarijos, „Šešupės“, „Draugystės“ bei kitų skandaliukų gal pagaliau suvoksime, kaip begėdiškai išrinktieji mus mulkina! Mulkina už milijonus, už ištaigingas vilas prie ežerų ir upių, už žemes parkuose ir draustiniuose, už pusvelčiui privatizuotus butus, už dujas ir naftą, už postus ir mandatus jie pardavė garbę ir sąžinę, o neretas – net Tėvynę.

Visai nepaisydami aštuntojo Dievo įsakymo: – Nemeluok – nuo mūsų jie slepia viską: kagėbistinę ir rezervistinę valdančiosios nomenklatūros praeitį, įžūliausias prichvatizacijas, įvairiausio pobūdžio asmeninių interesų painiojimą su visuomeniniais interesais, visa tai vadindami valstybės paslaptimis.

Bet mes norime žinoti tiesą, mes turime teisę žinoti tiesą, todėl „Slaptaisiais takais“ eisime jos ieškoti. Konkretaus atsakymo į klausimą, kas ir kodėl kaltas, ieškosime atkakliai, kryptingai, nuosekliai, nesibaimindami nei spaudimo, nei grasinimų, nepasiduodami nei vilionėms, nei papirkimams, nepataikaudami jokiems autoritetams, nieko specialiai nei gražindami, nei juodindami. Senovės išminčius Ciceronas yra sakęs: „Nieko nėra maloniau, kaip viską žinoti“. „Slaptųjų takų“ tikslas – žinoti kiek įmanoma daugiau.

© 2007 „XXI amžius“