Amerikiečiai nepasitiki pagrindine Lietuvos saugumo tarnyba

Gintaras VISOCKAS

Seimo NSGK pirmininkas Algimantas Matulevičius

Lietuvoje lankėsi JAV Kongreso žvalgybos komiteto, atliekančio Amerikos slaptųjų ir specialiųjų tarnybų kontrolę, atstovai. Delegaciją sudarė gausus būrys specialistų, kurie JAV politikams teikia įvairiausio pobūdžio patarimus ir rekomendacijas dėl žvalgybinių ir kontržvalgybinių reikalų. Svečiai iš JAV buvo susitikę su Lietuvos Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) atstovais. Apie ką šnekėtasi už uždarų durų? Kaip jie vertina skandalą pagrindinėje lietuviškoje slaptojoje tarnyboje – Valstybės saugumo departamente (VSD)? Ar mūsų partneriai vis dar pasitiki mumis?

Šiandien „XXI amžiaus“ priedo „Slaptieji takai“ svečias – Seimo NSGK pirmininkas Algimantas MATULEVIČIUS.

Apie tokio pobūdžio posėdžius spaudai dažniausiai pateikiama tik itin šykšti informacija. Ir vis dėlto knieti sužinoti bent jau apie amerikiečių nuotaikas vertinant padėtį Lietuvoje.

Jų nuotaikos nėra džiugios. Jie nesupranta, kas dedasi Lietuvoje. Ir atvirai apie tai mums pasakė. Svečiai pareiškė, kad Amerikoje tokių dalykų, kokie šiandien dedasi pas mus, negali būti apskritai. Jeigu kokios nors JAV slaptosios tarnybos, o jų ten keliolika, vadovas imtų viešai ginčytis su Kongresu, juolab kritikuoti, bauginti kongresmenus, – toks saugumo šefas iš pareigų būtų atleistas jau kitą minutę. Besisvečiuodami amerikiečiai mums išsamiai papasakojo, kaip jų šalyje atliekama parlamentinė slaptųjų tarnybų kontrolė. O atliekama ji profesionaliai. Pagrindiniai dalykai ten grindžiami abipusiu pasitikėjimu. Tačiau pasitikėjimą praradę vadovai atleidžiami nedelsiant, nelaukiant nė dienos. Partneriai iš Vakarų nepasitiki mūsų saugumo tarnybomis todėl, kad Seimo NSGK viešai paskelbė konfidencialią saugumo medžiagą, kad mes privertėme VSD vadovą atskleisti kai kuriuos operatyvinio pobūdžio dalykus. Nieko panašaus. Vakarai nepasitiki lietuvišku VSD dėl to, kad direktorius A.Pocius akivaizdžiai trukdė parlamentiniam tyrimui, darė politinio pobūdžio pareiškimus. Priežasčių esama ir daugiau: VSD vadovybė deramai nepaaiškino, kodėl atsikratyta aukšto rango saugumo karininku Vytautu Pociūnu, kodėl saugumui didelės įtakos turėjo pašaliniai asmenys, kodėl numarinti kai kurie tyrimai, o kai kuriose ataskaitose apie milžinišką Rusijos įtaką Lietuvai pakeisti akcentai. Štai kodėl amerikiečiai ėmė nepatikliai žiūrėti į VSD.

Kokios svarbiausios, pagrindinės buvusio VSD vadovo A.Pociaus klaidos, nuodėmės?

Aš kategoriškai atmetu kaltinimus, jau kurį laiką eskaluojamus žiniasklaidoje, esą mes iš VSD reikalavome operatyvinio pobūdžio informacijos, net kai kurių vadinamųjų „slapukų“, infiltruotų į įtartinas organizacijas ir struktūras, pavardžių. Mes šito nereikalavome. Tiesiog sužinoję negerų dalykų, beje, kur kas anksčiau, nei pradėtas parlamentinis tyrimas, nusprendėme išsamiai ištirti susidariusią situaciją. Tokiems žingsniams paskatino, žinoma, ir V.Pociūno tragiška žūtis. Negi mums reikėjo numoti ranka į perspėjimus, jog VSD dedasi negeri dalykai? Aš netikiu, kad V.Pociūnas buvo nekompetentingas, nesąžiningas VSD pareigūnas. Aš gerbiu V.Pociūną už tai, ką jis padarė, dirbdamas VSD. Tačiau jo tyrimų, analizuojančių Rusijos grėsmes Lietuvai, kažkodėl neprireikė VSD vadovybei. Kai Seimo NSGK pradėjo išsamiai aiškintis visas karininko žūties aplinkybes, paaiškėjo dar daugiau keistų dalykų. Akivaizdu, kad po V.Pociūno mirties spaudoje pradėta negraži kampanija, atseit jis pats iškrito pro langą. Nė per nago juodymą netikiu „Lietuvos ryto“ paskelbta versija. Tuo metu, kai „Lietuvos ryte“ pasirodė pirmieji straipsniai, VSD vadovybė buvo pastebėta bendraujanti su kai kurių leidinių žurnalistais. Ką jie ten aptarinėjo? Esu tvirtai įsitikinęs, jog V.Pociūnas sąmoningai išstumtas iš VSD. Ir netikiu, kad dėl mirties jis pats kaltas. Tuometinis VSD vadovas A.Pocius kažkodėl viešai nepasipiktino V.Pociūno garbę ir orumą šmeižiančiomis publikacijomis. Nepadarė viešų pareiškimų, esą Baltarusijos pateikta versija kelia daug įtarimų. Tokį elgesį galima pavadinti itin negarbingu. Dar viena pastaba šia tema. VSD vadovybė kažkodėl neskubėjo žuvusiojo šeimai išmokėti kompensacijos. O tai ne tokie jau maži pinigai – atlyginimas už 10 metų. Tik kai pradėta aiškintis, kodėl neskubama išmokėti kompensacijos, VSD šią misiją perleido Užsienio reikalų ministerijai. O URM, remiantis mūsų įstatymais, žuvusiam darbuotojui sumoka žymiai mažesnę kompensaciją – tik už 2,5 metų. Tai dar sykį parodo, kad V.Pociūnas į Baltarusiją buvo išsiųstas sąmoningai, siekiant su juo susidoroti, jo nekenčiant.

Seimo komisijai liudijusius pareigūnus tuometinis direktorius A.Pocius pavadino vos ne tėvynės išdavikais. Nors jie liudijo ne kokiai nors Rusijos ar Baltarusijos delegacijai, o Lietuvos Seimo NSGK nariams.

Žvalgybiniuose dalykuose be abipusio pasitikėjimo sunku išsiversti. Bet labai blogai, kai galingi svertai atsiduria nepatikimose rankose, kai abipusiu pasitikėjimu pradedama piktnaudžiauti. Parlamentarams liudijusius VSD pareigūnus tuometinis direktorius išties netiesiogiai apkaltino tėvynės išdavimu, ėmė persekioti atleisdamas iš darbo, skirdamas papeikimus, atimdamas teisę dirbti su slaptais dokumentais. Man ypač gaila jauno Vilmanto Bieliausko. Pavyzdžiui, Vytautas Damulis turi sovietinę praeitį. Jam gal ir galima kažką prikišti. Bet juk V.Bieliauskas – 1968 metų gimimo. Jis neturi jokio praeities šleifo. Ir vis tiek juo atsikratyta. Atsikratyta tik todėl, kad jis sąžiningai atliko savo pareigą – liudijo parlamentarams, kas dedasi vienoje itin svarbioje įstaigoje. O tie, kurie iš tiesų kenkė valstybei laviruodami ant išdavystės ribos, nuobaudų nesusilaukė. Buvo aiškinama, kad trūksta įrodymų, kad įrodymai – nepakankami. Įkalčių baudžiamajai bylai iškelti gal ir trūksta, bet ir be baudžiamųjų bylų matosi, kas netinkamai elgiasi. Tačiau pas mus viskas aukštyn kojomis. Todėl atvirai sakau: tendencijos yra labai blogos.

Norėčiau pastebėti tokias paraleles. KGB rezervininką A.Pocių į VSD direktoriaus postą pasiūlė aukšto rango KGB karininko sūnus Artūras Paulauskas, laikinai eidamas prezidento pareigas. Paskui tas KGB rezervininkas iš Seimo tribūnos ryšiais su KGB mėgina apkaltinti jo veiklą tiriančios komisijos pirmininką Algimantą Matulevičių...

Tokių paralelių esama daug. 1989-aisiais, kai A.Pocius tapo KGB rezervininku, aš, būdamas vienos įmonės, beje, labai mišrios tiek tautiniu, tiek pažiūrų atžvilgiu, ginčijausi su į Vilnių atvykusiu tuometiniu Sovietų Sąjungos prezidentu Michailu Gorbačiovu. Tąsyk viešai M.Gorbačiovui pareiškiau, kad nepriklausomybė Lietuvai reikalinga. Galų gale prisiminkime Seimo nario Petro Gražulio pasisakymą, jog prezidento Valdo Adamkaus elgesys jam labai įtartinas. Parlamentaras viešai pasidomėjo, kodėl SSRS valdžia leido V.Adamkui, aukšto rango JAV gamtosaugininkui, sovietmečiu nekliudomam važinėti į Lietuvą. Iš tiesų – kodėl? Nejaugi negalima net paklausti? Koks kilo triukšmas?! P.Gražulis čia pat buvo išbartas, net vejamas iš posėdžių salės. O kai VSD vadovas A.Pocius iš Seimo tribūnos mane apkaltino ryšiais su KGB, reakcijos - jokios. Tyla. Panorėta iš manęs kuo greičiau atimti leidimą dirbti su slaptais dokumentais ir tokiu būdu išversti iš Seimo NSGK pirmininko posto. Tuo tarpu Viktorui Uspaskichui, kuriam, kaip dabar aišku, iš viso neturėjo būti suteikta tokia teisė, leidimas darbui su slaptais dokumentais buvo išduotas per penkias dienas. Prisiminkime ir Algirdo Petrusevičiaus atvejį. Ir šiandien manau, kad šis vyras kaip politikas – silpnas. Bet aš gerbiu jo praeitį. Ir man labai keista, kad jis suimtas ir nuteistas realia laisvės atėmimo bausme. Juk šį konfliktą buvo galima išspręsti kur kas anksčiau. Seniai žinota, kad disidentas turi silpnybę ginklams. Jeigu buvo pastebėta, jog A.Petrusevičius pradeda įsipainioti į netinkamus sandėrius, galėjo pas jį ateiti Kauno policininkai ir perspėti: liaukis žaisti su ugnimi. Ir, esu įsitikinęs, jis būtų liovęsis. Bet iš jo, matyt, norėta padaryti atpirkimo ožį. Jį sekė. Ir sekė kažkodėl ne policija, o saugumo pareigūnai. Įvairūs sovietinių laikų genocido vykdytojai išteisinami, nebaudžiami, jiems dovanojama, o štai A.Petrusevičius, tikrai turintis nuopelnų Lietuvai, sodinamas į kalėjimą. Beje, jis buvo sulaikytas jau tuo metu, kai žinota, jog terminas, per kurį bus galima legalizuoti ginklus, pratęsiamas dar pusmečiui.

Tuometinis VSD vadovas A.Pocius nebūtų tiek „priskaldęs malkų“, jei nebūtų turėjęs užtarėjų. Kaip vertinate prezidento Valdo Adamkaus elgesį, akivaizdžiai ginant susikompromitavusį saugumietį?

Prezidentas A.Pocių turėjo atleisti iš pareigų dar praėjusių metų gruodžio mėnesį. Prezidentas tvirtino, esą teisiniais sumetimais negalima A.Pociaus pakeisti jo pavaduotojo kandidatūra. Galima. Ir mes jau turime precedentą. Kaip atleistas generalinis prokuroras Antanas Klimavičius? Jo vietoj pasodinant pavaduotoją. Prezidentas kai kada turi atlikti ir nemalonius dalykus, ne tik ordinus dalyti. Kiek būtume daug nuveikę kovodami su vadinamųjų valstybininkų klanu, jei mus būtų palaikęs V.Adamkus?! Deja, jis mūsų ne tik kad nepalaikė, bet mums net trukdė. A.Pocius beveik metus išbuvo pareigose, važinėjo į tarnybines komandiruotes, atstovavo Lietuvos slaptųjų tarnybų reikalams užsienyje. Gėda, baisu! Paskui dar spėjo privatizuoti tarnybinį butą, nors tokio veiksmo pavadinti privatizavimu man neapsiverčia liežuvis. Toks butų privatizavimas – amoralus. O jeigu tai – amoralu, jis negali būti teisėtas. Baudžiamoji teisė kai kada skiriasi nuo moralinių kodeksų, bet tai nereiškia, kad mes neprivalome laikytis moralės principų. Moralė turi eiti pirma, o tik paskui – baudžiamoji ir visokia kitokia teisė. Nenoriu įžeisti nei Prezidento, nei Konstitucinio Teismo, tačiau dėl susidariusios apverktinos padėties kalti ir jie. Pagal Lietuvos Konstituciją Prezidentas skiria ir atleidžia VSD vadovą. Prezidentas neturėjo jokios moralinės teisės kreiptis į KT, kai Seime buvo atliekamas parlamentinis tyrimas. Beje, V.Adamkus man telefonu žadėjo paramą, tačiau vis tiek pasielgė kitaip. Strimgalviais parašė kreipimąsi į KT, kad šis kuo skubiau pareikštų, esą Seimo NSGK nieko negali aiškindamasis, kokia padėtis susiklostė VSD. Tai kas tada gali? Arba dar tokia situacija. Nespėjame patvirtinti savo išvadų, kai Prezidentas mūsų darbą pašaipiai pavadina „koncertu“. O kai patvirtiname, Prezidento patarėjas Mindaugas Ladyga, atėjęs į Prezidentūrą iš VSD, paprašo, kad mes leistumėme Prezidentui susipažinti su savo išvadomis. Aš sakau: „Jokių problemų“, nors tokia procedūra ir sudėtinga. Svarbu, kad toji informacija patektų tiesiai Prezidentui į rankas. Tokie mūsų įstatymai. Aš patarėjui pasakau, kad tai darysime įstatymiškai. Gal nuvešime tiesiai jam į kabinetą ginkluotos apsaugos lydimi. Jis padėkoja. O jau po kelių dienų Prezidentas viešai priekaištauja, kad mes jam specialiai neleidžiame susipažinti su išvadomis.

Lietuvos nepriklausomybei – 17 metų, o mes vis dar nesugebame įvesti tvarkos net saugume.

Kadaise apie A.Pocių žinojau tik tiek, kad jis, kaip vadybininkas, netinka net į pavaduotojo postą. To man užteko, kad nebalsuočiau už A.Pociaus kandidatūrą į VSD postą. Aš susilaikiau balsuodamas. Įdomi ir ši detalė: kai Seimo išvados buvo baigtos, Prezidentas vilkino jų pateikimą net iki kovo mėnesio vidurio. O tą dieną, kai buvo susiruošta direktorių atleisti, A.Pocius (tai buvo kovo viduryje) netiesiogiai apkaltino dešiniuosius dėl Bražuolės ir kitų panašių dalykų. Vėl neva netyčia atsiranda pretekstas A.Pociaus neatleisti. Prezidentas kaipmat atsiima Povilo Malakausko kandidatūrą, įvarydamas Seimą į kampą. Tokių proto sujaukimo atvejų – aibės. Pavyzdžiui, Prezidento patarėjas Lauras Bielinis sako, kad A.Pociaus negalima išmesti į gatvę. Tai negi jį dabar paskirs ambasadoriumi kokioje nors garbingoje užsienio valstybėje? Susikompromitavęs pareigūnas turi eiti būtent į gatvę. Perfrazuojant poną L.Bielinį galima paklausti: o V.Bieliauską, V.Damulį, Rimantą Braziulį galima išmesti į gatvę?

Tikriausiai teko susilaukti grasinimų. Gal net ir atvirų?

Man sakė: tylėk, ir viskas bus gerai. Man taip sakė daug aukšto rango pareigūnų. Pačių aukščiausių. Bet aš niekad nebuvau padlaižys. Lietuva pakliuvo į labai keblią padėtį. Karine prasme mes gal ir saugūs. Tačiau nesame saugūs kitais atžvilgiais. Rusija mums daro milžinišką įtaką per savo agentus, per savo pinigus. Valstybė varoma į neviltį, į juodą depresiją, esą nieko čia jau nepakeisi. Mes turime stengtis pakeisti padėtį, kad ir kas būtų. Bet aš netikėjau, kad Rusijos įtaka tokia didžiulė, kol nesusidūriau su saugumo reikalais tiesiogiai. Kiekvienas iš mūsų privalo apsispręsti, kokioje jis pusėje. Taip pat ir prezidentas V.Adamkus. Iki šiol kai kas man priekaištauja, jog esu per griežtas. O man atrodo, kad aš per švelnus: turėčiau sakyti „išduoda valstybę“, bet vis dar parenku gražesnius epitetus.

© 2007 „XXI amžius“