Ar tikrai Lietuvos slaptosios tarnybos eina teisingu keliu?

Kęstutis Kaminskas

Toks klausimas iškilo po ilgamečio Valstybės saugumo departamento (VSD) vadovo Mečio Laurinkaus paskaitos ,,Specialiosios tarnybos XXI amžiuje ir demokratinė jų kontrolė“. Nors abejonių dėl mūsų slaptųjų tarnybų veiklos teisėtumo, pagrįstumo ir atitikimo valstybės interesams, ypač pastaruoju metu, tikrai netrūksta, tačiau mane nustebino kitkas. Valstybę ištikusią politinę ir moralinę krizę, kuriai didelės įtakos turėjo būtent labai įtartina VSD vadovybės veikla, M.Laurinkus linkęs vertinti kaip ,,normalų valstybės brendimo reiškinį“. Pasamprotavęs, kad Lietuvoje dar nesusiformavo žvalgybinė bendruomenė, blogai veikia žvalgybos ciklas (žvalgybos užduoties gavimas, duomenų rinkimas, atranka, analizė ir sintezė, pateikimas ir naujos užduoties gavimas), o aukščiausios valstybės institucijos, užtikrinančios nacionalinį saugumą (Prezidentas, Seimas ir Vyriausybė) dažnai pačios nežino, ko nori iš slaptųjų tarnybų ir net nesugeba suformuluoti joms konkrečių užduočių, buvęs saugumo šefas pasidžiaugė tuo, kad mūsų slaptosios tarnybos eina teisingu keliu. Šiuo M.Laurinkaus teiginiu tikrai vertėtų suabejoti.

Štai kaip, liudydamas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitete (NSGK), VSD darbą apibūdino buvęs šio departamento Antrosios valdybos (kontržvalgyba) vadovas Vytautas Damulis (stenogramos kalba netaisyta – K.K.): ,,Man atrodo, kad visos problemos departamente kyla dėl vadybos spragų... Darbas vyksta spontaniškai, vieni daro tą, kiti tą ir tos centralizacijos, tos informacijos ėjimo į vieną tašką, manau, nėra. Netgi, kiek aš žinau, negaliu labai čia komentuoti, galbūt pavaduotojas Tekorius paskui pasakytų, bet netgi tarp departamento direktoriaus pavaduotojų nėra suderinamumo, gali būti atliekami tie patys operatyviniai veiksmai vieno objekto atžvilgiu ir apie tai nėra žinoma. Tokių dalykų yra, kad vieno objekto atžvilgiu galbūt gali dirbti ir trys valdybos. Nežinau kodėl, paprasčiausiai tai yra vadybos spraga, ir jeigu operatyvinių padalinių valdybų vadovai nesusirenka į bendrą susirinkimą, kur būtų galima tai aptarti ir nuspręsti...“ Žodžiu, palaida bala ir tiek. Tačiau, konstatavus šį liūdną faktą, ne mažiau svarbu išsiaiškinti, ar tokia netvarka saugume atsirado tik dėl vadybos klaidų, kaip privačioje uždarojoje akcinėje bendrovėje priėmus į darbą nevykusį vadybininką, ar šią suirutę lėmė mūsų valstybei priešiškų jėgų veikla.

Pažiūrėkime, ką tam pačiam Seimo komitetui liudija kitas buvęs VSD pareigūnas, dirbęs Trečiosios valdybos (ekonominių valstybės pagrindų apsauga) skyriaus viršininku. Šis pareigūnas departamente tarnavo septynerius metus, apgynė daktarinę disertaciją transporto srityje ir, jo paties žodžiais tariant, ,,daugiausia dėmesio skyrė klausimui dėl Lietuvos geležinkelių rinkos liberalizavimo ir būtent dėl Rusijos siekio perimti tranzitą per Lietuvą...“ Čia turimas omenyje projektas 2K. Pareigūnas teigia (stenogramos kalba netaisyta – K.K.): ,,...Šitas klausimas (projektas 2K – K.K.) buvo daug metų vienas iš pagrindinių ir prioritetinių departamente, būtent mūsų valdyboje, bent jau. Ir atėjus ponui Jurgelevičiui (VSD direktoriaus pavaduotojas – K.K.), aš jau vos ne pirmą savaitę išgirdau tokį pasakymą, kad tai, ką tu rašai, tai nėra visiška tiesa, mes irgi turime savo žmonių. Mes irgi galime tą teisybę sužinoti, kad tokia įmonė kaip ,,Medial Trans“, kurią valdo dabar irgi išpopuliarėjęs verslininkas Stonys (,,Dujotekanos“ vadovas R.Stonys – K.K.), kad ji nėra tokia bloga, kaip pas mane yra parodyta“. Toliau dar gražiau. ,,...Ir pradėjo mane pasiekti žinios už departamento ribų, kad dabar mano veikla departamente yra kontroliuojama, stebima, tie žmonės, prieš kuriuos aš dirbau, jie puikiai žino, ką aš veikiu, ką rašau...“ – teigia buvęs VSD pareigūnas. Toliau liudydamas Seimo komitetui jis sako: ,,Iš esmės man susidarė tokia nuomonė, kad norėta, kad apskritai mūsų skyrius nieko daugiau netirtų. Taptų daugiau statistiškas vienetas. Vis dėlto tuo metu mūsų skyriaus pagrindinė funkcija buvo daugiausia tirti Rusijos įtaką įvairioms strateginėms Lietuvos įmonėms. Kad ir keista, labai daug kur ta įtaka susisiekdavo su Stonio firmomis. Man susidarė toks įspūdis, kad geriausia, kad mūsų skyrius plaukiotų, nieko nedarytų, o paskui tuo pagrindu būtų galima pakeisti skyriaus vadovą ir, pastačius savo žmogų, tyrimus vykdyti taip, kaip reikia“.

Nesunku pastebėti, jog šie parodymai akivaizdžiai paneigia V.Damulio versiją. Matyt, esmė glūdi ne vadybiniuose VSD vadovybės gebėjimuose, o visai kitur. Žinoma, negalėdamas toleruoti susiklosčiusios situacijos ir nematydamas galimybių tokią padėtį pakeisti, šis pareigūnas buvo tiesiog priverstas išeiti iš darbo. O juk tokių pareigūnų buvo ne vienas ir ne du, ir ne tik VSD. Visi jie, neišskiriant ir Baltarusijoje žuvusio Vytauto Pociūno, vienaip ar kitaip buvo išstumti iš tarnybos arba nugrūsti į patį tolimiausią užkampį, kad tik neturėtų jokių galimybių aiškintis valstybės nacionaliniam saugumui kylančių grėsmių. Ar šį ,,teisingą kelią“, kuriuo žengia mūsų slaptosios tarnybos, turėjo omenyje buvęs VSD šefas? Bet dėl tokios apverktinos padėties didele dalimi kaltas ir pats M.Laurinkus. Jis pats pavaduotoju pasirinko Arvydą Pocių, nors kažkada buvo informuotas apie šio veikėjo praeitį. Tas pats V.Damulis NSGK liudijo (stenogramos kalba netaisyta – K.K.): „...Atėjau pas Laurinkų ir sakau: direktoriau, negerai, vis tiek visuomenė.... Viskas gerai, niekas apie tai daugiau nežinos, valstybės vadovai yra su tuo supažindinti. Tuo ir baigėsi“.

Tiesa ir tai, kad A.Pocių į saugumo vadus prastūmė irgi M.Laurinkus. Nesakau, kad R.Pakso favoritas Gintaras Bagdonas, nūnai vadovaujantis ES karinei žvalgybai, būtų tinkamesnis VSD vadovas. Greičiau atvirkščiai – atviras kagėbistas tikrai mažiau pavojingas nei užsikonspiravęs ,,antrojo ešelono“ agentas. Tačiau tai nepateisina kagėbisto skyrimo svarbiausios slaptosios tarnybos vadovu. Juk Lietuvoje yra nemažai kompetentingų, nesusitepusių, nekeliančių įtarimų žmonių. Tokių galima rasti ir pačiame VSD, ir kitose teisėsaugos bei operatyvinėse tarnybose. VSD vadovo visai nebūtina ieškoti pačiuose aukščiausiuose ešelonuose, reikėtų atkreipti dėmesį į viduriniąją valstybės tarnautojų grandį. Taigi galėtų būti surastas ne kompromisinis tarpusavyje besiriejančių politinių grupuočių kandidatas, o žmogus, iš tikrųjų sugebantis tinkamai, kokybiškai atlikti svarbų visai Lietuvai darbą.

Prezidento vėl vos ne prievarta siūlyta P.Malakausko kandidatūra nėra vykusi, jam vadovaujant STT korupcija Lietuvoje ne mažėjo, o išaugo. Ar galima manyti, kad nesusitvarkęs su STT vadovo pareigomis P.Malakauskas staiga taps geru VSD vadovu? Matyt, Prezidentui ši kandidatūra tiko dėl kitų, mums dar neatskleistų priežasčių. Bet gal ši rokiruotė su į VSD vadovo kėdę pasodintu „valstybininku“ jau užprogramuoja naują VSD skandalą?

Norėčiau priminti nesenus, tačiau mažai visuomenės dėmesio sulaukusius įvykius. Turbūt nesuklysiu pavadindamas šiuos įvykius VSD skandalo preliudija. Daugelis šio skandalo preliudija vadina saugumo pareigūno V.Pociūno žūtį, tačiau aš turiu omenyje ką kita. Kalbu apie dar vienos Lietuvos slaptosios tarnybos – AOTD sužlugdymą. Šiandien jau aišku, kad VSD neatlieka jam pavestų funkcijų, kad kontržvalgyba faktiškai sunaikinta, o jos vadovai ir tie pareigūnai, kurie mūsų nacionaliniam saugumui kylančias grėsmes tyrė ne taip, kaip reikia Pociui, Dabašinskui, Jurgelevičiui, Januškai ir kitiems ,,valstybininkams“, išvyti lauk arba žuvo. Deja, kol kas viešai beveik nekalbama apie tai, kad prieš keletą metų ,,antrukų“ veikla buvo destabilizuota taip, kaip pastaruoju metu yra destabilizuotas Saugumo departamentas. Nors visa tai, kas nuo 2001 metų vyksta ,,antrukuose“, vadinti tik departamento veiklos destabilizavimu būtų per daug švelnus apibūdinimas. 2001 metais, AOTD vadovu tapus G.Bagdonui, pradėta vykdyti labai keista kadrų politika. Tie departamento pareigūnai, kurie nenorėjo nieko neveikti ir turėjo savo nuomonę, paprasčiausiai buvo išmesti lauk. Bent kiek rimtesnė departamento veikla užgeso ir ilgainiui iš ,,antrukų“ liko viena iškaba. Šie įvykiai gana išsamiai aprašyti šių eilučių autoriaus ir žurnalisto G.Visocko knygoje „Žvalgybų intrigos Lietuvoje“. Tačiau, kaip minėjau, visa tai kažkodėl nesukėlė didesnės politikų ir visuomenės reakcijos. Galbūt tos reakcijos nebuvo todėl, kad AOTD dar niekas nežuvo, kaip a.a. V.Pociūnas. Kad ir kaip ten būtų, sudorojus AOTD, kaip ir buvo prognozuota minėtoje knygoje, atėjo VSD eilė.

NSGK stenogramose skaitome įspūdingus saugumiečių liudijimus, šie liudijimai jau plačiai žinomi, kai kurie valstybininkų-kagėbistų klano atstovai įvardyti. Vis dėlto plačiajai visuomenei beveik nežinomi ne mažiau įspūdingi AOTD pareigūnų liudijimai. Aš ne be reikalo užsiminiau apie ,,antrąjį ešeloną“, kuris jau keičia kagėbistus ir senąją nomenklatūrą. Štai tik vieno, buvusio AOTD pareigūno, Klaipėdos kontržvalgybos skyriaus viršininko Arvydo Šidlausko, tapusio L.Linkevičiaus, J.Gečo, G.Bagdono valymų auka, ištrauka iš interviu.

„...Kol AOTD veiklą kuravo Romas Kilikauskas, tol ministerija ir Gynybos štabas žiūrėjo į Vakarus. Kai jis išvažiavo į Ameriką, KAM vadovybė atsisuko į Rytus. R.Kilikauskas buvo įvedęs KAM ir Gynybos štabo pareigūnų testavimą. Neturi vakarietiškos kvalifikacijos, būk malonus, apleisk strategiškai svarbų postą. Jeigu ši tvarka būtų išsilaikiusi, sovietinio mentaliteto ir išsilavinimo karininkai galėjo rimtai nukentėti. Jiems būtų suduotas skaudus smūgis. Juos buvo galima nesunkiai išleisti į atsargą. Vakarietiškų mokslų neragavę, melo detektoriaus neįveikę, užsienio kalbų nemokantys karininkai būtų priversti užleisti vietas tiems, kurie neturi jokių sąsajų su Rusija ir kartu yra baigę mokslus Vakaruose. Deja, ši tvarka, atėjus Linui Linkevičiui ir viceministrui Jonui Gečui, nedelsiant panaikinta. Tačiau tiek L.Linkevičius, tiek J.Gečas suvokia, kad testavimas pagal vakarietišką tradiciją vis tiek kada nors privalės veikti. Todėl jie pasirūpino, kad ir ateityje mažiausiai keletą metų strateginius postus ginkluotosiose pajėgose užimtų jų pakraipos žmonės. L.Linkevičiaus ir J.Gečo vadovavimo metais mokytis į Vakarus buvo siunčiami išimtinai sovietiniai karininkai, pagrindinius mokslus įgiję Sovietų Sąjungoje, Rusijoje. Provakarietiškai nusiteikusiai visuomenei nevertėtų turėti iliuzijų, jog senstančius sovietinius karininkus pakeis tie, kurie neturi jokių sąsajų su Maskva. Jau pasirūpinta, kad vegelevičius, andriškevičius, jezerskus pakeistų vadinamasis „antrasis ešelonas“ – Vakaruose truputį pasimokę Riazanės, Maskvos, Tulos, Novosibirsko auklėtiniai. Jaunesni, gabesni, gudresni nei „pirmasis ešelonas“, tačiau iš esmės – tokių pat nusiteikimų, kaip ir jų pirmtakai“.

G.Bagdonas, sužlugdęs Antrąjį departamentą, matyt, to paties valstybininkų-kagėbistų klano buvo prastumtas į ES žvalgybos struktūras. O A.Pocius, prastumtas į VSD vadovus, praktiškai sugriovė saugumą. Dar kartą tenka įsitikinti tuo, kad, valstybės vadovams, politinių partijų lyderiams, politikams laiku nepadarius reikiamų išvadų ir neužkirtus kelio bet kokia kaina į aukščiausius postus besiveržiantiems karjeristams, padlaižūnams, o gal ir svetimos valstybės agentams, nukenčia ne tik atskiros valstybės struktūros. Pačios valstybės padėtis taip pat tolydžio tik blogėja.

Dėl teisybės reikėtų pasakyti, jog, analizuodamas Saugumo departamento pareigūnų parodymus, priėjau išvadą, esą kaltinti A.Pocių karjerizmu ir prisitaikėliškumu visgi nėra pakankamo pagrindo. Manyčiau, tiek A.Pociaus, tiek ir visos VSD vadovybės veiksmai galėtų būti kvalifikuojami ir kitaip. Griežčiau. Nesunku pastebėti, kad tuose liudijimuose akcentuojama, jog departamento vadovas ir jo pavaduotojai pateiktas jiems operatyvines pažymas dažnai grąžindavę atgal jau su konkrečiomis rezoliucijomis. Rezoliucijose būdavę nurodyta vienus faktus sureikšminti, o kitus, atvirkščiai, sumenkinti arba ir visai nutylėti. Taigi aukščiausias nacionalinį saugumą užtikrinančias valstybės institucijas neretai pasiekdavo neatspindinčios tikrosios padėties arba netgi ją iškreipiančios analitinės pažymos.

Teikti valstybės vadovams netikslią informaciją ir tokiu būdu juos klaidinti – tai tipiška svetimos valstybės įtakos agento veikla. A.Pocius ir kiti jo draugai jau atskleidė savo tikrąjį veidą, tačiau visuomenė dar nepamatė G.Bagdono ir kai kurių kitų ,,valstybininkų“ tikrųjų intencijų. Todėl ir sakau, kad ateityje mūsų laukia nė kiek ne mažesni, greičiausiai, net tarptautiniai skandalai.

Visiškai sutinku su tais dešiniosios pakraipos politikais, kurie jau prabilo apie valstybės užėmimą. Saugumo pareigūnų liudijimai atskleidžia kraupoką tiesą – Lietuvoje jau įgyvendintas arba beveik įgyvendintas vadinamasis Lotynų Amerikos variantas. Šis variantas reiškia jėgos struktūrų, tarp jų ir slaptųjų tarnybų, susiliejimą su privataus verslo rykliais. Taigi visą valdžią šalyje į savo rankas perima stambiojo kapitalo ir jėgos struktūrų vadovai. Parlamentas, Prezidentas, Vyriausybė, kitos valstybės ir valdymo institucijos lieka formaliais valdžios atributais. Tačiau Lietuvoje toks ,,Bolivijos variantas“ yra kur kas pavojingesnis nei Lotynų Amerikoje. Taip yra todėl, kad Pietų Amerikos valstybėse stambaus kapitalo interesai, blogiausiu atveju, susiję su kriminalinėmis struktūromis, o Lietuvoje šie interesai skleidžia aiškų Rusijos žvalgybos kvapą. Rusija net neslepia tikrųjų savo kėslų – susigrąžinti ,,nuo amžių rusiškų žemių“ kontrolę.

Valstybininkų-kagėbistų klano, įsitvirtinusio pagrindinėse valstybės institucijose, stambiosios žiniasklaidos, stambiojo kapitalo su rusiškuoju kvapu susiliejimas – visa tai atsispindi išslaptintose stenogramose. Lietuvai tai reiškia tik viena – valstybėje vykstančių procesų kontrolės praradimą. O nuo čia tik vienas žingsnis ir iki paties valstybingumo praradimo. Nesakau, kad šis makabriškas scenarijus, parašytas Rytuose, jau įgyvendintas, tačiau reikalai juda būtent ta linkme. Ir tai vadinti ,,normaliu valstybės brendimo reiškiniu“ mažų mažiausiai yra didelė kvailystė.

Todėl atvirai prisipažįstu, mane nuvylė buvusio VSD šefo M.Laurinkaus postringavimai. Eidamas į Tarptautinių santykių ir politikos institute vyksiančią paskaitą tikėjausi išgirsti visiškai ką kitą.

© 2007 „XXI amžius“