Ar visuomet būtina išklausyti antrąją pusę?

VSD vadovas Povilas Malakauskas ne visiems žurnalistams noriai dalina interviu

Visuose žurnalistų etikos vadovėliuose rašoma, jog išklausyti oponentus, ypač kai skelbiama kritinė publikacija, – būtina. Žurnalistu dirbu daugiau kaip 20 metų, ir per dvejus paskutiniuosius dešimtmečius susikaupė šiokios tokios patirties. Todėl sakau: ne visuomet būtina išklausyti antrąją pusę. Jau vien todėl, kad kartais tai padaryti neįmanoma.

Štai neseniai stebėjau, kaip Vilniaus apygardos administraciniame teisme su VSD vadovybe bylinėjasi buvęs VSD pareigūnas Imantas Melianas. Po posėdžio jis sutiko duoti interviu, o štai VSD teisininkas Ramūnas Ramanauskas, teisme gynęs liūdnai pagarsėjusio buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus poziciją, kategoriškai atsisakė šnekėtis. Nespėjau jam nė vieno klausimo pateikti. Mano supratimu, VSD teisininkas R.Ramanauskas grubiai pažeidė galiojančius šalies įstatymus. Jis vadovavosi, kaip dabar aiškėja, antiįstatymišku buvusio VSD vadovo A.Pociaus tarnybiniu potvarkiu, draudžiančiu VSD pareigūnams kalbėtis su žurnalistais net apie savo šunis ir kates. Kad toks potvarkis tinka operatyvinį darbą atliekantiems pareigūnams – nesiginčiju. Tačiau niekaip nesuprantu, kokiais motyvais remiantis su žiniasklaida uždrausta bendrauti teisininkui, viešai dalyvaujančiam viešame teismo posėdyje? Nustebintas tokio VSD teisininko žingsnio kreipiausi į VSD atstovą spaudai Vytautą Makauską, prašydamas pateikti oficialią VSD poziciją dėl I.Meliano atleidimo motyvų bei paaiškinti teisininko R.Ramanausko elgesio motyvus. Manot, atsakė? Iki šiol – mirtina tyla. O padiskutuoti yra apie ką. Kad VSD darbuotojas išgėręs sėdo prie nuosavo automobilio vairo – blogai. Tačiau ne per seniausiai automobilį išgėręs vairavo ir tuometinis krašto apsaugos viceministras Jonas Gečas. Abi situacijos panašios kaip du vandens lašai. O pasekmės – skirtingos. I.Melianas išmestas iš tarnybos, regis, be jokių socialinių garantijų, o J.Gečas ir toliau sau laimingas darbuojasi krašto apsaugos sistemoje. Tad gal tikrieji I.Meliano atleidimo motyvai – visai kiti nei teismo posėdyje įrodinėjo VSD teisininkas R.Ramanauskas?

Tokių tylenių kaip R.Ramanauskas esu sutikęs ne vieną. Štai kad ir dabartinis VSD generalinis direktorius Povilas Malakauskas. Kai jis dirbo STT vadovu, oficialiai kreipiausi, prašydamas interviu. Tačiau STT atstovė spaudai pareiškė, girdi, P.Malakauskas nepageidauja bendrauti su žurnalistu G.Visocku. Kodėl būtent su manimi – lengva įtarti. Vienoje radijo laidoje P.Malakauską buvau kritikavęs kaip Krašto apsaugos ministerijos darbuotoją. Bet ar oficialus pareigūnas, tegul ir labai įsižeidęs dėl pastabų, turi teisę atsisakyti priimti kritiškai nusiteikusį žurnalistą?

Tad kartais išklausyti antrąją pusę – velniškai sunku. Arba neįmanoma. O kartais – nė neverta. Mat kalbinami pašnekovai nieko konkretaus nepasako. Štai kad ir paskutinysis LRT žurnalisto Rimvydo Paleckio interviu su buvusiu VSD vadovu Arvydu Pociumi. Kas atidžiai stebėjo tą sekmadienio laidą, be abejo, pastebėjo, kaip vadinamoji antroji pusė, tiksliau tariant, „nuskriaustasis“ A.Pocius, beria nerišlias sąvokas ir nieko ... nepaaiškina. Nei dėl tarnybinių butų privatizavimo, nei dėl priežasčių, dėl kurių buvo išstumtas iš VSD vadovo posto.

Tačiau toje laidoje nekorektiškai elgėsi ne tik A.Pocius. Buvusį VSD vadovą kalbinęs LRT žurnalistas R.Paleckis, mano supratimu, pasielgė taip pat ne itin korektiškai. Prisimenate pagrindinį jo laidos motyvą? Žurnalistas samprotavo: koks gi klanas iš svarbiausios slaptosios tarnybos posto išgujo A.Pocių? Iš žurnalisto užuominų buvo galima susidaryti nuomonę, esą A.Pociaus nuvertimas – tai tik kelių įtaka nepasidalijančių klanų tarpusavio rietenos. Suprask, šioje kovoje vargu ar galima apčiuopti Lietuvos interesą.

Paskutiniuoju metu LRT, kuris, beje, yra visuomeninis transliuotojas, vis dažniau pasirodo tendencingų diskusijų, kryptingai peršančių nuomonę, esą A.Pociaus oponentai – tikrai ne geresni už tuos, kurie jį pasodino į VSD vadovo kėdę ir bandė toje kėdėje išlaikyti. Tuo tarpu A.Pociaus nurodymu iš tarnybos išmestų VSD pareigūnų liudijimais tarsi iš viso negalima tikėti, nes šie „iš principo“ negali palankiai atsiliepti apie iš darbo atleidusį darbdavį. Tokiose kalbose įžvelgiu sąmoningų pastangų klaidinti visuomenę. Prisiminkime keletą paskutiniųjų LRT laidų, kuriose analizuojama Seimo Laikinosios komisijos, nagrinėjančios buvusio savanorio Juro Abromavičiaus žūties aplinkybes, veikla. Jose kryptingai prie kryžiaus kalamas Sausumos pajėgų vadas brigados generolas Arvydas Pocius, nepalankiai komisijai atsiliepęs apie velionį J.Abromavičių. Vadovaujantis Žurnalisto etikos kodeksu, LRT vadovybė privalėtų išklausyti ir vos ne didžiausiu melagiu šiandien Lietuvoje tituluojamo generolo nuomonę. Bet Sausumos pajėgų vado LRT kažkodėl nekalbina. Ignoruoja. O štai buvusio Seimo pirmininko Artūro Paulausko žodžius, esą J.Abromavičius buvo surinkęs sensacingų faktų apie dešiniosioms politinėms jėgoms priklausančius asmenis, todėl greičiausiai ir žuvo, cituoja nuolat, cituoja dažnai. Akivaizdi disproporcija: J.Abromavičių didvyriu laikantiems tribūna suteikiama, J.Abromavičiaus nuopelnais abejojantiesiems, o tokių – ne viena dešimtis, – šnipštas. Taigi antroji pusė Lietuvoje toli gražu ne visuomet išklausoma.

Gintaras VISOCKAS

© 2007 „XXI amžius“