Atsidavęs Tėvynei

Stepono Rusteikos 120-osioms gimimo metinėms

Giedrius Grabauskas–Karoblis

istorikas

Steponas Rusteika

Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė Steponas Rusteika, žymus tarpukario Lietuvos valstybės veikėjas, pulkininkas, vidaus reikalų ministras. Nors dabar prisimenamas retai, tačiau savo veikla jis daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1919–1920 metais ir vėliau, stiprinant valstybės saugumą nuo išorės ir vidaus priešų.

Steponas Rusteika gimė 1887 m. liepos 5 d. Rygoje. 1908 metais baigė Rygos Aleksandro gimnaziją, įstojo mokytis į Tartu universiteto Teisės fakultetą. 1914 metais, baigęs mokslus, tapo diplomuotu teisininku. Tais pačiais metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir S.Rusteika buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. Tarnaudamas kariuomenėje jis toliau mokėsi Kazanės karo mokykloje ir ją sėkmingai užbaigė.

1918 metais grįžo į Lietuvą. 1919-ųjų pradžioje S.Rusteika stojo savanoriu į Lietuvos kariuomenę. 1920 metais jis buvo paskirtas Telšių apskrities karo komendantu. Šias pareigas ėjo dešimt metų, iki 1930-ųjų.

Nuo 1930 metų prasidėjo naujas S.Rusteikos gyvenimo etapas. Tų metų vasarą jis buvo pakviestas į Kauną, kur užėmė Lietuvos kriminalinės policijos direktoriaus pareigas. Šias pareigas jis ėjo iki kitų metų pavasario. 1931-ųjų balandžio mėnesį S.Rusteika buvo paskirtas vidaus reikalų ministru.

Ministru S.Rusteika tapo tuo metu, kai Europoje palaipsniui keitėsi tarptautinė padėtis, Sovietų Rusijoje stiprėjo Stalino režimas, Vokietijoje vis aktyviau reiškėsi nacionalsocialistai, vadovaujami A.Hitlerio. Sovietų Rusija aktyvino agentūrinę–žvalgybinę veiklą užsienyje, taip pat ir Lietuvoje, kurioje nuo 1930 metų aktyvėjo pogrindinės Lietuvos komunistų partijos veikla, buvo verbuojami agentai iš įvairių sluoksnių – inteligentijos atstovų, verslininkų, agentais tapdavo ir kai kurių įtakingų pareigūnų vairuotojai. Kūrėsi rusų žvalgybos priedangos įmonės.

Vadovaujant S.Rusteikai, buvo imtasi įvairių priemonių rusų agentams ir asmenims, dirbantiems kitų šalių žvalgyboms, sutramdyti. Buvo pravedami kursai pareigūnams, užsiimantiems kontržvalgybine veikla.

Tuo laikotarpiu, kai S.Rusteika buvo vidaus reikalų ministru, įvykdyta daug esminių reformų. Kriminalinėje policijoje įkurta darbo kontrolės institucija – Kriminalinės policijos inspektoriaus tarnyba. Pirmuoju inspektoriumi 1931 metų gruodį paskirtas Albertas Frėjus. Šios tarnybos darbuotojai ėmėsi vidaus tyrimų, tikrino policijos pareigūnų darbo kokybę, jų nusižengimus. S.Rusteika nustatė, kad kriminalinės policijos diena bus švenčiama kasmet, spalio 27 dieną. 1933 metais visose policijos struktūrose įsteigti šaudymo ir sporto instruktorių etatai. Ši priemonė pagerino policijos darbuotojų kovinį pasirengimą. 1933 metais S.Rusteika išleido Valstybės saugumo departamento statutą. Jo pirmieji paragrafai skelbė, kad Valstybės saugumo departamentą sudaro valstybės saugumo policija ir kriminalinė policija. Valstybės saugumo policija buvo įkurta vietoj kriminalinės policijos I skyriaus, kuris Lietuvoje nuo 1927 metų atliko vidaus saugumo tarnybos funkcijas. Valstybės saugumo policijos vadovu buvo paskirtas Felicijonas Bortkevičius. Buvo imtasi priemonių policijos kriminalinei veiklai stiprinti, įkurta daugiau etatų, padidinti policijos pareigūnų atlyginimai. Nuo 1932 metų Lietuvos policija ėmė aktyviai bendradarbiauti su Interpolu.

1935 metais S.Rusteika paliko vidaus reikalų ministro pareigas. Tais pačiais metais jis tapo Kauno viceburmistru. Šias pareigas ėjo iki lemtingų Lietuvai 1940 metų. Tuo laikotarpiu aktyviai dalyvavo Tautininkų sąjungos veikloje.

Laikotarpis, kuriuo S.Rusteika ėjo vidaus reikalų ministro pareigas, buvo nevienareikšmis. Iš vienos pusės – situacija Lietuvoje buvo gana stabili, tačiau aktyvėjo sovietinių agentų veikla, Klaipėdos krašte aktyviai veikė slaptos vokiečių organizacijos, be to, gana aktyviai reiškėsi plečkaitininkai, tarp Lietuvos kariškių atsirasdavo sąmokslininkų. 1934 metų pavasarį grupė įtakingų kariškių, vadovaujamų generolo P.Kubiliūno, užmezgė ryšius su Augustinu Voldemaru ir rengėsi perversmui. 1934 m. birželio 7 d. Husarų pulkas, kai kurie 2-ojo pėstininkų pulko ir karo aviacijos padaliniai nužygiavo į Kauno senamiestį ir praėjo Laisvės alėja. Tai buvo karinė demonstracija. Po kelių valandų į Prezidentūrą nuvyko generolas P.Kubiliūnas, jis išdėstė voldemarininkų reikalavimus, reikalavo pakeisti Vyriausybę. Prezidentas A.Smetona nesutiko pradėti derybų dėl Vyriausybės pakeitimo, P.Kubiliūnas buvo suimtas. Netrukus areštuoti ir kiti sąmokslininkai, tais pačiais metais įvyko ir jų teismas.

Kur kas sudėtingesnė padėtis 1930-1934 metais klostėsi Klaipėdos krašte. Čia aktyviai veikė „Sovog“ organizacija, į kurią būrėsi vokiečiai, pasisakantys už Klaipėdos krašto prijungimą prie Vokietijos. Buvo sukurti ir slapti smogikų būriai ,,Storm Kolone“, kurių nariai slapta treniruodavosi ir kartais pražygiuodavo Klaipėdos gatvėmis, dainuodami nacistines dainas. Šioms organizacijoms vadovavo E.Noimanas ir T.Zasas, palaikę ryšius su Vokietijos nacistų lyderiais. Kai 1933 metų pradžioje A.Hitleris tapo Vokietijos kancleriu, Klaipėdos krašte dar labiau išaugo nacistų galia. Jie užvaldė mokyklas, kai kurias įstaigas, nuolat rengdavo triukšmingus mitingus. 1933 metų pabaigoje įvairios sukarintos vokiečių grupuotės ėmė rengtis sukilimui. Visas Klaipėdos kraštas buvo padalytas į rajonus, paskirti rajonų vadai, sudarytos smogiamosios grupės. Saugumo darbuotojai gaudavo vis daugiau informacijos apie rengiamą sukilimą. Vidaus reikalų ministras S.Rusteika įsakė rinkti įrodymus apie rengiamą sukilimą, sugriežtinti sienos su Vokietija apsaugą. Be to, siekiant apsaugoti nuo neigiamos įtakos, 1934 metų pradžioje buvo išleistas įsakas, draudžiantis policijos ir saugumo darbuotojams vykti į Vokietiją.

1934 metų birželį nuspręsta suimti sąmokslininkus. Sulaikymo operacijai vadovavo S.Rusteika ir saugumo policijos viršininkas F.Bortkevičius. Buvo suimti visi sąmoksle dalyvavę organizacijų lyderiai, aktyvūs veikėjai, būrių, grupių vadai. Vėliau vyko šių asmenų teismas, daugelis jų buvo įkalinti nuo šešerių iki penkiolikos metų nelaisvės.

Tuo metu Lietuvoje korupcijos atvejai buvo reti. Iš žymesnių aferų galima paminėti Lietuvos pašto aferą, į kurią buvo įsipainioję Lietuvos pašto direktorius A.Sruoga ir kiti jo darbuotojai. Šios aferos tyrimas, kurį kontroliavo ministras S.Rusteika ir kriminalinės policijos viršininkas P.Pamataitis, vyko 1933-1935 metais. Tyrimo metu nustatyta, kad A.Sruoga organizavo pašto ženklų klastojimą. Jie buvo klastojami dideliais kiekiais, dalis jų išgabenti į užsienį. Valstybei padaryta žala siekė arti trijų milijonų litų, tuo metu tai buvo išties didelė suma. Teismas nuteisė A.Sruogą penkiolikai metų nelaisvės, kiti aferos dalyviai buvo įkalinti nuo dvejų iki penkerių metų.

1940 metų birželį okupavus Lietuvą, S.Rusteika, kaip ir kiti žymesni valstybės veikėjai, pateko į okupacinių struktūrų akiratį. Jis buvo areštuotas jau kitą mėnesį – liepos viduryje, pradėjus vykdyti masinius buvusių politikų, kariškių, saugumo pareigūnų areštus. S.Rusteika buvo įkalintas Kauno kalėjime, kalėjo iki 1941 metų birželio. Prasidėjus SSRS–Vokietijos karui, S.Rusteika, kaip ir daugelis kitų kalinių, buvo išgabentas į Baltarusiją, kur pateko į Minsko kalėjimą. Liepos pradžioje buvo duotas įsakymas kalinius sušaudyti. Sušaudymo akcijos buvo vykdomos paskubomis. Kai kuriems kaliniams pavyko išsigelbėti, deja, S.Rusteikai nepavyko išvengti budelių kulkos. Jis buvo sušaudytas netoli Minsko.

Steponas Rusteika buvo vienas tų valstybės veikėjų, kurie asmeniškai dalyvavo kovose už Lietuvos nepriklausomybę 1919-1920 metais. Ir vėliau, užimdamas įvairias pareigas, pasižymėjo kaip atsidavęs Tėvynei valstybės pareigūnas. XX amžiaus Lietuvos istorijoje sudėtingi ir kartais tragiški buvo daugelio patriotiškai nusiteikusių žmonių – valstybės veikėjų, kariškių, dvasininkų ir eilinių piliečių likimai. Tačiau Lietuvos istorijos ratą įsukdavo ir į priekį vedė tokie, kaip Steponas Rusteika – drąsūs, mylintys Tėvynę, atsidavę laisvės idėjoms piliečiai. Šiais laikais, kai politiniai skandalai ir aferos tapo nuolatiniu reiškiniu, nuvertėjo patriotizmo ir pilietiškumo sąvokos, šios šviesios asmenybės pavyzdys primena mums tikrąsias vertybes.

© 2007 „XXI amžius“