Dezinformacija – galingas slaptųjų tarnybų ginklas

Gintaras VISOCKAS

Ši nuotrauka daryta 1994 metų rugpjūtį Čečėnijos sostinėje Grozne. Čečėnijos prezidentas Džocharas Dudajevas žurnalistą Gintarą Visocką priėmė savo darbo kabinete vėlai vakare, prieš pat vidurnaktį. Iš pradžių Čečėnijos vadovo padėjėjai tvirtino, esą interviu neturi užtrukti ilgiau nei pusvalandį. Tačiau tąsyk apie sudėtingus Rusijos – Čečėnijos santykius prezidentas Dž.Dudajevas kalbėjo ilgiau nei dvi valandas. Jau tada, 1994-ųjų vasaros pabaigoje, jis jautė, kad Rusija greičiausiai jėga bandys sunaikinti nepriklausomybės šalininkus Juozo Kazlausko nuotrauka

2007 m. sausio 11 d. Rusijoje 84-erių metų jubiliejų šventė Dezinformacijos biuras, kurio veikla prasidėjo dar revoliucijos laikais, kai valdžią jėga ir apgaule iškovojo bolševikai, vadovaujami Vladimiro Lenino. Sovietų saugumui visą laiką priklausęs Dezinformacijos biuras turi kuo pasigirti, būta rimtų, įspūdingų pergalių.

Tikroji dezinformacijos specialistų veikla prasidėjo 1923 m. sausio 11-ąją, kai politbiuro posėdyje buvo apsvarstytas ir vieningai priimtas tuometinio sovietų saugumo (GPU) pirmininko pavaduotojo Josifo Unšlichto įstatymo projektas dėl Dezinformacijos biuro įkūrimo. Politbiuras dezinformatoriams patikėjo šias užduotis: rinkti informaciją, ką iš tiesų apie Rusiją žino Vakarų pasaulis, išsiaiškinti, kokia informacija labiausiai domina priešus, rengti ir platinti užsienyje specialiai klaidingas žinias apie politinę, ekonominę ir kultūrinę padėtį tiek Rusijoje, tiek apie Raudonosios armijos kovinius pajėgumus...

Rusijos aukso amžius

Dar ne taip seniai, vos prieš keletą metų, kai kurie analitikai prognozavo ne itin džiugius laikus Rusijai. Esą labai prasta šios šalies demografinė padėtis. Dėl besaikio vyrų girtuokliavimo, dėl prastos medicininės priežiūros, dėl mažo gimstamumo, analitikų duomenimis, rusai tapo bene sparčiausiai nykstančia tauta pasaulyje. Kiti analitikai spėdavo, jog Rusijos Federacija niekaip neišsilaikys dabartinėse savo ribose – anksčiau ar vėliau suskils į keletą atskirų, savarankiškų valstybių. Pavyzdžiui, natūraliai atkris Tolimieji Rytai, Sibiras, Kaukazas, dar kas nors. Tokį scenarijų prognozavę mokslo vyrai omenyje turėdavo, be kita ko, ir didžiulę Kinijos įtaką. Girdi, kai kuriuose netoli sienos su Kinija esančiuose regionuose rusai jau tapo mažuma, valdoma gausių kinų imigrantų. Ar šiandien Rusija panaši į skurstančią, savimi nepasitikinčią valstybę? Žvelgiant į Vladimiro Putino susitikimus su JAV, Europos Sąjungos ar Kazachstano vadovais, šiandien ši mūsų kaimynė išgyvena aukso amžių, o ne nuosmukį. Štai kad ir paskutinioji Rusijos prezidento viešnagė į Vašingtoną. JAV vadovai V.Putiną priėmė savo asmeninėje rezidencijoje nuolankiai, akivaizdžiai pataikaudami. V.Putinas daug sykių pažemino tiek JAV, tiek Europos lyderius, piršdamas jiems savo demagogiškas kalbas apie rusiškos demokratijos specifiką, apie savo taikdariškus, humaniškus tikslus Čečėnijoje, Gruzijoje ir visame likusiame pasaulyje. O JAV bei Europos lyderiai dažniausiai tarsi klusnūs pavaldiniai linkčiodavo galvomis, be saiko Rusijai nuolaidžiaudami.

Strateginių studijų centras – nepriklausoma, nešališka įstaiga?

Gintaras VISOCKAS

Strateginių studijų centras (SSC) nėra visiškai atvira institucija. Čia atliekamos studijos, kurių autoriai, be kita ko, vertina šiandien mūsų šaliai iškilusius pavojus bei analizuoja sunkumus, kurie gali iškilti ateityje. Ne tik Prezidentūroje ar Vyriausybėje, bet ir čia, SSC, formuojama mūsų šalies gynybos ir saugumo politika. Todėl labai svarbu, kad SSC vadovybei niekas nekliudytų atlikti objektyvius, nešališkus tyrimus. Taip pat labai svarbu, kad SSC dirbtų tik patikimi, sąžiningi analitikai. Galų gale ne mažiau svarbu, kad SSC darbuotojai atliktų tikrai reikalingus, o ne menamus, ne popierinius, tik biurokratinėms ataskaitoms reikalingus tyrimus. Karti patirtis byloja, jog Lietuvoje ne visuomet rūpinamasi valstybės reikalais. Ne taip jau retai pirmiausia siekiama parodyti, koks žavus, puikus, išmintingas ministras, o ministerijos, departamento ar kanceliarijos nenuveikti arba prastai nuveikti darbai slepiami po devyniais užraktais.

Apie „filtrus“ KGB sistemoje

„Mes kalbame apie žmogų su žiniomis. Kiekvienoje valstybėje tokie žmonės yra saugomi ir vertinami“, – neseniai sakė G.Kirkilas, kalbėdamas apie vieną susikompromitavusį KGB rezervininką. Išties KGB tam turėjo savo atrankos ir patikrinimo metodiką. Todėl rezervininkai ne tik žinojo, kad kiekvienas jiems skirtas darbas ar pareigos yra patikrinimo prieš pradedant karininko tarnybą dalis, bet ir KGB žinojo apie juos viską. Skaitytojų dėmesiui pateikiame porą paprasčiausių KGB dokumentų „žinojau-nežinojau“ tema. Pirmoji instrukcija skirta operatyviniam darbuotojui, renkančiam žinias apie būsimą bendradarbį, antroji – tiriant kandidato asmenines savybes. Abu dokumentai nedatuoti, nepasirašyti, rasti Lietuvos ypatingajame archyve tarp Klaipėdos KGB skyriaus 9-ojo dešimtmečio dokumentų. Skaitytojams pateikiame verstus iš rusų kalbos.

Atsidavęs Tėvynei

Stepono Rusteikos 120-osioms gimimo metinėms

Giedrius Grabauskas–Karoblis

istorikas

Steponas Rusteika

Šiemet sukanka 120 metų, kai gimė Steponas Rusteika, žymus tarpukario Lietuvos valstybės veikėjas, pulkininkas, vidaus reikalų ministras. Nors dabar prisimenamas retai, tačiau savo veikla jis daug prisidėjo prie Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo 1919–1920 metais ir vėliau, stiprinant valstybės saugumą nuo išorės ir vidaus priešų.

Steponas Rusteika gimė 1887 m. liepos 5 d. Rygoje. 1908 metais baigė Rygos Aleksandro gimnaziją, įstojo mokytis į Tartu universiteto Teisės fakultetą. 1914 metais, baigęs mokslus, tapo diplomuotu teisininku. Tais pačiais metais prasidėjo Pirmasis pasaulinis karas ir S.Rusteika buvo pašauktas į Rusijos kariuomenę. Tarnaudamas kariuomenėje jis toliau mokėsi Kazanės karo mokykloje ir ją sėkmingai užbaigė.

Ar visuomet būtina išklausyti antrąją pusę?

VSD vadovas Povilas Malakauskas ne visiems žurnalistams noriai dalina interviu

Visuose žurnalistų etikos vadovėliuose rašoma, jog išklausyti oponentus, ypač kai skelbiama kritinė publikacija, – būtina. Žurnalistu dirbu daugiau kaip 20 metų, ir per dvejus paskutiniuosius dešimtmečius susikaupė šiokios tokios patirties. Todėl sakau: ne visuomet būtina išklausyti antrąją pusę. Jau vien todėl, kad kartais tai padaryti neįmanoma.

Štai neseniai stebėjau, kaip Vilniaus apygardos administraciniame teisme su VSD vadovybe bylinėjasi buvęs VSD pareigūnas Imantas Melianas. Po posėdžio jis sutiko duoti interviu, o štai VSD teisininkas Ramūnas Ramanauskas, teisme gynęs liūdnai pagarsėjusio buvusio VSD vadovo Arvydo Pociaus poziciją, kategoriškai atsisakė šnekėtis. Nespėjau jam nė vieno klausimo pateikti. Mano supratimu, VSD teisininkas R.Ramanauskas grubiai pažeidė galiojančius šalies įstatymus. Jis vadovavosi, kaip dabar aiškėja, antiįstatymišku buvusio VSD vadovo A.Pociaus tarnybiniu potvarkiu, draudžiančiu VSD pareigūnams kalbėtis su žurnalistais net apie savo šunis ir kates.

Kodėl sovietai numušė Pietų Korėjos lėktuvą?

Tikriausiai daugelis prisimena 1983-iaisiais pasaulį sukrėtusį įvykį – sovietai be jokių svarių priežasčių numušė virš Sachalino skridusį civilinį Pietų Korėjos lėktuvą „Boeing 747“, o bėdą suvertė amerikiečių žvalgybai, kuri, neva prisidengdama niekuo dėtais civiliais žmonėmis, iš oro bandė fotografuoti slaptus karinius sovietų objektus Sachaline. Per šią katastrofą žuvo 269 žmonės. Incidentas iki šiol apgaubtas paslapties šydu. Apie jį daug rašyta, daug kalbėta. Tačiau niekas kažkodėl neatkreipė deramo dėmesio, kad būtent tuo lėktuvu, kurį sovietai numušė, skrido JAV kongresmenas Larensas Makdonaldas.