Žūtbūtinė kova dėl šovinių gamyklos „Giraitė“

Gintaras VISOCKAS

Buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Algirdas Juozapas Katkus įsitikinęs, jog Lietuvai šaudmenų gamykla „Giraitė“ reikalinga kaip nuolatinis, garantuotas pajamų šaltinis Autoriaus nuotrauka

Algirdas Juozas Katkus – buvęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (Seimo NSGK) pirmininkas. Komitetui jis vadovavo 1996-2000 metais. Tai būta sunkaus laikotarpio. Lietuva ruošėsi stoti į NATO aljansą, todėl tiek Seimo NSGK vadovybei, tiek tuometiniam krašto apsaugos ministrui Česlovui Stankevičiui, tiek tuometiniam kariuomenės vadui generolui majorui Jonui Kronkaičiui reikėjo atlaikyti antinatiškai, antiamerikietiškai nusiteikusių jėgų puolimą. O puolimo būta ne tik agresyvaus, bet ir rafinuoto, užmaskuoto, paslėpto po gražiais lozungais.

Kariuomenei neskyrė reikiamų lėšų

Pavyzdžiui, kai kurios politinės grupuotės viešai reikalavo atimti ženklią dalį lėšų iš kariuomenės – skirti jas švietimui ar sveikatos apsaugai. Šie populistiniai lozungai buvo patrauklūs ne itin daug uždirbantiems žmonėms. Jie buvo patrauklūs ir inteligentijai: kas gi gali nesutikti, jog švietimui išties praverstų kur kas solidesnis finansavimas. Tik kažkodėl buvo pamirštama, kad KAM turi Karo akademiją, į kurią mokytis veržiasi daug jaunimo, bei kai kurias kitas švietimo ir patriotinio udymo įstaigas. Todėl nesunku įtarti, jog po šiais ketinimais slypėjo pastangos bet kokia kaina sutrukdyti Lietuvai įstoti į kolektyvinę saugumo sistemą – NATO (Lietuvos stojimui į NATO ypač priešinosi Rusija).

Mat NATO aljansui priklausančios valstybės vidutiniškai karinėms reikmėms skirdavo apie 2 proc. nuo BVP. Toks NATO vidurkis. Tuo tarpu lietuviškoji krašto apsaugos sistema, kai Seimo NSGK pradėjo vadovauti A.J.Katkus, buvo itin menkai finansuojama. 1996-aisiais karinėms reikmėms tebuvo skiriama vos 0,7 proc. nuo BVP. Kariuomenei trūko visko – net skalbimo miltelių, kojinių, apatinio trikotažo, jau nekalbant apie ginkluotę, karinį transportą. Todėl Lietuva labai rizikavo neskirdama karinėms reikmėms beveik nė vieno procento nuo BVP. Mes galėjome ir nebūti priimti į NATO kaip partneriai, nes nesilaikėme pagrindinių susitarimų, esminių žaidimo taisyklių.

Tuometinei Seimo NSGK vadovybei teko sunkus uždavinys – pasiekti, kad Vyriausybė karinėms reikmėms skirtų bent šiek tiek daugiau lėšų nei iki tol, kai prezidentu buvo Algirdas Mykolas Brazauskas. Parlamentaro A.J.Katkaus didelių pastangų ir užsispyrimo dėka pavyko pataisyti padėtį: per kelerius metus finansavimas buvo padidintas iki 1,5 proc.

Artūro Paulausko intrigos

Pasak buvusio Seimo NSGK pirmininko A.J.Katkaus, ši jo iniciatyva sulaukė daug prieštaraujančiųjų. Žmonės prieštaravo ir dėl kvailumo, suvilioti populistinių šūkių, prieštaravo ir sąmoningai. Sąmoningai kenkusiems nė kiek nerūpėjo nei švietimo, nei sveikatos apsaugos reikalai. Jiems reikėjo kiek įmanoma daugiau susilpninti Lietuvos ginkluotąsias pajėgas (ar gali būti kariuomenė stipri, jeigu jai trūksta visko, pradedant apatiniais baltiniais ir baigiant būtiniausiais ginklais?), o Vakarams – parodyti, jog esame nepatikimi partneriai, nes nesilaikome duoto žodžio.

Į klausimą, kas labiausiai priešinosi ginkluotųjų pajėgų stiprinimui, vienareikšmiškai pasakyti sunku. Iš pradžių nebuvo aišku, kas imsis iniciatyvos kenkti Lietuvos įvaizdžiui NATO aljanse. Tik vėliau išryškėjo, kad tai – Artūras Paulauskas, pradėjęs ruoštis Prezidento rinkimams. Būtent tada vienas jo padėjėjų Rimgaudas Kazėnas organizavo parašų rinkimą po peticija, kviečiančia dalį lėšų atimti iš krašto apsaugos ir perduoti jas švietimo bei sveikatos apsaugos ministerijoms. Tiksliau tariant, būtent A.Paulausko aplinkos žmonės bandė suburti kuo daugiau nesutinkančiųjų su Lietuvos kariuomenės stiprinimu. Laimė, šioms užmačioms nebuvo lemta išsipildyti. Tiek Seimo NSGK vadovybė, tiek KAM ministras Č.Stankevičius, tiek konservatoriai pasiekė, kad Lietuva bendru pagrindinių partijų sutarimu vykdytų vieną pagrindinių NATO reikalavimų – į aljansą stojanti valstybė karinėms reikmėms skiria apie 2 proc. lėšų nuo BVP.

Priešiškai sutikta idėja

Atėjęs vadovauti Seimo NSGK A.J.Katkus buvusio pirmininko Vytauto Petkevičiaus stalčiuose rado užsigulėjusius kelis itin svarbius dokumentus, tarp jų – užsigulėjusį Gynybos tarybos ir prezidento A.M.Brazausko parašu patvirtintą nutarimą – dėl šovinių gamyklos „Giraitė“ statybos. Šovinių gamyklos statybos rūpesčiai gulė ant Ginklų fondo generalinio direktoriaus Rimanto Rudžionio pečių. Būtent jam teko įveikti visus organizacinius sunkumus – gauti reikiamus dokumentus, iš Prancūzijos imti paskolą statybos reikmėms. A.J.Katkus nesikišo į šiuos reikalus, nes R.Rudžionis, jo supratimu, pavestas užduotis atlikdavo laiku ir profesionaliai. Tiesa, A.J.Katkus prisimena, kad trukdymų statyti „Giraitę“ pasitaikydavo nuo pat pirmųjų dienų. Koją bandydavo pakišti tai kažkas iš Vyriausybės, tai iš Finansų ministerijos.

Ypač pagalių, kaišomų į ratus, padaugėjo, kai jau buvo pasirašytos visos sutartys su užsieniečiais, kai jau nebuvo galima trauktis atgal. Tąsyk reikėjo užtikrinti sklandų sutarties vykdymą, kad Lietuva nesusilauktų baudų už įsipareigojimų nevykdymą. Tuometinio Seimo NSGK pirmininko A.J.Katkaus manymu, šovinių gamyklos statyba Lietuvoje – sveikintinas dalykas. Žinoma, būta daug nepagrįsto, nepamatuoto skepticizmo. Gamyklos statybos priešininkai demagogiškai tvirtindavo, esą šovinių Lietuva gali gauti dovanų, pačiu blogiausiu atveju – pirkti. Skeptikai įrodinėdavo, esą pirkti šovinius kur kas pigiau, nei pasigaminti patiems. Skeptikų būta visur – ir Vyriausybėje, net Krašto apsaugos ministerijoje.

Šaudmenų gamykla ir reikalinga, ir pelninga

A.J.Katkaus pozicija buvo tokia: Lietuvai reikalinga sava šaudmenų gamykla. Turėdama nuosavą šaudmenų gamyklą, Lietuva įgytų svarbų nepriklausomumo aspektą. Nereikėtų nuolat šovinių pirkti iš kitų valstybių.

Nuolatinis pajamų šaltinis

„Giraitės“ gamykla buvo pastatyta 2003 metais. Pastatyta ji labai kokybiškai, netoli Kauno. Statybos kokybę vertinę tiek Lietuvos, tiek Prancūzijos ekspertai teigė, kad tai – viena geriausiai pastatytų šaudmenų gamyklų visame pasaulyje. Šiandien ši gamykla – valstybinė, įtraukta į neprivatizuotinų objektų sąrašą. Šiandien gautas NATO sertifikatas. Vadinasi, mes savo produkciją galime laisvai parduoti ne tik tokioms šalims kaip Izraelis, bet ir visoms NATO ir Europos Sąjungai priklausančioms valstybėms. Galime parduoti brangiai. Tai būtų pastovios, nuolatinės lėšos į valstybės biudžetą. Tereikia rimčiau, nei iki šiol, užsiimti produkcijos reklama užsienyje.

Gamykla ir anksčiau, ir dabar nestokoja užsakymų. Dirba pelningai. Vos spėja atlikti užsakymus. Ją šiek tiek modernizavus, o tai siūlo padaryti prancūzai, jei jiems leisime įsigyti dalį akcijų, galima turėti ypač pelningą verslą.

Šoviniai ar pievagrybiai?

Tačiau spaudoje, sakykim, „Laikinojoje sostinėje“, „Kauno dienoje“, nuolat pasirodydavo rašinių, kurių autoriai teigia priešingai: gamykla nuostolinga, gamykla Lietuvai nereikalinga, mums pigiau ir paprasčiau pirkti šaudmenis užsienyje. Ką reiškia šis puolimas? Buvęs Seimo NSGK pirmininkas neatmeta galimybės, kad Lietuvoje esama verslininkų, kurie norėtų nuvaryti gamyklą į bankrotą, ją pigiai įsigyti, o paskui perparduoti žymiai brangiau užsieniečiams. Tiksliau tariant, gamyklos teritorijoje auginti pievagrybius ar kažką panašaus.

Šie spėjimai – ne iš piršto laužti. „Giraitė“ pastatyta netoli Kauno ir užima didelius plotus. Dabar ten žemė kaštuoja pasakiškas sumas. Todėl vietiniams verslininkams šaudmenų gamykla beveik nerūpi. Juos domina teritorija, kurią užima „Giraitė“. Tai labai brangi žemė. Ir jos kaina vis dar kyla. Todėl A.J.Katkus nesąžiningų žurnalistų ir kaltinamas, esą už „Giraitės“ protegavimą sau į kišenę galėjo susižerti gražaus pinigėlio.

Bet kokias insinuacijas šiuo klausimu A.J.Katkus neigia. Jis bandė tai pasakyti kai kuriems televizijos, radijo žurnalistams, bet jo argumentų eteryje kažkodėl nelikdavo. Žurnalistai tik pabrėždavo, kad A.J.Katkus iš Prancūzijos nežinia už ką yra gavęs patį aukščiausią apdovanojimą – Prancūzijos garbės legiono ordiną. Žurnalistai spėdavo, kad prancūziškasis apdovanojimas – už „Giraitės“ protegavimą. Buvusio politiko A.J.Katkaus žodžiais tariant, pats aukščiausias Prancūzijos apdovanojimas jam įteiktas visai už kitus dalykus. Bet tai – visai kita tema, visiškai nesusijusiu su šaudmenų gamykla. Apie tai jis ne sykį kalbėjo duodamas interviu žurnalistams, tačiau jo teiginiai kažkodėl nuolat išbraukiami.

Privatizuoti reikia protingai

Pasak buvusio Seimo NSGK pirmininko, gamyklą „Giraitė“ gal ir galima privatizuoti. Bet reikia privatizuoti protingai. Kad dalis akcijų priklausytų Lietuvos valstybei, o kita, pavyzdžiui, Prancūzijai, kuri nori įsigyti „Giraitę“ kaip šaudmenų gamyklą, o ne kaip žemę, skirtą pievagrybiams auginti. Iš tokio sandorio Lietuvos valstybė išloštų. Turėtų nuolatinį pelną, byrantį į biudžetą. O jei leistų įsigyti saviems verslininkams, prarastų nuolatinį pajamų šaltinį ir netektų šaudmenų gamyklos. Čia verslininkai, tikėtina, augintų grybus, įrengtų alkoholio gėrimų sandėlius arba pastatytų gyvenamųjų namų kvartalą.

Dvilypė KAM pozicija

Šioje istorijoje labai keistas KAM vaidmuo. KAM vadovybė tarsi ir turėtų džiaugtis, jog turi savo šaudmenų gamyklą. Bet kariškiai dažnai sakydavę, kad šaudmenų gali įsigyti pigiau, nei „Giraitė“ gamina, kad jiems „Giraitė“ visai nereikalinga. Taip, buvo laikotarpis, kai gamykla sunkiai vertėsi, trūko užsakymų. Bet šiandien ji gamina sąlyginai pigius šaudmenis, dažniausiai žymiai pigesnius, nei mums siūlo pirkti partneriai. Be to, išvysčius gamyklos produkcijos reklamą užsienyje, „Giraitei“ bankrotas tikrai negrėstų.

Kodėl kariškiai nenori „Giraitės“? Galimas toks paaiškinimas. Jei perki iš svetur, tau į kišenę gali pribyrėti solidžių komisinių, jei pats pasigamini, vadinasi, komisiniai neįmanomi.

Kainos pirkėjams patrauklios

Dabar, įdiegus kokybės, aplinkosauginę valdymo sistemą, NATO standartus, „Giraitė“ gali dalyvauti visuose tarptautiniuose konkursuose lygiomis teisėmis ir dirbti ypač pelningai. Lietuva jau užregistruota ir organizacijoje NAMSA. Mūsų kainos pirkėjams buvo patrauklios ir iki užsiregistravimo, o dabar dar patrauklesnės. Pavyzdžiui, konkursuose mes norėdavome gauti 295 eurus už 1000 vienetų šaudmenų,tuo tarpu užsienio gamintojai savo produkciją (1000 vienetų) parduoda už 400 eurų. Tad „Giraitė“ negali neturėti užsakymų, negali dirbti nuostolingai.

© 2007 „XXI amžius“