Gintaras RONKAITIS: „Nesu nei šnipas, nei kyšininkas“

Gintaras VISOCKAS

Buvęs generalinis konsulas Sankt Peterburge Gintaras Ronkaitis išdrįso bylinėtis su valstybės institucijomis, kurios, neturėdamos konkrečių įrodymų, jį viešai pavadino nesąžiningu ir nepatikimu diplomatu Autoriaus nuotrauka

Diplomato Gintaro Ronkaičio pavardė plačiajai Lietuvos visuomenei nėra nežinoma. Prieš penkerius metus mūsų šalies generaliniu konsulu Sankt Peterburge (Rusija) dirbęs diplomatas buvo priverstas pasitraukti iš tarnybos Lietuvos užsienio reikalų ministerijoje. Jo pavardė ne vieną mėnesį šmėžavo pagrindinėse Lietuvos žiniasklaidos priemonėse. Vadinamąjį diplomatų skandalą aprašę žurnalistai darė prielaidą, jog net septyni Lietuvos diplomatai, tarp jų ir G.Ronkaitis, yra mažų mažiausiai nepatikimi. Nepatikimi jau vien todėl, kad galbūt ėmė kyšius iš įtartinų užsienio komercinių struktūrų. Būta ir skaudesnių užuominų: „Įtariama, kad jie šnipinėjo svetimoms valstybėms, kad yra pažeidžiami, nesąžiningi...“

Kaltinimų nepagrindė konkrečiais įrodymais

Šiandien aiškėja, kad tiek URM, tiek VSD konkrečių, įtikinančių įkalčių tarsi ir neturi. Jokiu būdu nenoriu teigti, esą diplomatas G.Ronkaitis – šventesnis ir už patį Popiežių. Šioje istorijoje vis dėlto įžvelgiu vieną keistą aplinkybę – kodėl Lietuvos generalinis konsulas Sankt Peterburge sutiko parašyti pareiškimą, jog išeina iš tarnybos savo noru? O buvo taip. Tuometinis URM vadovas A.Valionis pasikvietė į savo kabinetą diplomatą ir pareiškė viską žinąs apie G.Ronkaičio nuodėmes, todėl jam būsią naudingiausia pačiam pasitraukti iš tarnybos. Priešingu atveju turėsiąs rimtų nemalonumų. Sutikit, šis momentas nėra visiškai aiškus. Jeigu esi visiškai nekaltas, kas gi gali priversti rašyti pareiškimą „savo noru“? Tuo pačiu psichologai aišina, kad tiesioginis viršininkas, ypač naudodamasis netikėtumo faktoriumi, gali nuo jo valios priklausomą pavaldinį priversti padaryti ir baisesnių dalykų.

Pats diplomatas G.Ronkaitis savo poelgį šitaip komentuoja: buvo labai susijaudinęs, todėl jis ne itin susigaudė, ką darąs, tiesiog pakluso spaudimui iš viršaus. Gal ir taip, gal ir ne. Bet šiandien svarbesnės visai kitos aplinkybės. Prabėgus maždaug penkeriems metams, akivaizdu, kad nei URM, nei VSD iš tiesų neturi jokių konkrečių įrodymų, jog diplomatas G.Ronkaitis yra pažeidžiamas, kyšininkas ar svetimos valstybės šnipas. Generalinė prokuratūra jo atžvilgiu net nesiruošė pradėti jokio ikiteisminio tyrimo.

Diplomatas G.Ronkaitis ne sykį kreipėsi į Generalinės prokuratūros vadovybę reikalaudamas, kad jam, jeigu jis toks niekdarys, nedelsiant būtų iškelta baudžiamoji byla arba viešai pareikšta, jog jam inkriminuojami kaltinimai – neverti ir sudilusio skatiko. Prokurorai pareiškė, kad nėra pagrindo pradėti ikiteisminio tyrimo, kad šis sprendimas priimtas būtent remiantis „skysta“ operatyvinės bylos medžiaga. Suprask, operatyviniu būdu surinktos informacijos akivaizdžiai neužtenka norint iškelti baudžiamąją bylą.

Toks prokuratūros atsakymas leidžia manyti, jog įrodymų išties nėra. G.Ronkaičio byla domėjęsis advokatas Juozas Gaudutis tvirtino, jog kaltinimai, jo žiniomis, remiasi viso labo įrašytais telefoniniais pokalbiais, iš kurių negalima daryti išvadų, esą G.Ronkaitis – kyšininkas arba šnipas. Tie pokalbiai – abstraktūs, ištraukti iš konteksto. Be kita ko, kai kurie pokalbiai, kuriais remiasi mūsų URM ir VSD, padaryti trečiųjų asmenų. Vaizdžiai tariant, Petras pasakoja Jonui, kad Antano elgesys jam kelia įtarimų. Ir mūsų slaptosioms tarnyboms kažkodėl šito užtenka – jos puola viešai tvirtinti, esą Antanas iš tiesų yra kaltas.

Nenaudotas net nusikalstamos veiklos metodas

Vadinamuoju diplomatų skandalu domiuosi nebe pirmus metus. Todėl niekaip nesuprantu mūsų slaptųjų tarnybų veiksmų. Jeigu generalinis konsulas Sankt Peterburge jiems pasirodė įtartinas, reikėjo jį toliau stebėti. Ir, pasitaikius pirmai progai, pagauti su konkrečiais įkalčiais, pavyzdžiui, imant pinigus iš įtartinų komercinių struktūrų arba perduodant slaptą informaciją svetimų valstybių agentams. Derėjo bent jau taip pasielgti, kaip pasielgta su vadinamuoju proginiu šnipu Eugenijumi Jonika–Golovenkinu, kuris sulaikytas Vilniuje po tiltu imantis pinigus iš svetimos valstybės agentu apsimetusio mūsų operatyvinių tarnybų darbuotojo. Bet šitaip mūsų slaptosios tarnybos nepasielgė. G.Ronkaičio atveju nebuvo surinkta nei konkrečių kompromituojančių faktų, nei panaudotas nusikalstamos veiklos imitavimo modelis. Kodėl? M.Laurinkus ir A.Valionis nesitikėjo, jog diplomatas G.Ronkaitis ims ieškoti teisybės teismuose?

Susilaukė grasinimų

G.Ronkaitis mano, kad nei URM, nei VSD vadovybė tikrai nesitikėjo, jog kai kurie išmestieji diplomatai, ne tik jis, bet ir Darius Ryliškis, ir Gediminas Šiaudvytis, pradės bylinėtis teismuose. G.Ronkaitis ne kartą buvo subtiliai perspėtas, jog jam kur kas geriau nekelti didelio triukšmo – tyliai, neprieštaraujant, nesipiktinant pasitraukti į verslą arba išvažiuoti į užsienį. Grasinamojo pobūdžio perspėjimų jis susilaukdavo per tarpininkus ne vieną kartą. Sykį, dar 2003 metų rugpjūčio mėnesį, viename priėmime Rusijos ambasadoje Vilniuje prie jam gerai pažįstamo ambasadoriaus priėjo tuometinis VSD vadovas ir, be kita ko, tarstelėjo maždaug tokius žodžius: „Žole užžels visi takai, kuriais jie vaikšto, jeigu išdrįs mums priešintis“. Būta užuominų, jog „sistemai vis tiek nepasipriešinsi, o jeigu visgi imsi prieš ją kovoti, patirsi visą jos griaunamąją galią“.

Tačiau diplomatas G.Ronkaitis nekreipė didelio dėmesio į tokius perspėjimus ir dėl garbės bei orumo toliau kovojo teismuose. Po VSD pareigūno Vytauto Pociūno žūties į tokius grasinimus jis jau žiūri kur kas rimčiau.

M.Laurinkus išsigando dėl savo karjeros

Buvęs diplomatas G.Ronkaitis turįs savą versiją, kodėl buvo apkaltintas vos ne tėvynės išdavyste. Maždaug tuo metu, kai kilo vadinamasis diplomatų skandalas, prezidentas Rolandas Paksas ėmė klibinti VSD vadovo M.Laurinkaus kėdę. Pajutęs pavojų, jog gali netekti tarnybos, M.Laurinkus perėjo į kontrpuolimą. Jam staigiai reikėjo parodyti visuomenei, kaip šauniai dirba Lietuvos saugumiečiai. Jokių tikrų, jokių konkrečių šnipų, kyšininkų M.Laurinkaus vadovaujama įstaiga nepajėgė sugauti (o gal nenorėjo?), todėl paskubomis imta ieškoti atpirkimo ožių. Pasirinkti rimto užnugario neturintys diplomatai. Pateikti kaltinimai jiems sukurpti paskubomis, viliantis, jog niekas iš jų nepuls bylinėtis.

G.Ronkaičio atveju įtakos greičiausiai turėjo ir aplinkybė, jog šis palaikė dalykinius ryšius su R.Pakso patarėju užsienio politikos klausimais Alvydu Medalinsku. Paties G.Ronkaičio žodžiais tariant, jis niekada nebuvo R.Pakso komandos žmogus. Tačiau savo asmenine karjera susirūpinusiam M.Laurinkui bei dėl savo kėdės drebančiam KGB rezervininkui A.Valioniui to galėjo užtekti.

Už neteisingas operatyvines pažymas – 500 eurų atlygis?

G.Ronkaitis turi ir daugiau įdomių versijų. Buvę kolegos iš Sankt Peterburgo jam neseniai papasakoję, jog vienas oficialus Lietuvos konsulato pareigūnas, pavadinkime jį Andriumi K., kartą prisigėręs sielojosi, kad mūsų saugumiečiams parašė tikrovės neatitinkančių pranešimų apie G.Ronkaitį ir kai kuriuos kitus diplomatus.

Buvęs generalinis konsulas G.Ronkaitis prisimena ir atvejį, kai pas jį atėjo vienas konsulato darbuotojas ir pasiteiravo, ką jam daryti. Mat VSD vadovybė (M.Laurinkaus vadovavimo laikais) kviečia jį dirbti Lietuvos saugume slaptu informatoriumi.

Anksčiau G.Ronkaitis nekreipė didelio dėmesio į tokius dalykus (argi nusikaltimas dirbti savos valstybės saugume?). Dabar jis jau kitaip vertina šias aplinkybes. Juk tas kadaise alkoholio padauginęs Sankt Peterburgo lietuvis, nenorom ar specialiai prasitaręs apie parašytą „kliauzę“, ir darbuotojas, klausęs jo patarimo, ar dirbti slaptuoju darbuotoju VSD vadovybei, – tas pats asmuo. Buvęs diplomatas G.Ronkaitis ir šiandien įsitikinęs, jog slaptųjų informatorių darbas – toks pat garbingas, kaip ir visi kiti darbai. Tačiau slaptieji informatoriai privalo rašyti konkrečiais faktais pagrįstus, tikrovės neiškreipiančius pranešimus. Šiuo atveju buvo viskas atvirkščiai.

G.Ronkaitis neatmeta versijos, jog Andrius K. pranešimą rašęs ne objektyvų, o tokį, kokio tuo metu reikėjo VSD vadovybei. Ir už tokius realios tiesos neatitinkančius pranešimus kas mėnesį gaudavo apie 500 eurų atlyginimą.

Vakarai jau seniai nebepasitiki Lietuva

Šiandien G.Ronkaitis mano, kad Lietuva – labai pavojingoje padėtyje. Visų pirma iki šiol daugelis oficialių mūsų pareigūnų tvirtinę, jog Vakarų partneriai pasitiki mūsų slaptosiomis ir specialiosiomis tarnybomis. Tačiau tokie optimistiniai pareiškimai neatitiko realios tikrovės. NATO vadovybė jau seniai nebepasitiki Lietuva. Ir ne tik todėl, kad ilgą laiką tiek URM, tiek VSD vadovavo buvę KGB rezervo karininkai – Antanas Valionis ir Arvydas Pocius.

Jiems nerimą kelia bendrasis kontekstas. Vakariečių įsitikinimu, Lietuvoje labai giliai suleidusios šaknis Rusijos slaptosios tarnybos. Turimas omenyje ne tik VSD ir URM. Pasirodo, prieš kelerius metus britų parlamentarai oficialių debatų metu diskutavo, kaip oficialiam Londonui reikėtų bendrauti su oficialiuoju Vilniumi, kur „knibždėte knibžda Rusijos įtakos agentų“. Keli britų parlamentarai netgi paskelbė oficialų pareiškimą šiuo klausimu. Jie išreiškė susirūpinimą dėl padėties Lietuvoje. Tačiau minėta Lietuvai nepalanki informacija iki šiol sąmoningai ar nesąmoningai slėpta nuo visuomenės. Bent jau apie tai nieko nerašė lietuviškoji žiniasklaida.

Pasak buvusio diplomato G.Ronkaičio, vis dar besidominčio politika ir vis dar palaikančio ryšius su buvusiais kolegomis, Lietuva laikoma Rusijos įtakos įkaite, nesugebančia ar nenorinčia išsivaduoti iš Kremliaus įtakos.

Valstybė – saugumiečių įkaitė

Antra, Lietuva šiandien paversta VSD įkaite. VSD vadovybė valdo beveik visas pagrindines mūsų valdžios institucijas. Valdo uzurpavusi teisę išduoti arba neišduoti leidimą darbui su slaptais arba visiškai slaptais dokumentais. Jeigu VSD neišduoda pareigūnui leidimo dirbti su konfidencialia informacija, jis negali beveik niekur dirbti svarbiose pareigose. Be abejo, VSD vadovybė turi kontroliuoti, kam leidžiama, o kam neleidžiama susipažinti su konfidencialia informacija, tačiau tai neturi tapti susidorojimo priemone. Šiandien URM net valytoja turi turėti tokį leidimą.

Reikalingos didelės reformos

Eksdiplomatas G.Ronkaitis pritaria tam, kad būtų pakeisti VSD vadovai. Naująjį generalinį direktorių Povilą Malakauską jis laiko principingu, kietu pareigūnu, nesusijusiu su vadinamųjų valstybininkų klanu. Bet tuo pačiu neatmeta galimybės, kad P.Malakauskui neužteks jėgų, valios arba drąsos imtis didelių reformų. Kol VSD dirbs tokie asmenys kaip Dainius Dabašinskas ir Darius Jurgelevičius, kol Albinui Januškai bus leidžiama susipažinti su slapta informacija – patarinėti premjerui Gediminui Kirkilui, tol jokių realių reformų, pasak G.Ronkaičio, nebus.

Šiandien sukurta visą apimanti antilietuviška, antivalstybinė sistema: į strategiškai svarbius postus gali pakliūti tik vadinamųjų valstybininkų klano atstovai. Kol ši tradicija nebus sugriauta, tol nebus svarbūs net ministrų, premjerų ar parlamento vadovų pasikeitimai. Ministrai, premjerai gali keistis kad ir kas mėnesį, tačiau šiandien įteisinta sistema juos pakeisti leis tik... pareigūnais, kurie ištikimi januškoms, pociams ar jurgelevičiams.

Valdo Adamkaus populiarumas – įtartinas

Vadinamųjų valstybininkų sukurta sistema sukūrė pavojingą situaciją, kai sprendimai, lemiantys Lietuvos dabartį ir ateitį, priimami ne Vilniuje, bet Rytuose. Gal Maskvoje, gal Sankt Peterburge. Mes vis dar svaičiojame apie Lietuvą kaip apie tam tikro regiono centrą, nors tokios teorijos, deja, neturi relaus pagrindo. Regiono centras privalo turėti bent jau moralinį autoritetą. Tačiau šiandien Lietuvos moralinis autoritetas visiškai smukęs. Net mūsų prezidentas Valdas Adamkus jau neturi jokio rimtesnio autoriteto. Buvęs diplomatas G.Ronkaitis įsitikinęs, jog V.Adamkus praranda savo autoritetą, remdamas vadinamuosius valstybininkus. Ir šis autoritetas negali būti išmatuotas dažnai neskaidriais reitingais, kuriuos nuolat skelbia žiniasklaida. Tai tėra dirbtinai išpūstas muilo burbulas.

© 2007 „XXI amžius“