|
Mums rašo
Apie nakties žmones ir saugumo reformą
Kovo 11-osios Akto signataras, paskutiniaisiais
metais liūdnai pagarsėjęs Premjero patarėjas Albinas Januška prieš
keletą metų internete publikuotoje savo biografijoje, be kita ko,
rašo: Lygindami šį Nepriklausomybės dešimtmetį su 30-ųjų Lietuva,
visai užmiršome, jog iki šiol neprireikė perversmo. Demokratinis
virsmas tampa nuobodžia kasdienybe.
Tuo metu šis pareigūnas turėjo didelį autoritetą.
Dar nebuvo prasidėjusi skandalų virtinė, ir valstybininkų klano
darbas užvaldant valstybę, matyt, iš tikrųjų buvo tapęs nuobodžia
kasdienybe. Jokio pasipriešinimo, vsio zakonno. Patyrę KGB ir
komunistų partijos kadrai dirbo savo juodą darbą su palengvėjimu
atsidusdami niekas nesusigaudo, niekas nesipriešina. Tačiau valdžią
bei valstybės valdymo svertus užgrobus, dar reikia jėgų ir energijos
juos išlaikyti.
Šiandien plačiajai visuomenei galutinai paaiškėjo,
kieno rankose atsidūrė valdžios svertai, kas susodino savus žmones
į daugelį reikšmingų valstybinių postų. Ir tai galima laikyti sukurtos
sistemos pabaigos pradžia. Viešumas šiems šešėliniams veikėjams
kaip vampyrams šviesa. Jie savo juodą darbą gali dirbti tik naktį,
kai besikuriančios pilietinės visuomenės sąmoningumas miega. Šiuo
metu, išryškėjus beveik visai sukurtai valstybės užvaldymo struktūrai,
Albinui bei kompanijai gyvenimas jau, matyt, nebeatrodo nuobodžia
kasdienybe.
Tačiau nakties žmonės dar turi iliuzijų, pasiremdami
politiniu stogu (socialdemokratų partijos dalimi su premjeru Kirkilu
priešakyje), išlaikyti veikiančią sistemą ir esamą įtaką valstybei.
Žinoma, tai tik iliuzija, tačiau neutralizuoti nakties žmones
prireiks rimtos visų valstybėje likusių sveikų jėgų konsolidacijos.
Nuo ko pradėti apsivalymą? Abejonių nekyla nuo
valstybininkų pagrindinio forposto ir jėgos šaltinio Saugumo departamento.
Naujas vadovas Povilas Malakauskas kol kas nerodo nė mažiausio ryžto
pradėti realias reformas. Manyčiau, šis patyręs žmogus supranta,
jog visiems geras nebus ir be kardinalių pakeitimų savo posto ilgai
neišlaikys. Mat vis gausesnė visuomenės dalis jau supranta taip
toliau gyventi negalima. Dar šį rudenį Seimas, Nacionalinio saugumo
ir gynybos komitetas, politinės partijos bei kai kurie politikai
būtinai pareikalaus iš saugumo vadovo spręsti garsiųjų pavaduotojų
klausimą, pateikti viziją dėl institucijos reformos. Priešingu atveju
nesusikalbėjimas su Seimu tik gilės ir vėliausiai po Seimo rinkimų
kils klausimas dėl naujojo VSD direktoriaus likimo. Susitarti su
valstybininkais (nakties žmonėmis) P.Malakauskui būtų nesunku,
tačiau akivaizdžiai neperspektyvu, mąstant bent keletą metų į priekį.
Tačiau sprendimus priimantys politikai turėtų
suprasti, jog naujasis direktorius Saugumo departamento problemų
neišspręs, jei nebus politinės valios rimtai VSD struktūrinei reformai.
Politinis aštuonkojis, tik klanui pavaldi hidra, turi būti reformuotas
į normalias vakarietiškas saugumo struktūras. Kaip tai padaryti?
Pirmiausia politikai turi prisiimti visišką atsakomybę už VSD veiklą.
Kalbu apie valdančiąją daugumą, Vyriausybę. Iš Prezidento sulaukti
konkrečių veiksmų jau niekas nesitiki. Palaikydamas susikompromitavusį
buvusį saugumo vadovą Arvydą Pocių, jis signalizavo esąs valstybininkų
pusėje.
Vykdant saugumo struktūrinę reformą, esamą struktūrą
būtina suskaldyti į tris dalis Žvalgybos, Kontržvalgybos ir Elektroninių
sekimo priemonių padalinius. Šis suskirstymas turi ne vieną analogą
užsienio valstybėse. Žvalgybos bei kontržvalgybos padalinių atskyrimas
nėra jokia naujiena. NSGK tyrimas dėl grėsmių nacionaliniam saugumui
atskleidė nerimą keliančius faktus, kaip Saugumo departamento vadovai
sąmoningai žlugdė jiems neįtikusių departamentų veiklą, taip paralyžiuodami
mūsų šalies kontržvalgybos darbą. Lietuvos, kaip nedidelės valstybės,
vienu esminių saugumo architektūros elementų yra būtent kontržvalgyba.
Jos žlugdymas gali būti naudingas užsienio valstybėms, kurios mūsuose
turi politinių ir ekonominių interesų. Pavyzdžiui, Rusijai, kuri
tuos interesus deklaruoja net viešai. Taigi vadinasi, jog buvęs
saugumo vadovas A.Pocius bei jo komanda netiesiogiai dirbo Rusijai.
Kitaip tariant, šių žmonių konkretūs veiksmai dirbant VSD atitiko
ne Lietuvos, o užsienio valstybių, konkrečiai Rusijos, interesus.
Tai rodo Seimo NSGK surinkta medžiaga. Ir dabar jau nėra labai svarbu,
ar šis interesų atstovavimas buvo sąmoningas, ar ne. Šį klausimą
turėtų nagrinėti prokurorai.
Netyla kalbos, jog VSD, būdamas elektroninių sekimo
priemonių operatoriumi, klausosi telefoninių pokalbių be jokių sankcijų
ir leidimų, niekam už tai neatsiskaito. Todėl klanas žino viską.
Šios žinios gali būti panaudojamos tiek valstybės pareigūnų, tiek
politikų ir verslo žmonių šantažui. Bent paviršutiniškai panagrinėjus
paskutinių kelerių metų politinių skandalų anatomiją, aiškėja, kad
už viso to slepiasi paslaptingi informacijos nutekintojai. Ir
ta informacija pasirodo būtent reikalingu laiku reikalingoje vietoje,
tapdama viešųjų ryšių kampanijų svarbiausiu elementu.
Jaunai demokratinei visuomenei labai pavojinga
kurti tokią, kaip Lietuvoje, visaapimančią saugumo struktūrą, kuriai
vadovauja ne politikas, o vadinamasis profesionalas. Mat toks
profesionalas atsiskaito tik tiems, kurie jį į šį postą iš tikrųjų
paskyrė. Tikrai ne Seimui ir ne Prezidentui. Atsiskaito klanui.
Bent jau taip buvo iki šiol. Generolas, ambasadorius Mečys Laurinkus
ir būstų bei jachtų kolekcionierius A.Pocius geriausi pavyzdžiai.
Siekiant išvengti šių grėsmių, būtina išskirti
minėtas tris pagrindines funkcijas, sukuriant tris savarankiškas,
viena kitai nepavaldžias struktūras Žvalgybos, Kontržvalgybos
bei Elektroninių sekimo priemonių tarnybas, kurias jungtų bendra
politinė valdžia. Taigi minėtieji struktūriniai padaliniai, turintys
gana didelį savarankiškumą ir vadovaujami profesionalų, būtų sudėtine
dalimi didesnės struktūros, kuriai vadovautų paskirtas politikas.
Kitu atveju, nori to ar nenori dabartinis VSD vadovas P.Malakauskas,
ši struktūra toliau tarnaus sistemai. Per pavaduotojus, per daugelį
ten infiltruotų ištikimų kadrų.
Išeitis tėra viena tai esminė struktūros reforma.
Žinoma, jokios reformos savaime, be pilietinės visuomenės bei demokratijos
plėtros, negarantuos sėkmės. Jei valstybininkai išlaikys įtaką
jiems nebaisios jokios reformos. Juolab kad klausimas nėra toks
paprastas, nes prireiks keisti daugelį įstatyminių aktų, bus susidurta
su aršiu nakties žmonių pasipriešinimu.
Jei demokratinis procesas iš viršaus nepavyks,
beliks, perfrazuojant klasiką Albiną, laukti perversmo. Šis perversmas
turės būti taikus ir vykti žmonių protuose. Turi susiformuoti kritinė
masė mąstančių žmonių, kurie ryžtingai pasakytų politikams imkitės
priemonių, taip toliau gyventi negalime.
Gintaras Ronkaitis
Vilnius
© 2007 XXI amžius
|
