Kaip šnipas Džordžas tapo Georgijumi Ivanovičiumi…

Petras KATINAS

Vertėtų priminti apie vieną iki šiol visuomenei plačiai neatskleistą sovietinio KGB šnipo Džordžo Bleiko istoriją. Pastarasis, gavęs GRU pulkininko laipsnį, neseniai atšventė savo 84-ąjį gimtadienį, dabar gyvena Maskvoje ir vadinasi ne Džordžas Bleikas, o Georgijus Ivanovičius Becheris. Pasak Maskvos dienraščio „Trud“, Dž.Bleikas ne tiktai išdavė Sovietų Sąjungai amerikiečių rengtos operacijos Berlyne „Tunelis“ paslaptį, bet ir perdavė sovietams daugybę labai svarbių duomenų apie Amerikos, Anglijos ir NATO svarbiausias valstybės paslaptis. Už tai 1961-aisiais jis buvo nuteistas kalėti 42 metus. Dargi susiklosčius palankioms aplinkybėms, kasacinį prašymą sušvelninti bausmę šis šnipas galėjo teikti atlikęs du trečdalius gautos bausmės. Tačiau jau 1966 m. spalio 22 d. Dž.Bleikas sugebėjo pabėgti iš labai gerai saugomo Anglijos kalėjimo „Warmwood scrubs“. Sprendžiant iš M.Gorbačiovo ir B.Jelcino laikais pasirodžiusių publikacijų, Dž. Bleikas išdavė sovietams apie 400 anglų, amerikiečių ir rusų žvalgų, kurie dirbo Vakarams. „Tarp tų išdavikų, – kaip neseniai rašė vienas KGB atsargos pulkininkas, – buvo GRU pulkininkas Popovas, KGB padalinio „STASI“ Rytų Vokietijoje generolas leitenantas Bialekas bei kiti“.

Džordžo Bleiko užverbavimo dirbti Sovietų Sąjungai istorija išties įdomi. Teigiama, kad jį užverbavo sovietų KGB karininkas Nikolajus Loenko, kai Dž.Bleikas, buvęs britų diplomatas, buvo apkaltintas šnipinėjimu JAV naudai ir pasodintas į Šiaurės Korėjos kalėjimą, kuriame kalinimo sąlygos buvo nepalyginti baisesnės nei sovietų kalėjimuose. N.Loenko tada „konsultavo“ Šiaurės Korėjos saugumiečius. Pajutęs grobį jis atveždavo vos gyvam išbadėjusiam kaliniui maisto ir, pažadėdavęs atnešti dar daugiau bei išlaisvinimą iš to pragaro, gaudavo ir jo pažadą dirbti Maskvai. Tačiau tai yra tik viena iš šio britų šnipo užverbavimo versijų… Ne tik Rusijos KGB, bet ir britų žvalgybos veteranai tvirtina, kad Dž.Bleikas prisiskaitęs Markso–Lenino ir kitų komunizmo teoretikų veikalų, kuriuos jam dažnai atnešdavo N.Loenko kartu su jūros gėrybėmis paskaninta sriubyte. Jis iš anksto rengė Džordžą Bleiką kaip „idėjinį šnipą“, o ne vien dirbantį tik už pinigus. Pats dabartinis GRU pulkininkas, minint savo 75-metį, Lubiankos–KGB–FSB štabo būstinės aktų salėje kalbėjo: „Mes visi buvome didžiojo eksperimento dalyviais, bet gaila, kad jis nepavyko“. Tačiau Bleikas, tada jau Georgijus Ivanovičius, nuramino KGB generolus: „Komunizmo idėjos pagrįstos krikščioniškomis vertybėmis. Ir visiškos socialinės lygybės ir visuotinės laimės diena vis tiek neišvengiamai išauš“. Taigi KGB šnipas, ko gero, iš tiesų tapo komunistu dogmatiku.

Žinoma, Dž.Bleiko pabėgimą iš kalėjimo organizavo KGB. Rusijos didvyriu paskelbtas (dabar jau miręs) kitas KGB užverbuotas šnipas Morisas Koenas, nuteistas 20-iai metų kalėjimo ir kalėjęs tame pačiame kalėjime kaip ir Dž.Bleikas, teigė, kad jo pabėgimą organizavo Airijos teroristinės organizacijos IRA aktyvistai, su kuriais sovietų šnipas susidraugavo būdamas kalėjime. Vienas jų Šonas Berkas permetė virvines kopėčias ir sugebėjo pabėgimo metu ranką susibraižiusį Dž.Bleiką paslėpti savo namuose. Vėliau abu su sovietų „diplomatų“ pagalba per dviejų valstybių sienas automobilio bagažinėje atgabenti į Vokietijos „demokratinę respubliką“.

Dž.Bleikas, skirtingai nuo M.Koeno, negavo SSRS didvyrio vardo, nes pastarasis nusipelnė Kremliui kur kas daugiau. Tai Koenas perdavė Maskvai atominės bombos paslaptis. Taigi šis amerikiečių išdavikas pasidarbavo Maskvai daugiau nei britas. Kita vertus, Rusijos didvyrio vardo suteikimas Bleikui neabejotinai būtų smarkiai pabloginęs Maskvos ir Londono santykius. Ko gero, dabar tiems santykiams paaštrėjus, GRU pulkininkui Džordžui Bleikui, tapusiam Georgijumi Ivanovičiumi Becheriu, ta „klaida“ gali būti ištaisyta.

Žinoma, šiam išdavikui Jungtinė Karalystė atleisti nesiruošia. Buvusiam anglų žvalgybos MI-6 karininkui, tapusiam GRU pulkininku, jeigu jis pasirodytų tėvynėje, nepaisant jo garbingo amžiaus, vieta būtų tikrai kalėjime. Bet šnipas nerimsta. Vienai Anglijos leidyklai paskelbus jo memuarus, pavadintus „Kito kelio nėra“, šiam Lenino ordino kavalieriui buvo sumokėta septyni tūkstančiai svarų. Dabar Bleikas kreipėsi į Strasbūro žmogaus teisių teismą teigdamas, kad, Anglijos vyriausybei spaudžiant, leidykla jam sumokėjusi „elgetišką honorarą“; šnipas reikalauja, kad Strasbūro teismas jam priteistų išmokėti mažiausiai 90 tūkst. svarų sterlingų.

Apskritai kitų KGB užverbuoti vakariečių šnipai sunkiai pritapo prie sovietinės–rusiškos kasdienybės. Netgi tas pats M.Koenas, perdavęs Maskvai atominės bombos gamybos paslaptis, nusižudė. Tiesa, savo paskutiniame laiške pageidavo, kad būtų palaidotas su sovietinio KGB majoro uniforma. Į labai sunkią depresiją buvo puolęs ir kitas daug Maskvai pasidarbavęs KGB šnipas Filbis – jis netgi buvo pradėjęs bendrauti su disidentais. Na, o IRA aktyvistas Šonas Berkas, padėjęs pabėgti iš kalėjimo Dž.Bleikui, nepritapo Maskvoje. Jis beviltiškai gėrė, nuolat keldavo muštynes Maskvos restoranuose ir kavinėse, apkuldavo netgi savo geradarius ir globėjus KGB karininkus. Pagaliau jis, nors ir rizikavo pakliūti į kalėjimą, išvyko į tėvynę, pareikšdamas, kad jam bus kur kas ramiau britų kalėjime nei sovietinėje laisvėje.

Kaip pažymi Lubiankos čekistų vadeivos, faktiškai tiktai vienas Dž.Bleikas iš visų Vakarų išdavikų puikiai „prigijo“ Maskvoje. Jis rengė jaunuosius KGB kadrus, dėstydamas Pasaulio ekonomikos ir tarptautinių santykių institute, kurio direktoriumi buvo ilgametis KGB–GRU veteranas, vėliau Rusijos premjeras Jevgenijus Primakovas. Abu KGB veteranai puikiai sutaria iki šiol, netgi „draugauja šeimomis“. Tai J.Primakovo rūpesčiu neseniai Maskvos leidykla „Molodaja gvardija“ išleido naują Dž.Bleiko–Georgijaus Ivanovičiaus Becherio knygą „Permatomos sienos“. Pristatydamas naują kūrinį šis šnipas, išdavęs savo tėvynę, pasigyrė, kad Rusijos užsienio žvalgybos dėka jis yra puikiai aprūpintas, nejaučia jokių rūpesčių.

© 2007 „XXI amžius“