|
Kas apgins žlugdomą Lietuvos kariuomenę?
Šiandien visas dėmesys nukreiptas į suvirintoją
iš Urdomos bei jo dirbtinai sukurtą Darbo partiją. Kitaip ir būti
negali. Lietuvai privalu išsiaiškinti, kaip Rusija planuoja išnaudoti
savo įtakos agentą prie Baltijos jūros šiandien. Tačiau visą dėmesį
sutelkę tik į šias bėdas, ar nepamirštame kitų, ne ką mažiau skaudžių
problemų?
Kas dedasi VSD, STT, teisėsaugos struktūrose
daugmaž įsivaizduojame. O kokia padėtis klostosi mūsų ginkluotosiose
pajėgose? Praėjusią savaitę redakcijoje svečiavosi keletas karininkų,
kurie pateikė faktų, leidžiančių manyti, jog ir mūsų kariuomenė,
labai panašiai kaip ir VSD, sąmoningai silpninama, griaunama, demoralizuojama.
Skirtumas tik toks, kad VSD skaudulius analizuoja visi seimūnai,
politologai, žurnalistai, net atleisti statutiniai VSD pareigūnai
kartas nuo karto prabyla. Tuo tarpu apie tai, dėl ko skauda širdį
patriotiškai, valstybiškai nusiteikusiems kapitonams, majorams,
pulkininkams, mirtina tyla. Štai tik vienas pavyzdys. Prieš keletą
dienų į JAV štabus paskirtas Sausumos pajėgų vadas brigados generolas
Arvydas Pocius. Šį paskyrimą galima vertinti kaip paaukštinimą,
o galima įvardinti kaip tremtį. Šio brigados generolo išsiuntimas
iš Lietuvos labai panašus į tą, kuris ištiko VSD pareigūną Vytautą
Pociūną. Buvęs ilgametis savanorių pajėgų vadas A.Pocius garsėjo
kaip tautiškų pažiūrų karininkas, priešinęsis prorusiškoms arba
geriausiu atveju kosmopolitinėms jėgoms. Akivaizdu, kad jam išvykus
iš šalies tautinės pozicijos mūsų kariuomenėje dar labiau susilpnės.
Lietuvos ginkluotosios pajėgos šiandien nebeturi
generolų, kuriems, be savų, asmeninių interesų, rūpėtų ir valstybiniai
reikalai.
Juolab kad mūsų kariuomenėje įsitvirtinę prorusiški
gaivalai generolo A.Pociaus šiek tiek prisibijodavo. Jiems tekdavę
skaitytis su jo nuomone. Pavyzdžiui, į Ameriką išsiųstasis generolas
rūpinosi, kad Lietuvos kariuomenė, be taikos palaikymo misijų, dar
būtų ruošiama ir tikriems koviniams veiksmams. Iki šiol nusistovėjo
maždaug tokia proporcija: taikos palaikymo misijoms skiriami du
trečdaliai lėšų, laiko ir energijos, o tikram koviniam rengimui
tik trečdalis. Vaizdžiai tariant, jau daug metų mūsų kariuomenė
beveik nemokoma atlikti pagrindinės savo prievolės ginti šalį.
Taikos palaikymo operacijos skiriasi nuo tikrų kovinių veiksmų kaip
diena nuo nakties. Jeigu moki patruliuoti, dar nereiškia, kad moki
apsiginti, kai prasideda tikri koviniai veiksmai. Redakcijoje svečiavęsi
kariškiai papasakojo, ką reiškia, kai nuolat mažinamas šauktinių
bei savanorių pajėgose tarnaujančių profesinės karo tarnybos karių
skaičius. Tai byloja, kad Lietuva niekada neturės pakankamo mobilizacinio
rezervo, būtino kiekvienai valstybei, išlaikančiai kariuomenę. Vaizdžiai
tariant, bet kokia kariuomenė, neturinti užtektinai rezervininkų,
bet kuriuo metu pasiruošusių papildyti reguliarių junginių gretas,
tėra butaforinė kariuomenė.
Popierine kariuomene dera laikyti ir tą, kurios
karininkai nesimoko šaudyti. Kodėl Lietuvai šiandien nereikalinga
sava šaudmenų gamykla Giraitė? Atsakymas itin paprastas. Kiekvienas
Lietuvos ginkluotųjų pajėgų karininkas, pradedant leitenantu ir
baigiant generolu, per metus šaudykloje turėtų iššaudyti dešimtis
tūkstančių šovinių, tačiau iš tikrųjų iššaudo vos kelis šimtus,
nes nėra griežto vadovybės nurodymo treniruotis. O kodėl nėra tokio
nurodymo?
Su kariškiais, kurie bando kelti šias problemas
į viešumą, susidorojama. Kad ir ne taip grubiai, kaip susidorota
su tremtin į Baltarusiją išsiųstu VSD karininku V.Pociūnu. Tačiau
susidorojimas yra susidorojimas. Atspėkit, kiek išsamių ataskaitų
per mėnesį tenka surašyti stambesnių kovinių vienetų vadams? Nei
daug, nei mažai apie 25. Karininkai iki ausų paskendę popieriuose.
Deramai užpildyti visus popierius, kurių šiandien reikalaujama,
neįmanoma. Todėl vos tik koks majoras ar pulkininkas pradeda klausinėti,
kodėl Lietuvos kariuomenėje šlubuoja tikrasis kovinis parengimas,
jį bemat ima tikrinti vietinės reikšmės auditoriai. Atlikdami auditą
jie, be abejo, randa laiku neišsiųstų ataskaitų. Tokiu rafinuotu
būdu esminius klausimus bandęs kelti karininkas nuraminamas. Jeigu
vis tiek bando ieškoti teisybės, įsijungia represinės mašinos smagračiai.
Jis baudžiamas kaip pareigūnas, deramai neatlikęs savo tiesioginių
pareigų. Jeigu nesugebi užpildyti net ataskaitos, tai tu toks ir
kariškis, tyčiojasi demagogai, ignoruodami aplinkybę, jog majoras
yra kovinio bataliono, o ne raštinės vadovas. Jei karininkas tyli,
tyli ir represinė mašina.
Bet juk klausimas, kodėl Lietuvos ginkluotosios
pajėgos tapo butaforine kariuomene, išlieka. Kas ir kada į jį atsakys?
© 2007 XXI amžius
|
