„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2007-iųjų spalio 3 d., Nr.6


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kodėl į Lietuvą sugrįžo Gintaras Petrikas?

Gintaras VISOCKAS

Vienas žymus režisierius, rašytojas neseniai apgailestavo: „Šiandien mes žymiai daugiau žinome apie H.Daktarą, V.Uspaskichą ar G.Petriką, o ne apie kokį Lietuvai nusipelnusį kraštotyrininką ar kaimo mokytoją, visą gyvenimą atidavusį mokyklai ir išugdžiusį šimtus puikių piliečių“. Ir taip, ir ne. Blogi, bjaurūs, skandalingi dalykai visuomet labiau įsirėžia atmintin, užgoždami tikrąsias vertybes. Tačiau ir apie valstybei, šaliai, tautai bėdų atnešusius asmenis vargu ar viską žinome. Štai kad ir liūdnai pagarsėjęs EBSW koncerno prezidentas Gintaras Petrikas. Apie šį milijoninių sumų iššvaistymu kaltinamą asmenį esame daug girdėję, o kartu nieko tikrai nežinome. Kieno interesams jis atstovavo, 1992 – 1995-aisiais rinkdamas iš gyventojų indėlius? Kodėl jo patarėju tapo būtent KGB generolas Romualdas Marcinkus? Kokių tikslų galėjo siekti užsienio (Rusijos) slaptosios tarnybos, kai nepriklausomybę atkūrusios Lietuvos ekonomika panašių koncernų įtartinos veiklos dėka pradėjo šlubuoti? Ar tikrai buvo organizuotas pasikėsinimas į šio „verslininko“ gyvybę?

Oficiali biografija – be priekaištų

Klausimų daug, o atsakymų – maža. G.Petrikas gimė 1961 metais Kaune. 1985-aisiais baigė Lietuvos valstybinio Kūno kultūros institutą ir įgijo trenerio–pedagogo specialybę. Daugkartinis karatė imtynių Lietuvos čempionas. 1989-aisiais, vos tik Lietuvoje prasidėjo kooperatinis judėjimas, įsteigė vieną pirmųjų kooperatyvų Kaune – „Daiva“. 1990-aisiais G.Petriko iniciatyva buvo įkurtas kitas kooperatyvas – „Triconas“. Iki 1991-ųjų metų dirbo šių kooperatyvų pirmininku, vėliau buvo pakviestas konsultuoti įvairias akcines bendroves. 1993-aisiais tapo Lietuvos jaunųjų verslininkų sąjungos kolegijos nariu, nuo 1993 iki 1996 metų ėjo Kauno pramonės ir prekybos rūmų prezidento pareigas. 1993 ir 1994 metais Didžiosios Britanijos sostinėje Londone tobulino anglų kalbos žinias. 1994-aisiais studijavo verslo administravimo disciplinas. EBSW koncerno prezidentu išrinktas 1994-aisiais. 1996-aisiais nesėkmingai bandė balotiruotis į Seimą kaip nepriklausomas kandidatas. Oficialiuose to meto rinkiminiuose lankstinukuose buvo rašoma, kad „G.Petrikas daug nuveikė, įgyvendindamas įvairias labdaros ir paramos programas (pagalba našlaičiams, invalidamas, socialiai remtinoms šeimoms)“. Taip pat buvo pabrėžiama, kad „G.Petrikas daug nuveikė organizuodamas ir remdamas garsių Lietuvos sportininkų bei menininkų išvykas į prestižinius tarptautinius renginius“.

Iššvaistė 80 milijonų litų?

Tai – G.Petrikui palankūs duomenys. Tačiau tegul bus išklausyta ir kita pusė. Štai tik vienas, beje, dažniausiai įvardijamas, kaltinimas buvusiam EBSW koncerno prezidentui – iššvaistė per 80 milijonų litų, kuriuos jam patikėjo beveik 16 tūkst. indėlininkų. Kai 1996-aisiais nepavyko patekti į Seimą bei įgyti teisinės neliečiamybės, G.Petrikas spruko iš Lietuvos. Paties G.Petriko žodžiais, jis bėgo iš šalies pirmiausia dėl to, kad sužinojo apie galimą pasikėsinimą į jo gyvybę. Šiuose žodžiuose esama tiesos. Kai kurie Seimo nariai, priklausę laikinajai komisijai, tyrusiai EBSW veiklą, patvirtino, jog „tokia įvykių eiga buvo įmanoma“. Prieš G.Petriką tuo metu tikrai galėjo būti ruošiamas pasikėsinimas. Nužudymą galėjo organizuoti partneriai, tokiu būdu visą bėdą dėl iššvaistytų milijonų mėgindami suversti G.Petrikui. Tačiau įdomu tai, kad G.Petrikas į Ameriką pabėgo per Rusiją, pasinaudodamas padirbtu Aleksandro Davydovo pasu. Kaip teigia parlamentaras, Seimo komisijos EBSW veiklai ištirti narys Kazimieras Starkevičius, per Rusiją sėkmingai pabėgti vargu ar įmanoma be Rusijos slaptųjų tarnybų pagalbos. O juk reikėjo ne tik pabėgti, bet ir slapstytis.

Patarėju pasirinko KGB generolą

Beje, buvęs EBSW koncerno prezidentas Jungtinėse Valstijose sugebėjo ilgokai nepakliūti į teisėsaugos rankas. JAV federalinio tyrimų biuro (FTB) agentai G.Petriką sulaikė tik 2004 metų gegužės mėnesį Kalifornijoje, Los Anželo mieste. Žodžiu, Amerikoje bėglys sugebėjo gyventi ir verstis prekyba, nors buvo paskelbta jo tarptautinė paieška. Pasak Seimo nario K.Starkevičiaus, ši aplinkybė – taip pat iškalbinga, verčianti neatmesti slaptųjų tarnybų įsikišimo versijos. Pasakodamas apie komisijos EBSW veiklai ištirti darbo specifiką, parlamentaras taip pat ragino atkreipti dėmesį, kad EBSW prezidentas G.Petrikas pagrindiniu, svarbiausiu savo patarėju pasirinko būtent KGB generolo antpečius užsitarnavusį R.Marcinkų, kuris tuo metu negyveno Lietuvoje. Todėl tuometiniam Lietuvos Prezidentui Algirdui Brazauskui išimties tvarka reikėjo generolui dar ir Lietuvos pilietybę suteikti. Parlamentaro K.Starkevičiaus manymu, tokie „ėjimai žirgu“ verčia manyti, jog tiek EBSW, tiek šio koncerno vadovybė turėjo itin galingų ir įtakingų užtarėjų bei rėmėjų ne tik Lietuvoje, bet ir svetur, užsienyje.

Kaltina valstybę

Šiandien G.Petrikas grąžintas į Lietuvą. Labiausiai į akis krentantis pasikeitimas – drabužiai. Jis jau nebenešioja brangių kostiumų. Susitikdamas su žurnalistais jis mieliau dėvi džinsus. O į klausimus atsakinėja aptakiai ir neišsamiai. Pavyzdžiui, kai žurnalistai pasiteiravo, dėl ko iš tiesų sužlugo EBSW, G.Petrikas atsakė, esą „čia susidėjo viskas: ir politinė situacija, ir valdžios politika, ir nepatyrimas“. Buvęs koncerno vadovas neneigė, kad dėl EBSW žlugimo kalti ir jie patys, vadovai, pritrūkę patyrimo. Tačiau dėl EBSW bankroto labiausiai kalta vis dėlto Lietuvos vidaus reikalų ministerija (VRM) ir Lietuvos Vyriausybė. Būtent šios institucijos neteisėtai areštavo visų EBSW koncernui priklausiusių bendrovių turtą, ir tuo galutinai sužlugdė koncerną, neleido jam atsitiesti. Tokia G.Petriko pozicija. G.Petriko manymu, jei tas turtas nebūtų areštuotas, EBSW galėjo išsikapstyti iš finansinės duobės. Tačiau valstybė siekė jį specialiai žlugdyti. Todėl G.Petrikas labai rimtai svarsto galimybę artimiausiu metu Strasbūro teismui apskųsti Lietuvos valstybę už neteisėtą verslo žlugdymą. Į klausimą, ar iš tikrųjų mokėjo stambius kyšius to meto žymiems politikams, pavyzdžiui, Algirdui Brazauskui, Adolfui Šleževičiui, iš Amerikos į Lietuvą sugrąžintas bėglys nieko neatsakė, pabrėždamas, jog šiandien nebenori veltis į politiką. Paprašytas įvertinti EBSW veiklą tyrusios Seimo komisijos išvadas, G.Petrikas pareiškė, esą „išvados prasilenkia su tikrove“. „Didesnio absurdo negalima ir sugalvoti. Minimi trečiaeiliai asmenys, o svarbios, realios įtakos turėjusių asmenų pavardžių niekas neįvardija, – maždaug taip kalbėjo svetimo turto iššvaistymu kaltinamas G.Petrikas.- Tai buvo verslas. Sąmoningai nesiruošiau apgaudinėti žmonių“.

Planavo socialinius neramumus

EBSW veiklą tyrusios komisijos narys parlamentaras K.Starkevičius įsitikinęs, jog „čia galima įžvelgti ne vien finansinio nusikaltimo požymių“. EBSW koncernas – tai pirmoji nusikalstama finansinė piramidė Lietuvoje. Jos tikslas – užvaldyti Lietuvos ekonomiką, o tada – žlugdyti bei kompromituoti nepriklausomybę išsikovojusią valstybę. Lietuvos ekonomikos žlugdymo planai ir schemos sugalvotos ne Vilniuje, bet Maskvoje. Ir Rusijai jau buvo beveik pavykę Lietuvą ekonomiškai parklupdyti ant kelių. Po EBSW siautėjimo Lietuva buvo atsidūrusi ant bankroto slenksčio: valstybės ižde buvo likę vos keli šimtai tūkstančių litų (valstybės mastu – tai centai), o įsiskolinimai užsieniui ir įvairioms tarptautinėms organizacijoms – milžiniški. Kai atsistatydino EBSW koncerną tiesiogiai ir netiesiogiai rėmęs tuometinis premjeras Adolfas Šleževičius, valstybės ižde naujasis ministras pirmininkas Mindaugas Stankevičius rado vos 100 tūkst. litų. Pasak parlamentaro K.Starkevičiaus, 1995-aisiais Rusija mūsų šalyje ketino įgyvendinti labai panašų planą į tą, kuris buvo realizuotas 1991-ųjų pradžioje, tuometinei premjerei Kazimirai Prunskienei kardinaliai pakėlus maisto kainas. Ir 1991-aisiais, ir 1995-aisiais Rusija tikėjosi išprovokuoti socialinius neramumus. Bankai bankrutuoja, neatiduodami indėlininkams santaupų, įmonės bankrutuoja, neatsiskaitydamos su darbuotojais už atliktą darbą, o „visokie jedinstvininkai bei kiti penktosios kolonos atstovai“ ima kviesti žmones į daugiatūkstantinius protesto mitingus, reikalaudami naujos valdžios. Per suirutę išrenkama Maskvai labai palanki valdžia, kuri, Kremliaus analitikų padedama, žymiai pagerina ekonominę Lietuvos padėtį. Taigi ką tik išsikovojusi laisvę šalis pradeda vėl simpatizuoti Rusijai. Tąsyk Lietuva išsigelbėjo tik per plauką. Išsigelbėjo dar ir dėl to, kad 1995-aisiais pati Rusija nelabai tvirtai stovėjo ant kojų – prezidentavo demokratas Borisas Jelcinas, o ne geležinis Vladimiras Putinas, be to, naftos kainos nebuvo tokios aukštos ir Rusija neturėjo užtektinai pinigų „įvairioms kontrrevoliucijoms organizuoti“. Tokia parlamentaro K.Starkevičiaus versija, atlikus išsamią EBSW koncerno veiklos analizę.

Išskirtinės sąlygos

Kad EBSW koncernas taip įsigalėjo Lietuvoje, be jokios abejonės, kalta ir tuometinė Lietuvos valdžia – Algirdas Brazauskas, Adolfas Šleževičius, visa tuometinė „demokratinė darbo“ partija. Be valdžios palaiminimo, G.Petrikas, kad ir koks genialus jis būtų buvęs, negalėjo pasiekti svaiginančių aukštumų. EBSW koncernui buvo sudarytos išskirtinės teisės dalyvauti įvairiuose privatizavimo sandoriuose. Sakykim, leista privatizuoti bankus, kuriuose buvo laikomi pagrindiniai mūsų šalies finansai. Valstybinio komercinio banko tarybos pirmininko postas pasiūlytas būtent G.Petrikui. Ar tokia kandidatūra galėjo būti nederinama su to meto valdžia: prezidentu A.Brazausku ir premjeru A.Šleževičiumi? Įdomu ir tai, kad EBSW koncernas tuo metu, kai jam buvo leista dalyvauti privatizuojant bankus bei įmones, net nebuvo registruotas kaip juridinis asmuo (registruotas maždaug tik po dvejų metų). Jis negalėjo rinkti indėlių iš gyventojų, nes neturėjo licencijos. Tačiau vis tiek rinko indėlius, o teisėsaugos institucijos tylėjo. Tai rodo, kad Lietuvos valstybė 1992–1995 metais aklai pasitikėjo EBSW vadovybe. Tiksliau sakant, specialiai sudarė išskirtines sąlygas neteisėtoms finansinėms operacijoms.

Neatlikta nė viena revizija

Įkėlus koją į mūsų bankinę sistemą, buvo ne itin sunku įsitvirtinti ir kai kuriose mūsų įmonėse. EBSW koncernui leista privatizuoti dešimtis to meto pelningų įmonių, o kai kuriose įmonėse, kur EBSW neturėjo kontrolinio akcijų paketo, šiam koncernui vis tiek patikėtos valdymo teisės. Dar viena įdomi detalė. EBSW priklausiusiose įmonėse tuo metu neatlikta nė viena revizija. Mokesčių inspekcijai griežtai uždrausta tikrinti EBSW prezidento G.Petriko valdas. Tiesa, viena revizija 1994-aisiais buvo atlikta. Tačiau į jos išvadas, kad padėtis kritiška ir būtina imtis kardinalių priemonių, vis tiek neatsižvelgta. Pasak parlamentaro K.Starkevičiaus, ant bankroto slenksčio 1995-aisiais stovėjo dešimtys G.Petriko žinioje esančių įmonių, kurių bendras turtas sudarė apie 2 milijardus litų. Palyginimui galima pasakyti, jog to meto visas šalies biudžetas būdavo maždaug 5 milijardai litų.

Prokuratūra negynė valstybės intereso

Gilindamasis į EBSW veiklos užkulisius parlamentaras K.Starkevičius taip pat pastebėjo, kad šio koncerno žinioje atsidūręs turtas nebuvo išsaugotas net per bankroto procedūras. Šis klausimas irgi vertas gilesnių apmąstymų. EBSW vyrukai buvo skolingi ir valstybei, todėl bankroto paskelbimo metu valstybė galėjo likusį turtą perimti savo žinion. Tačiau neperėmė. Kaip rodo karti patirtis, pati EBSW skelbdavo bankrotą, pati skirdavo savo administratorių ir tokiu būdu toliau sėkmingai disponuodavo tuo turtu. Akivaizdu, kad čia neapsieita be draugysčių su to meto Lietuvos teisėsaugos institucijomis. Pavyzdžiui, prokuratūra, pirkdama vieną pastatą Laisvės alėjoje Kaune, pinigus mokėjo „Inkaro holdingui“, nors 1995-aisiais buvo aišku, kad ši įmonė daugiau nei įtartina. Tiesiog prokuratūra galėjo nemokėti pinigų už pastatą. Tą pastatą ji galėjo tiesiog perimti per bankroto procedūras už įsiskolinimus. Bet kažkodėl pasielgė taip, kaip naudinga EBSW savininkams, o ne valstybei. Pasak Seimo nario K.Starkevičiaus, tirdamas EBSW veiklos užkulisius, jis yra teiravęsis prokuratūros atstovų, kodėl šie negynę valstybės intereso. Prokurorai demagogiškai teisinęsi, esą tais metais jiems neleista ginti viešojo intereso. Taip, viešojo intereso gynimo to meto įstatymai nenumatė. Tačiau valstybei priklausančio turto išieškojimas iš skolininko – tai jau ne viešojo, bet valstybės intereso gynimas.

Šiandien parlamentinė EBSW veiklos tyrimo komisija savo darbą baigė. Tačiau klausimų, į kuriuos nėra atsakymų, daugiau nei apstu. Pasak Seimo nario K.Starkevičiaus, buvusiam EBSW prezidentui G.Petrikui reikėtų pateikti mažiausiai 30 sudėtingų klausimų: apie ryšius su to meto politikais, dėl viešų pareiškimų, kad duoti kyšiai A.Brazauskui, A.Šleževičiui, dėl galimų sąsajų su Rusijos slaptosiomis tarnybomis. Būtų neprošal taip pat pasiteirauti, kodėl jis nusprendė grįžti į Lietuvą. Ar tik ne todėl, kad Lietuvos generalinė prokuratūra už tylėjimą jam pažadėjo neliečiamybę? Juk vos tik į Lietuvą pargabentas bėglys pareiškė, kad nesiruošia būti atviras nei su teisėsaugos, nei su Seimo atstovais. Kai kurių analitikų teigimu, G.Petriko bendražygiai nūnai valdo maždaug vieno milijardo litų vertės turtą. Jų verslas klestėte klesti. Todėl kas gali paneigti versiją, kad ir G.Petriko finansiniai reikalai klostysis kuo puikiausiai.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija