Rusija – stipryn, Lietuva – silpnyn?

Rusijos slaptosios tarnybos šiandien turi naują vadovą. Juo tapo buvęs Rusijos premjeras Michailas Fradkovas. Tas pats, kurį kadaise dauguma tiek rusiškų, tiek vakarietiškų žiniasklaidos priemonių įvardijo kaip silpną, nesavarankišką ministrą pirmininką. Esą Rusijos prezidentas Vladimiras Putinas premjeru jį paskyrė tik todėl, kad būtų lengviau suvaldyti Vyriausybę. Dabar šis „neva silpnas premjeras“ prezidento dėka tapo pagrindinės Rusijos slaptosios tarnybos vadovu. Kai kurie Rusijos televizijos kanalai skuba skelbti verdiktą, jog ir šiuo atveju M.Fradkovas vyriausiuoju šalies žvalgybininku greičiausiai skiriamas tik todėl, kad V.Putinas galėtų daryti įtaką Rusijos slaptosioms tarnyboms pasibaigus kadencijai. Suprask, tokie kadriniai pakeitimai naudingi tik vienam asmeniui, bet kokia kaina siekiančiam dar bent sykį tapti prezidentu – V.Putinui. Kad Rusijos slaptosiose tarnybose atsirado šiokia tokia sumaištis, akivaizdžiai byloja ir nelegalų narkotikų verslą pažaboti siekiančios tarnybos vadovo Viktoro Čerkesovo paskelbtas „atviras laiškas“ viename iš Rusijos laikraščių. Ne taip svarbu, kas rašoma toje publikacijoje: ginami ar peikiami nūnai į areštines uždaryti korupcija kaltinami žvalgybininkai, gaudę narkotikų prekeivius. Kur kas svarbiau, kodėl Rusijos specialiųjų tarnybų atstovai šiandien tarpusavio santykius ėmė aiškintis laikraščių puslapiuose. Rusijoje toks žvalgybininko atvirumas laikomas vienu iš didžiausių nusikaltimų (pirmoji – išdavystė), už kurį galima susilaukti ir kulkos į kaktą. Akivaizdu, kad 2008-aisiais iš Rusijos prezidento posto pasitraukiantis V.Putinas žvalgybinėse struktūrose pradėjo kadrinius pakeitimus, tačiau tai dar nereiškia, kad šios rokiruotės susilpnins Rusijos žvalgybą ir kontržvalgybą.

Neskubėkime nuvertinti naująjį FST vadovą – žvalgybinėse sferose M.Fradkovas ne naujokas. Neseniai jis dvejus metus vadovavo Rusijos mokesčių inspekcijai. Tiesa, tą tarnybą gana greitai panaikino, tačiau ne dėl to, kad su savo pareigomis nesusidorojo jos vadovas. Vis dėlto įdomiausia jo biografijos detalė susijusi su darbu Indijoje. 1973 – 1975 metais jis dirbo SSRS ambasadoje Delyje, kur ėjo ekonomikos aparato vadovo padėjėjo pareigas. Tuo metu Indijoje tarpusavyje įnirtingai grūmėsi dvi žvalgybos: britų ir sovietų. Tiek Londonas, tiek Maskva siekė indams parduoti kuo daugiau savo tankų. Beje, ekonominiai sandoriai dėl šarvuotų kovinių mašinų geriau sekėsi Sovietų Sąjungos atstovams. O tai – ir tuomet Indijoje dirbusio M.Fradkovo nuopelnas. Nūnai niekas tvirtai negali pasakyti, ar dirbdamas Indijoje jis jau priklausė KGB, ar tik buvo šalia šios organizacijos. Vertėtų prisiminti, kad maždaug tuo laiku (apie 1975 m.) KGB agentai per Indijos spaudą paskleidė gandą esą AIDS ligą „sugalvojo“ JAV slaptosios tarnybos (konkrečiai, CŽV). Prie to galėjo prisidėti ir „tylusis“ Fradkovas. Todėl dar visai nežinia, ar pakeitęs vadovus nueinantis Rusijos prezidentas silpnina šalies žvalgybines institucijas.

Lietuva – kad ir kokias rokiruotes darytų, kad ir kokius vadovus pasirinktų, kad ir kokius įstatymus sukurtų – vis giliau klimpsta į abejingumo, korupcijos, išdavysčių pelkę. Štai žuvusio Lietuvos VSD karininko našlė Liudvika Pociūnienė pastebėjo, jog jos vyras, supratęs, kas iš tiesų dedasi pagrindinėje lietuviškoje slaptojoje tarnyboje, intensyviai svarstė, su kuo galėtų pasidalinti savo įtarimais ir abejonėmis. Tačiau taip ir nerado, kam iki galo galėtų patikėti savo įžvalgas ir nuojautas. Patikimų, sąžiningų, o kartu realiai galinčių padėti asmenų, be tam tikrų išlygų, jis nematė nei Seime, nei Vyriausybėje, nei Prezidentūroje. Padėtis iš tiesų klaiki: išdavystę pastebėjęs VSD pareigūnas neturi kam iš valdžios vyrų pasakyti, jog netrukus įvyks šliaužiantis perversmas?!

Kaip Lietuvos valdžia elgėsi, kai reikėjo tirti neaiškiomis aplinkybėmis Baltarusijoje nužudyto VSD pareigūno bylą? Tokia byla šiuolaikinėje Lietuvos istorijoje – vienintelė, jei neskaičiuosime 1922 metais Maskvoje neaiškiomis aplinkybėmis nužudyto Kosto Avižienio atvejo. Bet ar dabartinė mūsų Generalinė prokuratūra, tirdama Vytauto Pociūno atvejį, paprašė NATO valstybių pagalbos? Juk Jungtinės Valstijos ir Didžioji Britanija turi kur kas daugiau patirties tiriant rezonansinius nužudymo atvejus! Tačiau Generalinės prokuratūros vadovybei kažkodėl nė mintis nešovė į galvą, esą ji, be kita ko, galėtų kreiptis į sąjungininkus paramos. Nepaprašė todėl, kad Lietuvos valdžia iš tikrųjų nelaiko amerikiečių ir britų savo tikraisiais sąjungininkais?

Lietuvos VSD turi skyrių, kurio priedermė – medžioti mūsų šalyje veikiančias teroristines organizacijas ir jų vadeivas. Puiku! Teroristų yra visur, todėl, žinoma, jų yra ir Lietuvoje. Tik ne visur ir ne visada jie apie save praneša garsiais sprogdinimais ar nužudymais. Bėda ta, kad šio skyriaus vadovas didžiausiu teroristu laiko visai ne tuos žmones, kurie iš tiesų ardo mūsų valstybingumo pamatus. Antiteroristinio VSD padalinio veikla šiandien sukoncentruota į Algirdo Petrusevičiaus asmenį – būtent šis senyvas žmogus, vienos rankos komunistiniame lageryje netekęs žymus sovietmečio laikų disidentas, mūsų antiterorizmo analitikų yra laikomas itin pavojingu mūsų šalies valstybingumui. Beje, sėkmingai veiklą plečianti „penktoji kolona“ antiteroristinio VSD padalinio vadui – nė motais.

Šiandien taip pat aiškėja, kad VSD iki šiol tebeieško asmenų, kurie už solidų piniginį atlygį sutiktų prisiimti kaltę dėl tilto per Bražuolės upelį sprogdinimo, dėl „Lietuvos ryto“ redakcijos pagalbinių patalpų sprogdinimo, dėl Juro Abromavičiaus žūties. Tik dabar elgiasi kur kas apdairiau. Kai nepavyko palaužti Garliavos savanorio Mykolo Dūdonio (pastarasis išdrįso viešai papasakoti, už ką jam siūlyta 250 tūkst. litų premija), mūsų saugumiečiai pakeitė taktiką. Prieš pradėdami pokalbį su potencialia auka, saugumo pareigūnai pareikalauja raštiško pasižadėjimo apie pokalbius su VSD niekam nepasakoti. Juolab žurnalistams.

Ir visa tai – jau naujojo VSD vadovo laikais...

© 2007 „XXI amžius“