Liustracija Rumunijoje

Petras KATINAS

Jau praėjo daugiau kaip 18 metų, kai Rumunijoje žlugo komunistinio diktatoriaus, „didžiojo pasaulio medžiotojo“ Nikolajės Čaušesku režimas. Tiesą sakant, paskutiniaisiais N.Čaušesku valdymo metais visus reikalus, tarp jų ir Rumunijos saugumo „Sekuritate“, tvarkė jo žmona Elena. Kai 1967 m. N.Čaušesku perėmė visas aukščiausias valstybines pareigas – tapo Valstybės tarybos pirmininku, vyriausiuoju kariuomenės vadu bei „Socialistinės vienybės“ fondo nacionalinės tarybos vadovu, o po metų pasiskelbė Rumunijos prezidentu, ji gana greitai ėmė tvarkyti partijos ir valstybės reikalus. Rumunijos reikalus tvarkiusi N.Čaušesku „gyvenimo draugė“ nebuvo baigusi net keturių pradžios mokyklos klasių, tačiau laikui bėgant sugebėjo tapti antruoju partijos ir valstybės žmogumi, „diplomuota inžiniere“ ir netgi mokslų akademijos nare!

Kaip rašė buvęs komunistinės Rumunijos miškų ministerijos tarnautojas Vasilis Krišanas (jam buvo pavesta organizuoti garsiąsias diktatoriaus medžiokles, kuriose per masines žvėrių skerdynes nacionaliniuose parkuose ir paties N.Čaušesku įsteigtuose medžioklės plotuose „didvyris medžiotojas“ per dieną sugebėjo nugalabyti 24 lokius, daugybę šernų ir muflonų, jau nekalbant apie fazanus), „N.Čaušesku žmona Elena buvo tarsi nelabasis, paakinęs Rumunijos prezidentą padaryti kone visas jo niekšybes“.

1989 m. gruodžio 10 d., kai kitose komunistinio bloko šalyse komunizmui atėjo galas, N.Čaušesku dar dalyvavo paskutinėje savo medžioklėje, o po kelių dienų atėjo ir jo eilė. 1989 m. gruodžio 21 d., matydamas, kad visi komunistiniai režimai „socialistiniame lageryje“ jau žlugo, N.Čaušesku įsakė surengti sostinėje Bukarešte didžiulį mitingą jam pačiam ir komunizmui Rumunijoje paremti. Tačiau, priešingai nei jis tikėjosi, mitingas virto didžiule protesto demonstracija, tikra tautos revoliucija. Per susirėmimus su milicijos ir saugumo pajėgomis žuvo daug žmonių. Gruodžio 22 d. rytą supratęs, kad demonstrantų žudynės nieko neišgąsdino, o į Bukarešto ir kitų miestų gatves išėjo dar daugiau žmonių, N.Čaušesku su pačia iš pradžių sraigtasparniu, vėliau automobiliu mėgino sprukti. Kitos dienos pavakare abu bėgliai buvo aptikti, o gruodžio 25 d. skubiai sukviestas karinio teismo posėdis N.Čaušesku ir jo pačią nuteisė myriop. Nuosprendis buvo nedelsiant įvykdytas. Tai buvo išskirtinis atvejis buvusiose Rytų ir Vidurio Europos komunistinėse šalyse. Niekur kitur komunistiniai diktatoriai, ištikimiausi Maskvos padlaižiai, nebuvo nuteisti mirties bausme, greičiau priešingai – kai kurie aukšti partiniai funkcionieriai netgi užėmė labai aukštas valstybines pareigas. Todėl neatsitiktinai ne tik Rumunija, bet ir kitos komunistinio bloko valstybės niekaip negali išsiaiškinti su savo praeitimi.

Rumunijoje paskutiniuoju metu visuomenės dėmesio centre atsidūrė Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios vadovai bei hierarchai. Sukurta buvusios saugumo tarnybos („Sekuritate“, KGB analogo) archyvų tyrimo komisija ėmė labai rimtai tikrinti visų rangų dvasininkų bendradarbiavimą su komunistiniu saugumu. Ši kampanija, pavadinta „Bažnyčios apsivalymu“, ypač paaštrėjo, kai mirė daugiau kaip 20 metų Rumunijos Stačiatikių Bažnyčiai vadovavęs patriarchas Teoktistas ir prasidėjo naujo Bažnyčios vadovo paieškos. Kandidatams į šį aukščiausią Rumunijos Stačiatikių Bažnyčios postą teko išklausyti ne tik žiniasklaidos, bet ir dalies dvasininkų priekaištus dėl bendradarbiavimo su komunistiniu saugumu, kuris už paslaugas atsidėkodavo skirdamas juos į aukštus Stačiatikių Bažnyčios hierarchų postus.

Neseniai į apsivalymo akcijos „Švarios rankos“ akiratį buvo pakliuvę ir nemažai žinomų žurnalistų, kurie suteršė savo gerą vardą skųsdami kolegas N.Čaušesku saugumui. Kelios visuomeninės organizacijos netgi pateikė „Sekuritate“ archyvus tiriančiai komisijai 400 žurnalistų, dirbančių centrinėse masinės informacijos priemonėse, sąrašą. Kaip jau įprasta kai kuriose pokomunistinėse šalyse, „pažangūs“ į įvairias partijas perbėgę buvę komunistų funkcionieriai, neabejotinai susiję su „Sekuritate“, ėmė šaukti apie „raganų medžioklę“. Tačiau pasipylus liudininkų parodymams, nepaneigiamoms saugumo dokumentų publikacijoms, daugelio tų netgi žiniasklaidos priemonių magnatais, autoritetingais apžvalgininkais tapusių žurnalistų reputacija buvo sugadinta. Daugelis ėmė atgailauti, kiti staiga susirgo ir pasitraukė iš darbo. Dabar visiems, pradedant miestų merais, baigiant ministrais, vis tiek teks pereiti, anot vieno Bukarešto laikraščio, „skaistyklą“.

Pagaliau atėjo ir stačiatikių dvasininkų eilė. Šiuo metu kalba eina apie 26 metropolitus ir vyskupus, kurių bylos perduotos visuomeninei komisijai. Jau pasirodė ir pirmieji šios komisijos darbo rezultatai. Trims aukštiems Rumunijos stačiatikių hierarchams pateikti kaltinimai bendradarbiavus su komunistiniu saugumu, rašius plačias ataskaitas apie tikinčiųjų, taip pat ir jiems pavaldžių dvasininkų nuotaikas ir „antisocialistinę“ veiklą. Įdomu tai, kad dalis šių informatorių bylų, prasidėjus tyrimams, kažkokiu būdu dingo iš saugumo archyvų. Tai leidžia daryti išvadą, kad „Sekuritate“ archyvus saugoja asmenys, kurie nenori, jog būtų atskleista dar daugiau komunistinio saugumo bendradarbių tarp stačiatikių hierarchų.

Susidarius tokiai situacijai, Bukarešto stačiatikių patriarchija paskelbė įdomų pareiškimą. Jame sakoma, kad vertinant dalies dvasininkų bendradarbiavimą su „Sekuritate“, būtina atsižvelgti pirmiausia į tai, kokiomis sąlygomis komunistinio režimo laikais teko dirbti Stačiatikių Bažnyčios dvasininkams. Tai iš tiesų didelė problema. Ypač žinant, kad N.Čaušesku valdymo metais komunistinio režimo saugumas „Sekuritate“, netgi daugiau kaip sovietinis KGB, buvo įgavęs neribotą valdžią.

© 2007 „XXI amžius“