Už ką sušaudytas Sovietų Rusijos agentas „Ivanov 12“?

Gintaras Aukštuolis

Generolo Konstantino Klesčinskio karo lauko teismas įvyko 1927 m. gegužės 31 d. Teisėjų akivaizdoje generolas atgailavo, pavyzdžiui, pareiškė, jog jam „gėda prisipažinti, kad tarnavo SSRS atstovybei Kaune, teikė jai žinias už atlyginimą“. Taip pat teisinosi, esą bendradarbiavo su Maskva ne savo noru – „dėl sunkios materialinės padėties“. Jį tardžiusiems Lietuvos slaptųjų tarnybų pareigūnams smulkiai, nieko neslėpdamas, papasakojo, kaip buvo užverbuotas, kaip palaikydavo ryšius su sovietų agentais, kokias žinias perdavė Maskvai. Todėl po pusantros valandos trukusio teismo K.Klesčinskis buvo pripažintas kaltu.

Oficialus kaltinimas skambėjo šitaip: „... Nuo 1925 metų rugsėjo mėnesio iki 1927 metų gegužės 19 dienos, karo stoviui esant, teikė SSRS atstovui Lietuvoje slaptas žinias“. Lietuva iš išdaviko kelią pasirinkusio generolo atėmė ne tik laipsnį, visus karinius apdovanojimus bei pensiją. Jam paskirta pati griežčiausia bausmė – karo lauko teismas nutarė sušaudyti. Generolo malonės prašymas atmestas. Prezidentas Antanas Smetona nusprendė, jog negalima dovanoti išdavystės, padarytos esant karo padėčiai. Mirties nuosprendis įvykdytas jau kitą naktį po teismo. Pasak išlikusių archyvų, „2 valandą 27 minutės leitenanto Saliko ženklu karo policijos mokyklos kareiviai šovė į pasmerktojo Kosto Klesčinskio galvą ir širdį“.

Nusprendė likti Lietuvoje

Taip tragiškai baigėsi Sovietų Rusijos agento „Ivanov 12“ istorija. O juk K.Klesčinskio karinė žvaigždė, kaip knygoje „Lietuvos slaptosios tarnybos 1918-1940“ teigia istorikas Arvydas Anušauskas, sušvito būtent Lietuvoje.

K.Klesčinskis gimė 1879-aisiais Užkaukazėje. Pasirinko kariškio profesiją. Karo mokslus krimto Maskvoje. 1904-1905 metais kariavo su japonais Mandžiūrijoje. Už nuopelnus šioje karinėje kampanijoje K.Klesčinskis apdovanotas Šv. Anos 4-ojo laipsnio ordinu „Už narsą“ bei Šv. Stanislovo 3-iojo laipsnio ordinu. K.Klesčinskis taip pat kariavo su vokiečiais 1914-1915 metais, ir jo nuopelnai taip pat neliko nepastebėti (apdovanotas Šv. Vladimiro 4-ojo laipsnio ordinu). 1915-aisiais buvo patekęs į nelaisvę.

Pasibaigus karui, K.Klesčinskis ėmė ieškoti, kur jam prisiglausti. Iš pradžių savo paslaugas pasiūlė Lenkijos kariuomenei. Tačiau generolo Liotovskio pasiūlytos štabo antrojo viršininko pareigos jo nesudomino, ir K.Klesčinskis ėmė ieškoti, kas jam galėtų pasiūlyti solidesnes pareigas. Turima žinių, jog tuo metu K.Klesčinskis svarstė galimybę vykti pas Judeničių į Helsingforsą. Bet, prieš keliaudamas pas Judeničių, trumpam sustojo Kaune. Ir buvo įkalbėtas pasilikti Lietuvoje.

Čia jo karjera ėmė kilti kaip ant mielių. Pirmosiomis dienomis K.Klesčinskis tarnavo instruktoriumi, tačiau labai greitai išsikovojo pripažinimą: tapo 2-osios pėstininkų brigados vadu, netrukus pakeltas laipsnis – nuo kapitono iki pulkininko. 1920-aisiais jam suteikta garbė vadovauti brigadai, jis taip pat sėkmingai dirbo taikos delegacijos Maskvoje ekspertu, tarnavo Lietuvos kariuomenės generalinio štabo viršininku. Už nuopelnus kovose su bolševikais apdovanotas Vyčio kryžiaus 1-ojo laipsnio ordinu „Už tėvynę“. Tiesa, pasibaigus aktyviems karo veiksmams, K.Klesčinskis vėl tampa tarsi nereikalingas – 44 metų sulaukęs generolas išleidžiamas į pensiją ir tampa bedarbiu.

Tapo agentu „Ivanov 12“

Tokia padėtis veiklųjį generolą erzino. Juolab kad tuo metu sunkiai materialiai vertėsi Rusijoje likusi jo motina, žmona ir sūnus. Lietuvos slaptosios tarnybos susidomėjo žinia, jog į atsargą išėjęs generolas, prisidengdamas fiktyviu prancūzų firmos atstovo vardu, ruošiasi vykti į Rusiją aplankyti artimųjų. K.Klesčinskis tikrai buvo trumpam išvykęs į Rusiją pasimatyti su artimaisiais. Grįžusį iš Rusijos jį keletą mėnesių intensyviai sekė Lietuvos slaptosios tarnybos. Lietuvos žvalgyba manė, kad sovietų agentai K.Klesčinskį bandys verbuoti. Tačiau tąsyk nieko įtartino nepastebėjo.

Pirmasis itin rimtas ir itin slaptas Lietuvos generolo susitikimas su sovietų atstovybės Kaune sekretoriumi įvyko 1926 metų liepos pradžioje, prabėgus maždaug vieneriems metams po žmonos mirties. K.Klesčinskis paprašė, kad rusai leistų jam į Lietuvą parsivežti sūnų. Sovietų Sąjungos atstovas Kaune pažadėjo, kad Maskva netrukdys generolui į Lietuvą parsivežti sūnaus bei pagerins Rusijoje liekančios jo motinos materialinę padėtį. Be to, K.Klesčinskiui rusai pažadėjo kas mėnesį mokėti po 500 litų. Tačiau už šias paslaugas generolas turįs atsidėkoti paslaugomis – teikti žinias apie Lietuvos politines partijas bei Lietuvos kariuomenę.

Manoma, kad K.Klesčinskis nelegaliai bendradarbiauti su sovietine rezidentūra ėmė dar 1923-aisiais. Bet tikrasis, intensyvusis bendradarbiavimas su Maskva prasidėjo greičiausiai tik 1926 metais. K.Klesčinskis buvo labai vertingas Maskvai agentas. Archyvuose išlikę dokumentai byloja, jog Maskva džiūgauja užmezgusi kontaktus su generolu Kostu. Mat jis turėjo artimų pažįstamų aukščiausiose Lietuvos ir Latvijos valdžios sferose, galėjo prieiti prie slapčiausių Lietuvos dokumentų. K.Klesčinskiui Maskva davė agento „Ivanov 12“ slapyvardį.

Sučiuptas su įkalčiais

Agento „Ivanov 12“ bėdos prasidėjo 1925 m. rugsėjo 8 d., kai Lietuvos Politinės policijos seklys A.Norvaišas užfiksavo generolą K.Klesčinskį intensyviai besišnekantį su SSRS atstovybės Kaune antruoju sekretoriumi Ivanu Vorobjovu. Pasak mūsų kontržvalgybos, K.Klesčinskis su SSRS atstovu kalbėjosi maždaug 30 minučių Uosto kranto gatvės rajone, po to I.Vorobjovas generolui įteikė kažkokį paketą – gal pinigus, gal dokumentus.

Nuo tos dienos K.Klesčinskis buvo sekamas dieną naktį. Dar didesni įtarimai Lietuvos kontržvalgybai kilo, kai paaiškėjo, jog į atsargą išleistas generolas K.Klesčinskis „domisi Kauno įgulos planu perversmo metu“. Išdaviko sulaikymo planas įgyvendintas 1927 metų gegužės mėnesį. Kodėl taip vėlai? Lietuvos politikai baiminosi, jog Sovietų Rusija, keršydama už „Ivanov 12“ demaskavimą, Maskvoje suims kokį nors mūsų žvalgą. Todėl laukta ypatingos progos.

Ta proga pasitaikė gegužės 19-ąją, kai į K.Klesčinskio butą Aukštaičių gatvėje atvyko pats SSRS atstovybės Kaune antrasis sekretorius I.Sokolovas. Į butą įsiveržus Lietuvos slaptųjų tarnybų karininkams, SSRS atstovas I.Sokolovas išmetė ant žemės K.Klesčinskio jam perduotą rašytinį pranešimą. Tame „Ivanov 12“ pasirašytame dokumente pasakojama apie nuotaikas Lietuvos kariuomenėje bei politinėse sferose. Bet svarbiausia, ten buvo nurodytos Lietuvos karinių dalinių dislokacijos koordinatės bei papasakota apie daugelio mūsų karininkų karinius sugebėjimus bei politines simpatijas. Kaip rašoma to meto kaltinamajame nuosprendyje, „jokia valstybė negalėtų pakęsti net, atrodytų, nekalčiausios informacijos apie savas ginkluotąsias pajėgas nuotėkio“.

Sovietinė žvalgyba K.Klesčinskį laikė vienu vertingiausių savo agentų. Tačiau jokių konfliktų su Maskva dėl „Ivanov 12“ sušaudymo nekilo. Tuoj po K.Klesčinskio demaskavimo iš Lietuvos išvyko SSRS atstovybės Kaune antrasis sekretorius I.Sokolovas, o po jo – ir SSRS pasiuntinys S.Aleksandrovskis. Generolo K.Klesčinskio užverbavimas – ne vienintelė sėkminga Sovietų Sąjungos operacija ieškant išdavikų carinių karininkų gretose.

© 2007 „XXI amžius“