Kodėl praradome laivą „Metkij“?

1991–1993-ieji – labai sudėtingas laikotarpis. Lietuvoje tuo metu dar šeimininkavo Rusijos Federacijos kariuomenė, ir niekas negalėjo pasakyti, jog Kremlius tikrai laikysis įsipareigojimų išvesti visus savo armijos dalinius iki 1993 m. rugsėjo 1-osios. Lietuva pirmaisiais atkurtos nepriklausomybės metais neturėjo nė vienos rimtos slaptosios tarnybos. Mūsų šalies muitinės, pasienio tarnybos, Valstybės saugumo departamentas, Krašto apsaugos ministerija dar tik kūrėsi. Tomis dienomis būta daug painiavos, atsitiktinių klaidų, neapsižiūrėjimo, nežinojimo. Tačiau būta, be abejo, ir sąmoningo kenkimo, politinio ir ekonominio pobūdžio diversijų. Publikuojame pasakojimą, kaip 1992-aisiais Lietuva prarado laivą „Metkij“. Jis be didelio vargo išplaukė į teritorinius Rusijos vandenis – atiteko Rusijai, kuri mums už jį nesumokėjo nė cento. Net nepadėkojo. Dabar labai sunku pasakyti, kas dėl to kaltas – tuometinė Krašto apsaugos ministerijos vadovybė, pasieniečiai ar muitininkai. Tačiau akivaizdu, kad Lietuva, jei rimčiau būtų atsižvelgta į kapitono Artūro Aukštakalnio pranešimus, laivą galėjo išsaugoti. Šio pasakojimo pagrindas – laivo „Metkij“ kapitono A.Aukštakalnio laiškas Lietuvos specialiosioms tarnyboms. Jį skelbiame šiek tiek sutrumpintą.

„Jums prašant, pabandysiu išdėstyti viską, kas man žinoma apie V.Kononenkos, firmos „Berželis“ direktoriaus, veiklą bei laivą „Metkij“.

Su V.Kononenka susipažinau 1991-ųjų balandžio pradžioje. Jis jau tada ieškojo ekipažo laivui „Metkij“. Mane jam rekomendavo bendras pažįstamas Sergejus Nazarovas. Buvau priimtas kapitono pareigoms. Iš karto pradėjau gilintis į laivo nuomojimo reikalus. V.Kononenka papasakojo man savo problemas: sunku nuomoti laivą, nes tada mokyklos direktorius Šerelis yra prieš, yra labai daug norinčių šį laivą nuomoti ar pirkti, ir visi jie turi daug pinigų, V.Kononenka pinigų neturi.

Išeitis buvo rasta greitai. V.Kononenka išvažiavo į Vilnių, kur, jo žodžiais, atsirado žmogus, už kyšį padarysiantis viską, ko prašoma. Tik grįžus V.Kononenkai iš Vilniaus, jam pačiam besigiriant, sužinojau, kad tas žmogus Vilniuje yra X (kol kas kyšininko pavardės neviešiname, nors laivo kapitonas yra nurodęs ne tik kyšininko vardą ir pavardę, bet ir pareigas – red.). 50 tūkst. rublių kyšis – ir laivas išnuomotas tokiomis sąlygomis, kad laivo savininkas negauna iš nuomos nieko. Tiksliau pasakius – laivas buvo dovanotas. Pats X atvažiavo į Klaipėdą, susitiko su V.Kononenka, išsikvietė technikos mokyklos direktorių Šerelį į darbą, nes jau buvo vėlus vakaras, ir liepė jam pasirašyti nuomos sutartį. Direktoriaus Šerelio žodžiais tariant, „o ką aš galėjau padaryti? Viršininkas liepė – aš ir pasirašiau“. Mano manymu, vargu ar tai gali būti pasiteisinimas.

Taip V.Kononenka tapo vienvaldžiu laive „Metkij“.

Nuo gegužės mėnesio laivas buvo remontuojamas (...). Pagrindiniai darbai buvo baigti rugpjūčio viduryje. Ir štai rugpjūčio 19 dieną (1991 metai – red.) Maskvoje bandoma įvykdyti karinį perversmą – nuversti Michailą Gorbačiovą. Ši diena V.Kononenkai buvo kaip šventė. Jo žodžiais tariant, pagaliau landsbergiams ir vagnoriams atėjo galas, vėl sugrįš „naši“ ir t.t. Tarp mūsų įvyko konfliktas. Daugiausia dėl politinių pažiūrų. Tada aš buvau pažemintas pareigose: tapau ne kapitonu, o vyriausiuoju kapitono padėjėju.

Prieš pat remonto pabaigą buvo sukomplektuotas ekipažas – iš viso aštuoni nariai. Apie vieno jų likimą noriu parašyti atskirai. Tai laivo virėjas Antanas Juodys. Į laivą, paėmęs iš žvejų kolūkio „Baltija“ komandiruotę, A.Juodys atėjo rugpjūčio viduryje. To paties mėnesio pabaigoje jis pasakė vyr.mechanikui (pavardė neįskaitoma – red.), kad V.Kononenkai paskolino savo valiutą, uždirbtą žvejų kolūkio laivuose. V.Kononenka žadėjo atiduoti, kai tik laivas bus Danijoje. Tuo pat metu V.Kononenka pasigyrė ir man, kad gavo Danijos kronų, jas parduos ir pagaliau bus pinigų atsiskaityti už produktus, kurą, dalį remonto, o ir ekipažui sumokės už darbus (...).

Rugsėjo 1 dieną, 6 val. ryto, buvome pasiruošę išplaukti į Danijos uostą „nexf“. Susirinko visas ekipažas, išskyrus laivo virėją. Laukėme jo iki pietų. Važiavome į jo namus, skambinome pažįstamiems, pranešėme žvejų kolūkio dispečeriui. Norėjome skambinti policijai, bet V.Kononenka buvo prieš. Ilgiau laukti nebuvo prasmės, todėl išplaukėme iš Klaipėdos uosto. V.Kononenka išplaukė kartu su mumis.

Rugsėjo 6 – 7 dienomis V.Kononenka su pakeleivingu laivu grįžo į Klaipėdą. Jam išvykstant iš uosto reikalavome, kad pirmiausia sužinotų, kas atsitiko virėjui ir jeigu jo nesuras, kad praneštų policijai.

Laivas išplaukė iš uosto rugsėjo 14 dieną (...). Rugsėjo 16-ąją grįžome į Klaipėdą. Pirmasis klausimas V.Kononenkai – dėl virėjo likimo. V.Kononenka atsakė, kad virėjas dingęs, jo niekas nematė ir niekas nieko apie jį negirdėjo. Tačiau į policiją V.Kononenka nesikreipė. Tuomet pasakiau, kad jeigu V.Kononeka tuoj pat nepraneš policijai – pranešiu aš. Tai paveikė.

Atvažiavo dingusio virėjo giminės, iškvietė narus prie laivo stovėjimo vietos ir, nors mes garantavome, kad čia jis negalėjo dingti, narai apieškojo vietą po laivu. Nieko nerado. Bet dar po dviejų savaičių, kaip tik mums būnant uoste, iškilo mūsų virėjo lavonas...

Versija – nelaimingas atsitikimas. Bet mes buvome kitos nuomonės. Naktis į rugsėjo 1-ąją, kai dingo virėjas, buvo labai rami. Visiškas štilis. Prie krantinės stovėjome mes vieni. Pagalbiniai varikliai nedirbo. Buvo labai tylu (...). Laive budėjo du žmonės: mechanikas ir jūreivis. Kol jie budėjo, du kartus į laivą buvo atvažiavęs V.Kononenka (...). Netikiu, kad virėjas, lipdamas į laivą, galėjo įkristi į vandenį taip, kad niekas to negirdėtų. Tuo labiau kad ekspertai lavono galvoje aptiko muštinę žaizdą.

Bet taip pat nenoriu tikėti, kad galima užmušti žmogų dėl pinigų. Net ir dėl didelės sumos. Ir vis dėlto turiu pabrėžti, kad V.Kononeka buvo labai godus pinigų. Tai žmogus, kuris dėl pinigų ne tik apgaus kitą, bet ir pats, ko gero, galėtų pasismaugti. Nemokėjo jis atlyginimų mano ekipažui, o jeigu ir mokėjo, tai daug mažiau nei buvo sutarta. Nors pinigų jau turėjo: liepos mėnesio viduryje prie mano akių iš dantų techniko, atvykusio iš Ukrainos, pasiskolino 240 tūkst. rublių. Tie pinigai nebuvo panaudoti nei laivo remontui, nei mums, nei padėti į banką (...).

Štai kaip įvykiai klostėsi toliau: prieš išplaukiant laivui į žvejybą, man vėl tapus kapitonu, rugsėjo 17 dieną paprašiau, kad V.Kononenka duotų dokumentus, leidžiančius laivui žvejoti menkes Baltijos jūroje. V.Kononenka juos įteikė, bet aš suabejojau jų juridine galia. Pasitelkęs visą savo iškalbingumą, V.Kononenka įrodė man ir aš patikėjau, kad būtent šie dokumentai yra patys tikriausi (...). Po dešimties dienų, vėl grįžus į Klaipėdos uostą, žvejybos inspektoriai patikrino laivo žvejybinius dokumentus ir rezultatas – visi V.Kononenkos įteikti popieriai – paprasčiausia fikcija. Laivas neturėjo teisės žvejoti, o V.Kononenka nebuvo gavęs nė vieno limito menkėms žvejoti. Krašto apsaugos ministerijos laivas – brakonieriauja?

Kitą dieną nuėjau pas technikos mokyklos direktorių Šerelį. Viską jam papasakojau ir pasiūliau nutraukti nuomos sutartį su tokiu V.Kononenka, kurio veiksmai panašūs į aferisto. Direktorius atsisakė. Tuomet surinkau visus dokumentus ir nuvažiavau į Vilnių pas ministrą Audrių Butkevičių. Ministras šį reikalą pavedė savo pavaduotojui Stankovičiui. Išdėsčiau viską ir Stankovičiui. Po to vėl buvau pas ministrą A.Butkevičių ir man girdint ministras pavedė Stankovičiui nutraukti sutartį, išsiaiškinus viską iki galo.

Kitą dieną buvau Aplinkos apsaugos departamente (...).

Grįžęs į Klaipėdą, sutikau V.Kononenką ir viską jam išklojau. Tas tuoj pat išvyko į Vilnių, o aš bandžiau gauti leidimą iš žvejybos inspekcijos (...).

Tuo metu reikėjo sužlugdyti V.Kononekos planus kuo skubiau laivą perplukdyti į Kaliningrado srities Baltijsko uostą (...). Būtent Baltijsko uoste V.Kononenka kažkada tarnavo pasienyje, jeigu neklystu, praporščiku, taigi turėjo ten daug pažįstamų karininkų (...).

Kai V.Kononenka grįžo iš Vilniaus, visas ekipažas įteikė jam raštą, kuriame mes paskelbėme visiškai teisėtus reikalavimus (kopija perduota laivo savininkui Šereliui). Tą pačią dieną, spalio 16-ąją, V.Kononenka atleido mane iš darbo. Vyrams įsakiau budėti laive pagal grafiką, sudarytą iš anksto. V.Kononenka bandė visus palenkti į savo pusę žadėdamas aukso kalnus. Bet nė vienas nesutiko su juo dirbti, kol nebus įvykdyti mūsų reikalavimai ir kapitonas nebus grąžintas į pareigas. Kitą dieną V.Kononenka, pasitelkęs į pagalbą savo sūnų – desantininką karininką – ir pats apsiginklavęs peiliu, bandė išvyti mus iš laivo (...).

Apie visą tai informavau direktorių Šerelį ir telefonu – KA ministro pavaduotoją Stankovičių.

Lapkričio pabaigoje sužinojau, kad laivo „Metkij“ tinklai ir kita žvejybinė įranga perkraunami į Rusijai priklausantį laivą „Sentiabrj“. Apie tokį neteisėtą veiksmą pranešiau muitinei. Muitinė areštavo žvejybinę įrangą ir, surinkusi reikalingą medžiagą, perdavė ją prokuratūrai.

Iki 1992 m. sausio 22 d., kol prokuratūroje buvo aiškinamasi dėl šių dalykų, laivas stovėjo Klaipėdos uoste. Bet tą dieną prokuratūra kaip tik atmetė muitinės ieškinį, Danijos firma atsiėmė visą savo įrangą, o V.Kononenka sparčiais tempais pradėjo ruoštis kuo greičiau išplaukti iš Klaipėdos uosto. Tuomet aš direktoriui Šereliui pasakiau, kad jei ir dabar iš jo, kaip laivo savininko, nebus jokių kontrveiksmų siekiant neišleisti laivo iš uosto, aš pats važiuosiu į Vilnių ir sukelsiu ten triukšmą, kuris tikrai negreit nurims. Tik tada Šerelis nuvedė mane pas savo pavaduotoją ir pavedė jam užsiimti šiuo reikalu. Tarp kitko, tai vienintelis geras Klaipėdos technikos mokyklos direktoriaus Šerelio darbas, kurį jis nuveikė per visą šią istoriją, nors akivaizdžiais skaičiais jam buvau įrodęs, kokį pelną jis praranda tvirta valiuta, kiek praranda valstybė, kaip žlunga Krašto apsaugos ministerijos autoritetas, kada laivu „Metkij“ nebaudžiamas naudojasi aferistas. Apmaudu, kada žmonės, neturintys iniciatyvos, sveiko proto, principingumo, keičiantis ekonominei situacijai, vadovauja įmonei, užsiimančiai ūkine veikla. Dar apmaudžiau, kada Krašto apsaugos ministerijos ministro pavaduotojas Stankovičius patiki niekuo nepagrįstais V.Kononenkos postringavimais, esą jis, V.Kononenka, nupirks iš sovietų kariuomenės karinius laivus, atiduos juos KAM, kad tik jam būtų paliktas laivas „Metkij“. O aš siūliau, kad laivas „Metkij“ neštų pelną ir ekipažui, ir laivo savininkui, ir valstybei, galų gale, esant reikalui, talkintų Krašto apsaugos ministerijai.

Klaipėdos technikos mokyklos

laivo „Metkij“ kapitonas“

Deja, laivą „Metkij“ Lietuva prarado. Oficialiame tuometinės KAM vadovybės rašte teigiama:

„Pranešame, kad Klaipėdos technikos mokykla 1992 m. sausio 31 d. perdavė telegramą – neleisti laivui „Metkij-PC-300“ išplaukti iš Klaipdės uosto. Tačiau laivas išplaukė. Jo niekas nesulaikė.

1992 m. balandžio 7 d. raštu Nr.96 ir 1992 m. gegužės 6 d. raštu Nr.112 Klaipėdos technikos mokykla informavo firmą „Berželis“ apie sutarties nutraukimą.

1992 m. gegužės 12 d. Savanoriškosios krašto apsaugos tarnybos viršininko įsakymu Nr. 162 Klaipėdos technikos mokyklai įsakyta užtikrinti laivo „Metkij-PC-300“ grąžinimą“.

Bet šis lietuvių kariškių įsakymas taip ir nebuvo įvykdytas. O mokyklos direktoriui A.Šereliui baudžiamoji byla neiškelta. Klaipėdos miesto prokuratūra (pasirašė miesto vyriausiasis prokuroras vyr. justicijos patarėjas I.Laucius) 1992 m. birželio 10 d. nusiuntė raštą Lietuvos krašto apsaugos ministrui Audriui Butkevičiui.

Dokumente teigiama:

„Patikrinus Lietuvos Respublikos kontrolės departamento Klaipėdos apygardos skyriaus vyriausiojo kontrolieriaus M.Gvazdausko 1992 04 02 aktą „Dėl Klaipėdos technikos mokyklos patikrinimo rezultatų“ atsisakyta kelti baudžiamąją bylą buvusiam šios mokyklos direktoriui A.Šereliui, nesant jo veiksmuose jokio nusikaltimo sudėties. Pažyma išduota A.Šereliui prašant“.

Taigi laivą praradome, o kaltų – nėra. „Slaptieji takai“ prašo atsiliepti visus, ką nors žinančius apie šios istorijos dalyvius. Gal kas nors turi informacijos, kur šiuo metu gyvena V.Kononenka (kai kuriuose dokumentuose rašoma – V.Kononenko).

© 2007 „XXI amžius“