Algirdo Petrusevičiaus išpažintis: „Nesu nusikaltėlis, kurį reikėtų sodinti už grotų“

Buvęs sovietinių laikų disidentas, lietuviško ginklo kūrėjas Algirdas Petrusevičius įsitikinęs, jog jį ilgam norėta uždaryti už grotų. Buvęs parlamentaras taip pat neatmeta versijos, jog nelegalus ginklų laikymas – tai tik pretekstas suversti kaltę dėl žymiai svarbesnių nusikaltimų – tilto per Bražuolę sprogdinimo ar J.Abromavičiaus nužudymo. Nuotraukoje – A.Petrusevičius su dukra Lina Autoriaus nuotrauka

Su žymiu sovietinių laikų disidentu, lietuviško ginklo kūrėju Algirdu PETRUSEVIČIUMI kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas.

Jūsų byloje mane labiausiai domina Alberto Miceikos persona. Šis momentas, man regis, itin svarbus, jei ne pats svarbiausias. Juk, be A.Miceikos, Jūs niekam kitam nesiruošėte parduoti perdirbtų dujinių bei antikvarinę vertę turinčių pistoletų. Tiksliau tariant, jei ne šio žmogaus provokacija, Jūs nebūtumėte iš viso ėmęsis perdirbti dujinių pistoletų bei ieškojęs jiems pirkėjų, vadinasi, šiandien nebūtumėte kaltinamas net nelegalių ginklų laikymu. Kaip atsitiko, kad Jūs, sovietiniais laikais sugebėjęs išvengti sekimų, provokacijų ir išdavysčių, suklupote jau nepriklausomoje Lietuvoje? Kokios priežastys privertė patikėti A.Miceikos nuoširdumu?

Su Albertu Miceika pažįstamas jau daug metų. Susipažinau su juo 1987 ar 1988 metais, kai Lietuvoje jau papūtė pertvarkos, atgimimo vėjai. Intensyvesnis bendravimas prasidėjo 1990-aisiais, kai Audrius Butkevičius mane ir keletą kitų mano bendražygių pakvietė organizuoti lietuviškų ginklų gamybą. Atkuriamai Lietuvos kariuomenei verkiant reikėjo ginklų, granatų, minų – juk tuo metu mūsų ginkluotosios pajėgos neturėjo nieko. Neturėjo pinigų, už kuriuos būtų galima įsigyti automatų, pistoletų, ir neturėjo partnerių, iš kurių būtų galėjusios įsigyti ginklų. Taigi su bendraminčiais pradėjau rūpintis ginklų kūrimu bei gamyba. Štai tada man ir pravertė pažintis su A.Miceika. Kas būtent su juo supažindino, tikrai negalėčiau pasakyti. Tačiau puikiai atsimenu, kad tuo metu A.Miceika buvo stambus, puikiai besiverčiantis verslininkas iš Klaipėdos. Kuo jis prekiavo, nežinau, bet visą laiką buvo puikiai apsirengęs, važinėjo prabangiais automobiliais. Bent jau sudarydavo įspūdį, jog pinigų turi daugiau, nei sugeba išleisti.

Tačiau svarbiausia, kad jis tąsyk turėjo daug ryšių. Man, kaip lietuviškų ginklų gamybos organizatoriui, reikėjo įvairiausių detalių, staklių bei medžiagų. Pavyzdžiui, detonatorių granatoms, minoms. A.Miceika pažadėjo padėti. Ir savo pažadą tesėjo. Būtent jo dėka to meto valstybinei eksperimentinei įmonei „Vytis“ buvo teikiamos reikiamos detalės ar staklės. Kur jis pats nepajėgdavo pagelbėti, surasdavo įtakingų žmonių, kurie nuoširdžiai padėdavo. Sakykim, supažindino su tuometiniu „Sirijaus“ gamyklos direktoriumi, kuris padėjo įsigyti reikiamų medžiagų iš Olandijos. Beje, šias neįkainojamas paslaugas A.Miceika įmonei „Vytis“ ir man, kaip jos vadovui, teikė nemokamai. Neėmė iš mūsų nė cento. Taigi jį laikiau žmogumi, kurį, kaip sako liaudies išmintis, „nors prie žaizdos dėk“. Jo patriotinėmis nuostatomis neabejojau nė akimirkai. Dalykiniai, draugiški santykiai tęsėsi maždaug iki 1993 metų, kai rinkimus laimėjo LDDP. Tada mums, lietuviško ginklo kūrėjams, atėjo juodos dienos. „Vytis“ buvo praktiškai likviduota. Nenoriu gilintis į šiuos praeities dalykus. Pasakysiu tik tiek, kad iki buvusių komunistų atėjimo į valdžią mes suspėjome sukurti automatą „Vytis 1“, „Vytis 2“, „Vytis 3“, kelių rūšių granatas, minų. Tačiau 1993-aisiais viskas nutrūko. LDDP paskyrė naujus vadovus, o mums sukūrė tokias darbo sąlygas, kad beliko tik „susivynioti meškeres“. Tada nutrūko ryšys ir su A.Miceika. Tiesa, kartas nuo karto susitikę Kaune išgerdavome kavos. Bet ne daugiau.

Kada A.Miceika vėl pasirodė? Kada jis pradėjo įkalbinėti jam parduoti ginklų? Kokius argumentus jis pateikė?

Tai atsitiko apie 2000-uosius metus. Jis man gyrėsi, jog susidraugavo su kažkokiu verslininku iš Vokietijos, kuris kolekcionuoja senoviškus ginklus. Jis būtų labai dėkingas, jei tam verslininkui parūpinčiau antikvarinę vertę turinčių pistoletų. Iš pradžių kategoriškai sakiau „ne“, nes pats buvau visokių senoviškų ginklų mėgėjas. Tačiau A.Miceika neatlyžo. Nuolat kas trejetą ar šešetą mėnesių vėl paskambina, atvažiuoja į Kauną. Ir vėl ta pati giesmė: gal galiu parduoti antikvarinių ginklų, jis sumokėsiąs bet kokią kainą.

Ar tiesa, kad apie 2002-uosius metus A.Miceika jau ėmė intensyviai prašyti kovinių pistoletų?

Taip, apie 2002-uosius metus jis jau pradėjo mane intensyviai įkalbinėti parduoti ginklų. Iš pradžių jis net teiravosi, ar negalėčiau jam parduoti kovinių automatų. Suprask, vyksta karas Čečėnijoje, todėl kai kas iš patriotiškai nusiteikusių vyrų po ranka norėtų turėti rimtų ginklų. Aš iškart kaip kirviu nukirtau, jog automatų tikrai negalėsiu parūpinti. Tada jis ėmė kaulyti iš manęs 3–4 į kovinius perdirbtų dujinių pistoletų su duslintuvais. Aš, žinoma, teiravausi, kam jam tie duslintuvai. Jis pusiau rimtai, pusiau juokais atsakydavo, esą prasti reikalai Žemaitijoje, esą ten jau Rolandas Paksas šeimininkauja, taigi kai kas iš patikimų vyrų norėtų turėti ginklų savigynai. Juk savanoriška krašto apsaugos tarnyba naikinama, o greitojo reagavimo brigada, rusams užpuolus, ilgai neatsilaikytų. Ilgokai jam žadėjau padėti, iš tiesų nė nemanydamas ieškoti ginklų. Juk tai ne tik nelegalus, bet ir sudėtingas reikalas – pistoletų juk nenusipirksi parduotuvėje. Tačiau A.Miceika buvo atkaklus. Įkalbinėjimai, prašymai truko mažiausiai keletą metų iš eilės. Kita vertus, man ir pačiam buvo nepatogu jam atsakyti – juk kadaise jis man labai padėjo. Be jo paramos lietuviškų ginklų gamyba 1990–1993 metais būtų tikrai strigusi.

Kada pradėjote įtarti, jog bičiulis Jus sąmoningai skatina nusikalsti?

Jis įtikino mane už savo pinigus nupirkti dujinių pistoletų ir juos perdirbti į kovinius, parūpinti duslintuvų. Nors tuo metu dar buvo puikiai apsirengęs, tarsi iš madų žurnalo, tačiau kažkodėl man nedavė net nedidelio avanso. Pažadėjo sumokėti, kiek paprašysiu. Bet vėliau. Esą dabar visai neturi grynųjų – visi pinigai sąskaitose arba kreditinėse kortelėse. O kai padariau tai, ko jis prašė, A.Miceika nesiskubino atsiimti ginklų. Nesu milijonierius, man kiekvienas litas svarbus, todėl pasijutau pakliuvęs į keblią padėtį. Sukišau ne vieną šimtinę į dujinių pistoletų įsigijimą, jų perdirbimą, o mėnesiais ne tik negaliu uždirbti, bet ir negaliu atgauti savo įkištų pinigų. Tokią taktiką jis ne šiaip sau naudojo. Jis stengėsi išprovokuoti mane pirmą prabilti apie ginklų pardavimo reikalus, kad paskui teisme būtų galima apkaltinti skatinus prekybą nelegaliais ginklais mane, o ne jį. Jis man sukūrė tokias sąlygas, kad aš, o ne jis pirmas prabiltų lemtingus žodžius apie norą parduoti ginklus. Tai buvo apie 2003-iuosius metus.

Jus sučiupo netoli Kauno autobusų stoties 2005-aisiais metais. Būtent ten A.Miceikai perdavėte tris perdirbtus dujinius pistoletus?

Ne tik tris perdirbtus dujinius, bet ir keletą antikvarinių pistoletų aš tą lemtingą dieną atvežiau A.Miceikai. Tie antikvariniai ginklai veikia, bet prastai. Pirmojo bei Antrojo pasaulinių karų ginklai. Įtarimą tąsyk man sukėlė aplinkybė, kad visąlaik į susitikimą savo automobiliu atvykstantis turtingas verslininkas šį sykį atvažiavo keleiviniu autobusu. Bet jau buvo vėlu ką nors keisti. Aš jam perdaviau ginklus, o jis man – pinigus. Po atsisveikinimo prabėgus ne daugiau kaip pusei minutės, mane sučiupo VSD agentai. Su žymėtomis pinigų kupiūromis kišenėje. Tada nuvežė į namus ir ten atliko kratą.

Kai kurios lietuviškos televizijos savo reportažuose rodė, kad iš Jūsų namų išnešta daug ginklų, šaudmenų, granatų. Savo užrašuose esu pasižymėjęs, kad iš Jūsų namų, remiantis televizija, išgabenta ne viena sunki dėžė. Šiandien akivaizdu, kad tokie parodyti reportažai buvo tendencingi. Jūsų namuose VSD pareigūnai nerado nė vieno ginklo.

Būtent. Televizijos bandė sudaryti įspūdį, jog mano namuose aptiktas įspūdingas nelegalių ginklų arsenalas su tonomis šaudmenų. Nieko panašaus. Pas mane tąsyk nieko draudžiamo nerado. Išskyrus pistoleto „Makarov“ šovinių, kurie užsiliko nuo mano tarnybinio ginklo, kurį turėjau dar būdamas ginklų baro viršininku.

Keletas leidinių savo skaitytojams primygtinai bandė įskiepyti mintį, esą Jūs priklausote kažkokioms neaiškioms nusikalstamoms struktūroms ir net turite pravardę „Rankelė“.

1997-aisiais Kaune buvo bandoma susprogdinti vieną Kauno policijos komisariatą. Mano namuose iš karto atliko kratą, tačiau nieko nerado. Tik vėliau sužinojau, kodėl buvau įtartas aš – remtasi anoniminiu pranešimu, girdi, tai padarė žmogus, turintis „Rankelės“ slapyvardį. Buvo nurodytas net mano namų adresas. Netrukus sulaikė tikrąjį incidento kaltininką – vadinamąjį „daktarų“ kompanijos „torpedą“, pravarde „Rankelė“. To meto „Kauno diena“, visą laiką bandžiusi man prikergti „Rankelės“ pravardę, netiesiogiai manęs atsiprašė, paskelbdama rašinį apie tikrąjį „Rankelę“. Tačiau šiandien kai kuriuose leidiniuose ir vėl matau rašinių, iš kurių galima susidaryti įspūdį, jog nusikaltėlis, pravarde „Rankelė“, esu aš, Algirdas Petrusevičius, o ne tas skustagalvis „torpeda“.

Kiek truko tardymai? Kur tardė – Trakuose? Kokias poveikio priemones taikė VSD pareigūnai? Baugino, tyčiojosi, mušė?

Mušti tai tikrai nemušė, tačiau psichologinio poveikio priemonės buvo parinktos pačios įvairiausios. Tardė du vyrai iš VSD. Vienas jaunas, kitas – vyresnio amžiaus. Jie vargino ilgomis apklausomis, grasino, jog būsiu pasodintas į kalėjimą iki gyvos galvos, kad už grotų mane „patvarkys jų žmonės“, o aš visą likusį gyvenimą praleisiu invalido vežimėlyje. Jie melavo, kad turi mažiausiai du liudininkus, kurie oficialiai liudija, jog aš susijęs su tilto per Bražuolę sprogdinimu, su savanorių nepaklusnumo akcija 1993-iaisiais pakaunės miškuose, jog aš netgi davęs įsakymą pašalinti Jurą Abromavičių. Pavyzdžiui, man tie tardytojai, kurie kartais elgdavosi kaip patys tikriausi nusikaltėliai, siūlė negarbingą sandorį. Girdi, aš oficialiai pareiškiu, kad sužinojau, esą Vladas Grybauskas, neaiškiomis aplinkybėmis žuvęs „Aro“ pareigūnams šturmuojant jo namus, kartą yra pasigyręs į orą pakėlęs J.Abromavičių. Tardytojų pasiūlymo esmė tokia: kaltė dėl J.Abromavičiaus žūties, pasiremiant mano nugirstu pasigyrimu, suverčiama V.Grybauskui, kuriam „jau vis tiek neskaudės“. Taigi VSD galės džiaugtis sėkmingai išaiškinę vieną sudėtingiausių bylų, beje, netiesiogiai suversdami kaltę dešiniesiems. O man už tai – įvairios švelninančios aplinkybės. Po vienuolikos parų apklausų aš palūžau, tarsi ir sutikau prisipažinti, jog savo ausimis girdėjau, kaip V.Grybauskas didžiavosi J.Abromavičiaus nužudymu. Bet paskui tuos prasimanymus oficialiai paneigiau – atsiprašiau V.Grybausko artimųjų.

Ar pažinojote J.Abromavičių? Ar neturite sąsajų su vadinamuoju pakaunės maištu? Kaip paaiškinsite, jog kai kurios politinės jėgos taip atkakliai Jums bando prikergti šiuos rezonansinius nusikaltimus?

Asmeniškai J.Abromavičiaus nepažinojau. Su savanoriais tuo metu beveik neturėjau jokių kontaktų. Visą savo dėmesį buvau sukoncentravęs į lietuviškų automatų kūrimą. Apie J.Abromavičių sužinojau tik tada, kai mane, Savanorių kūrėjų sąjungos pirmininką, pasiekė oficialus kai kurių Kauno savanorių skundas. Dabar tiksliai neprisimenu visų smulkmenų, tik pamenu, kad to meto Kauno rinktinės savanoriai, taip pat ir Arūnas Stašaitis kaltino J.Abromavičių finansinėmis machinacijomis. Po J.Abromavičiaus žūties tą skundą nunešiau į Generalinę prokuratūrą. Ir viskas.

Kokia Jūsų asmeninė nuomonė apie J.Abromavičių? Jis iš tiesų buvo patriotas, kaip nūnai įrodinėja Loretos Graužinienės vadovauta laikinoji Seimo komisija, paskelbdama savo išvadas, ar iki tikro, nesuvaidinto, patriotizmo dar labai toli?

Šiandien iš spaudos jau kai ką žinau. Galiu taip pasakyti: prisiminkime, kas buvo jo senelis ir tėvas? Senelį nušovė miško broliai kaip sovietų valdžios rėmėją, o tėvas iki pat mirties neturėjo lietuviško paso. Iki paskutiniųjų dienų jis laikė save Sovietų Sąjungos piliečiu. Tad spręskite patys, kas toks galėjo būti J.Abromavičius. Tai sunkiai nuginčijami faktai.

Kodėl Jus norėjo bet kokia kaina nuteisti už prekybą nelegaliais ginklais arba bent jau už nelegalių ginklų laikymą? Kokia Jūsų versija? Tai – sovietinės nomenklatūros kerštas už disidentinę veiklą ar kur kas rimtesni dalykai – noras sukompromituoti dešiniuosius, Savanorių kūrėjų sąjungą, kuriai vadovavote, mesti įtarimų šešėlį, neva dėl pakaunės „maišto“ ir kitų su tuo susijusių dalykų kalti būtent konservatoriai?

Dabar jau akivaizdu, kad mane seniai sekė. Ir sekimas buvo intensyvus, totalinis. Tikrai ne atsitiktinis. Tačiau šių nusikaltimų inkriminavimas man – ne pagrindinis jų tikslas. Tie, kurie mane sekė, puikiai žinojo, jog tokia veikla aš neužsiimu – neprekiauju nelegaliai laikomais ginklais. KGB rezervininko Arvydo Pociaus vadovaujamas saugumas siekė man pripiršti visai kitus nusikaltimus – gal Bražuolę, gal Kazlų Rūdą, gal J.Abromavičiaus žūtį, o gal ir visus. Tiesa, šiems kaltinimams jie irgi neturėjo įrodymų. Todėl sukūrė planą, kaip mane būtų galima palaužti. Jie puikiai žinojo, jog ginklai – mano silpnoji vieta, mano Achilo kulnas. Todėl ir parengė specifinį nusikalstamos veikos modelį, kur būtų įpainioti ginklai. Šiam sumanymui pasitelkė žmogų, kuriuo aš ne tik visiškai pasitikėjau, bet net buvau skolingas. Bent jau morališkai skolingas.

Paskutinio teismo posėdžio metu Jūsų advokatas Juozas Gaudutis pareikalavo, kad į salę būtų atvesdintas ir A.Miceika, kurio parodymais remiantis Jūs ir buvote paverstas „didžiausiu nelegalių ginklų prekeiviu visoje Lietuvoje“. Kur šiuo metu gyvena Jūsų buvęs bičiulis?Ką veikia? Nieko nežinote?

Kur jis dabar, nežinau. Sklando gandai, kad jis galbūt Prancūzijoje ar dar kur nors. Žinau tik tiek, kad jis – ypač valstybės saugomas liudininkas. Kai ikiteisminio tyrimo metu man buvo surengta akistata su juo, A.Miceiką saugojo du automatais ginkluoti bei kaukėti pareigūnai. Ne nuo manęs jį saugojo. Neoficialiais duomenimis, būdamas verslininkas A.Miceika galėjo padaryti rimtų finansinių ar dar sunkesnių klaidų, už kurias rimtai baudžiama. Neatmeskime galimybės, kad pareigūnai, siekiantys sukompromituoti mane, pasiūlė A.Miceikai išeitį: tu mums padedi pasodinti lietuviško ginklo kūrėją, o mes tau padedame išvengti bausmės. Tačiau pabrėžiu – tai tik mano spėliojimai. Tiesa, turintys pagrindo. Teko girdėti, jog A.Miceikos reikalai paskutiniuoju metu prastai klostėsi, jis prarado daug turto.

Kitas teismo posėdis numatytas lapkričio pabaigoje. Teisėjas pareikalavo, kad į naująjį posėdį būtų atvesdintas ir liudytojas A.Miceika. Ar Jūs tikite, kad posėdyje dalyvaus ir buvęs Jūsų bičiulis?

Man sunku pasakyti, ar A.Miceika bus surastas ir atvesdintas į teismo posėdį. Greičiausiai, kad ne. Mat VSD pareigūnams, ilgus metus kūrusiems prieš mane pinkles, naudingiau, kad šio žmogaus teisme nebūtų nė kvapo. VSD norėjo mane pasodinti, o ne sulaikyti nuo nusikalstamos veiklos. Prisiminkite atvejį, kai su A.Miceika išvažiavome į mišką išbandyti ginklų. Tada jis jau tikrai vykdė VSD užduotį. Juk logiškai svarstant, jau tuo metu mane galėjo suimti. Bet nesulaikė. Laukė, kada aš imsiu „prekiauti“ ir būtent parduosiu ne mažiau kaip tris ginklus, kad drąsiai galėtų iškelti baudžiamąją bylą. Taigi nekyla jokių abejonių, jog mane norėta specialiai pasodinti. Lietuvos teisėsauga nepasirinko prevencinio varianto. Neatvyko pas mane į namus policijos pareigūnas ir nepareikalavo, kad nustočiau perdirbinėti dujinius pistoletus į kovinius, neišsikvietė ir pas save į komisariatą ar VSD būstinę ir neperspėjo: liaukis. Jiems reikėjo, kad bet kokia kaina atsidurčiau už grotų.

Kaip reaguoja žmonės, Jus išvydę gatvėje, parduotuvėje, turguje?

Dauguma linki tvirtybės, užjaučia, keikia komunistus ir kagėbistus. Neskubu pult į šnekas su nepažįstamais žmonėmis, prisibijau provokacijų. Todėl žmonės tegul neįsižeidžia, kad su kai kuriais bendrauju labai šaltai, valdiškai. Tačiau kai kurie dešinieji, išvydę mane, ne taip retai pereina į kitą gatvės pusę, kad nereikėtų paduoti man rankos.

© 2007 „XXI amžius“