„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2007-iųjų lapkričio 21 d., Nr.9


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Baltijos valstybėms reikalinga sava žvalgybos mokykla

Gintaras VISOCKAS

Buvęs saugumo pareigūnas
Valerijus Saveljevas įsitikinęs,
jog Lietuvai, Latvijai ir Estijai
reikia savos aukštosios žvalgybos
mokyklos, kurioje būtų rengiami
pareigūnai tiek VSD, tiek karinei
žvalgybai, tiek kontržvalgybai
bei kai kurioms kitoms
slaptosioms tarnyboms
Autoriaus nuotrauka

Valerijus Saveljevas VSD pradėjo dirbti 1990 metų rudenį ir šioje pagrindinėje Lietuvos slaptojoje tarnyboje tarnavo iki 2003 metų. Saugumo struktūrose praleista daugiau kaip dešimt metų. V.Saveljevas vadovavo vienam iš Konstitucijos pagrindų apsaugos valdybos padaliniui, ilgokai dirbo operatyvininko ir analitiko darbą. Manome, kad „XXI amžiaus“ priedo „Slaptieji takai“ skaitytojams bus įdomu išgirsti, ką apie šiandienines Lietuvos bei užsienio slaptąsias tarnybas bei su jomis susijusius dalykus mano buvęs VSD pareigūnas. Galbūt kai kurios V.Saveljevo mintys yra ginčytinos, tačiau redakcija laikosi nuomonės, jog tikrąją tiesą bus įmanoma sužinoti tik po labai ilgo laikotarpio, kai šiandien diskutuojamos temos taps istorija.

Į VSD dirbti atėjo 1990-aisiais

VSD pareigūnu Valerijus Saveljevas tapo lyg ir ne savo noru – į tarnybą jį pakvietė jau tuomet ten dirbęs Vytautas Užusienis. Pirmas instruktažas įvyko Turniškėse, dalyvaujant tuomet VSD generalinio direktoriaus pareigas laikinai ėjusiam Danukui Arlauskui. V.Saveljevo žodžiais, to meto VSD vadovybei buvo reikalingos jo sukauptos specifinės žinios. Mat iki to laiko V.Saveljevas dirbo su informacijos kaupimu ir jos apdorojimu susijusį darbą. Vadovaujantis šių dienų terminais, jis buvo profesionalus politologas, kuris vadinamosios sovietmečio perestroikos metu dėstė politologiją ir ekonominės teorijos pagrindus Vilniaus aukštesniojoje mokykloje. Tapęs lietuviškojo saugumo pareigūnu, V.Saveljevas ir toliau rinko iš įvairiausių šaltinių gaunamą informaciją bei teikė ją VSD vadovybei. Pasak V.Saveljevo, informacijos šaltinių būta daug: laikraščiai ir žurnalai, televizija ir internetas, privatūs pokalbiai su įvairiausio rango specialistais, žurnalistais, su žmonėmis, dalyvaujančiais įvairiose politiniuose ir visuomeniniuose procesuose.

Dažnos reformos – blogas dalykas

Pasakodamas apie savo specifinę veiklą buvęs saugumo pareigūnas pabrėžė, jog per keliolika pastarųjų metų VSD patyrė itin daug smulkių ir stambių reformų bei reorganizacijų. Keitėsi ne tik pavadinimai ir iškabos (beje, ir tai nėra sveikintinas dalykas). Tarnybai kenkė ir dažni vadovų pasikeitimai. Jam dirbant VSD struktūrose vadovybė keitėsi daugiau nei penketą kartų. Iš pradžių VSD vadovavo Mečys Laurinkus, paskui Danukas Arlauskas, Viktoras Zedelis, Balys Gajauskas, Petras Plumpa, Jurgis Jurgelis, paskui vėl sugrįžo M.Laurinkus, o po jo VSD vadovu tapo Arvydas Pocius. Ir visa tai – per dešimtmetį. V.Saveljevo teigimu, dauguma naujųjų vadovų kartu su savimi atsivesdavo ir savo žmones. Tiksliau tariant, po kiekvieno pasikeitimo VSD imdavo įtaką daryti vis kita politinė grupuotė. Vienu atveju, dešinieji drauge su buvusiais sovietiniais disidentais, politiniais kaliniais ir tremtiniais, kurie, beje, buvo labai aktyvūs, kitu – kairieji ir t.t. „Kokia tikroji yra VSD istorija? Tai nuolatinė politinių grupuočių kova dėl kuo didesnės įtakos lietuviškajam saugumui. Kai kurie vadovai tik atėję paprašydavo iš duomenų bankų išrinkti visą medžiagą apie juos“, – kalbėjo buvęs VSD pareigūnas. Tokios politinių, o dabar ir ekonominių grupuočių įtakos tarnybai – negatyvus reiškinys. Bet ar jo galima visiškai išvengti? Politinių ir ekonominių grupuočių įtaka slaptosioms tarnyboms egzistuoja ir kitose pasaulio šalyse. Tokių dalykų neišvengia nei JAV, nei Rusija, nei Izraelis. Gal tik Didžiojoje Britanijoje slaptosios tarnybos akivaizdžiau apsaugotos nuo politikų įtakos. O ką jau kalbėti apie totalitarines valstybes, kur nėra jokios parlamentinės kontrolės.

Nereikėjo skubėti atstumti

Į klausimą, ką manąs apie buvusius KGB karininkus, V.Saveljevas atsakė dviprasmiškai. Jis ragino nepamiršti, jog žmonės keičiasi. Ir keičiasi dažniausiai tada, kai keičiasi politinės – visuomeninės santvarkos, kai dėl viešumo paaiškėja valdžios nusikalstama veikla, kai griūva stereotipai ir mitai.

Jo manymu, profesionalių KGB darbuotojų negalima laikyti kietakakčiais fanatikais, šventai mylėjusiais Sovietų Sąjungą ir sovietų valdžią. Dauguma KGB darbuotojų, o ypač iš nacionalinių respublikų, geriau nei kas nors kitas suvokė, kas dedasi buvusios SSRS teritorijoje. Todėl kai kurie labai sąmoningai, nuoširdžiai pasirinko Lietuvos kelią. Jie suprato, kad Lietuvos nepriklausomybė – neišvengiamas dalykas. V.Saveljevo nuomone, tokius žmones atstumti – didžiulė klaida. Specifinių žinių profesionalai, kad ir iš kokios tarnybos jie būtų atėję – tai aukso fondas, kuriuo reikėtų naudotis. Bet Lietuvoje taip nebuvo pasielgta ir jau niekad taip nebus. Tuo tarpu kai kurios kitos valstybės, pasikeitus politinėms santvarkoms, buvusių saugumiečių paslaugomis naudojosi kur kas aktyviau ir profesionaliau nei Lietuva. Ir sėkmingai naudojasi iki šiol.

Maskva iki šiol gali šantažuoti

Kalbėdamas apie buvusių KGB darbuotojų likimus, V.Saveljevas prisiminė ir tą garsųjį laišką, kurį pasirašė 38 KGB darbuotojų, 1990-aisiais viešai pareiškę, jog tarnaus Lietuvai, o ne Maskvai. Manytina, jog dauguma jų tikrai nuoširdžiai norėjo dirbti nepriklausomybę atkūrusiai Lietuvai. Daugelis jų atėjo į VSD su savo ryšiais, žiniomis, patirtimi. Bet pasikeitus politinei konjunktūrai buvo išmėtyti, išblaškyti. Beje, Lietuvoje nei tais laikais, nei dabar neįsigaliojo normalus liustracijos įstatymas ir dauguma buvusių kadrinių KGB darbuotojų bei buvę KGB agentai yra pažeidžiami. Maskva šantažuodama juos gali raginti teikti informaciją apie situaciją Lietuvoje. Pažymėtina, kad dauguma Lietuvoje likusių KGB pareigūnų gauna solidžias pensijas iš Rusijos ambasados socialinio aprūpinimo skyriaus. Nors šiandien toks pavojus žymiai mažesnis nei pirmaisiais nepriklausomybės metais, tačiau V.Saveljevas įsitikinęs, jog Rusija progos atnaujinti ryšių su buvusiais KGB bendradarbiais niekad nepraleistų. Suaktyvinti ryšius su buvusiais KGB darbuotojais Kremlius dažniausiai bando, kai Lietuvoje kyla bent kiek akivaizdesnė sumaištis. O dabar Lietuvoje – ne sumaištis, o struktūrinė krizė. Kad tai rimta krizė, byloja kad ir šie skaičiai – per 600 tūkstančių žmonių Lietuvoje šiandien gyvena žemiau skurdo ribos. Beje, nereikia pamiršti, jog šantažas prieš buvusius KGB darbuotojus, nūnai gyvenančius NATO ir Europos Sąjungai priklausančioje Lietuvoje, įmanomas dar ir dėl to, kad KGB vis dėlto buvo nusikalstama organizacija. Kai kurie KGB darbuotojai, ypač iš 5-osios tarnybos, kuri stebėjo ir persekiojo kitaminčius, disidentus, patriotus ir daugelį kitų Lietuvos gyventojų, yra nusikaltę Lietuvai ir lietuviams. Ir Maskva puikiai žino apie tas nuodėmes. Jei dabar buvęs KGB karininkas atsisakys slapta tarnauti Maskvai, Rusijos vadovybė Lietuvos visuomenei per savus kanalus bet kada gali pranešti apie tas nuodėmes. Šito buvę kadriniai KGB karininkai, o dabar – juristai, advokatai, verslininkai negali nebijoti. Taigi šaliai reikėtų protingos, konkrečios, detalios liustracijos, kuri galėtų juos apsaugoti nuo šantažo. Bet liustracija Lietuvoje šlubuoja, atvirai kalbant, jos niekad ir nebuvo, todėl šantažo galimybė – vis dar reali.

Primena plėšikų gaują

Paprašytas detalizuoti, ką turėjo omenyje, sakydamas „gili struktūrinė krizė“, buvęs VSD karininkas pabrėžė, esą Lietuvoje šiandien iškilo tie skauduliai, su kuriais visus 17-a metų nekovota arba kovota vangiai. Pavyzdžiui, netramdėme besikuriančių politinių – ekonominių klanų. Nėra visuotinio pajamų deklaravimo. Dabar jau turima net oligarchų. Taigi klanai po truputį įsigalėjo ir dabar jie diktuoja Seimo nariams įstatymų pataisas ar net jiems naudingus naujus įstatymus. Ir visa tai atliekama prisidengiant kilniomis kalbomis apie tautos interesus. Tokiems klanams nė motais valstybės, tautos reikalai, jie vadovaujasi tik savais, siaurais interesais – kuo ilgiau išsilaikyti valdžioje ir kiek įmanoma labiau praturtėti. Bet kokiomis priemonėmis, kad ir einant Lietuvos interesų išdavystės keliu. Menką įtaką turi vos susiformavusi vidutinė klasė – pagrindinė demokratijos atrama. Taip pat nesistengta pažaboti šalies spaudos magnatų destruktyvios valdžios ir savivalės. Taigi šiandien turime žiniasklaidą, kurią ne visuomet apsiverčia liežuvis pavadinti objektyvia, sąžininga, pilietiška. Nūnai lietuviškuose leidiniuose dažnai atsispindi ne valstybės, ne tautos reikalai, o žiniasklaidos turtuolių asmeninės ambicijos. Teisus buvo Tomas Akvinietis kalbėdamas, jog valstybė, iš kurios atimti doroviniai pagrindai, primena plėšikų gaują.

Parlamentinė kontrolė – būtina

Vertindamas dabartinio Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto veiklą, V.Saveljevas teigė, kad komiteto vadovas Algimantas Matulevičius „dirba tikrai profesionaliai“, todėl kai kurie „veikėjai“, pajutę pavojų, bando tepti jį menamais ryšiais su KGB. Jeigu V.Saveljevo kas nors klaustų asmeninės nuomonės, jis neturėtų jokių priekaištų VSD veiklą tyrusiai Seimo NSG komiteto vadovybei. Visame pasaulyje tiek slaptąsias, tiek specialiąsias tarnybas būtina kontroliuoti. Ir šitą vaidmenį atlieka būtent specialios parlamentinės struktūros. Buvęs VSD pareigūnas teigiamai vertina ir tuos VSD darbuotojus, kurie liudijo specialiam Seimo komitetui. Duodami parlamentarams parodymus VSD pareigūnai elgėsi korektiškai, vadovaudamiesi įstatymais. Jie nepažeidė VSD statuto. Tačiau informacija tiek apie tarnybos trūkumus, tiek apie jos pasiekimus turėtų būti žinoma ne plačiajai visuomenei, o tik slaptąsias tarnybas kontroliuojantiems parlamentarams. Todėl kai kurių išvadų paviešinimas, V.Saveljevo manymu, nebuvo labai geras sprendimas. Atsakydamas į klausimą, ar A.Paulauskas, eidamas Lietuvos Prezidento pareigas, nepasielgė itin neapdairiai, paskirdamas buvusį KGB rezervo karininką VSD vadovu, V.Saveljevas akcentavo, jog nuo vieno žmogaus tokiose struktūrose, kaip saugumo departamentas, mažai kas priklauso. Net jeigu tas žmogus ir užima vadovo pareigas. O A.Pocius į departamentą atėjo vienas. Dabartinis valstybės saugumo departamentas – tai jau ne dešimt, bet tai šimtai darbuotojų, kurie žino savo veiklos barus, kurių darbas organizuotas pagal įstatymo nustatytas kryptis, pagal instrukcijas ir statutą. Taigi čia nereikėtų suabsoliutinti vadovo įtakos, juolab tik trumpą laikotarpį vadovavusio departamentui. Pagrįsdamas savo poziciją, V.Saveljevas argumentavo tuo, jog atsistatydinus policijos generaliniam komisarui V.Grigaravičiui Lietuvos policija nesubyrės, tačiau ji artimiausiu metu netaps nei geresnė, nei blogesnė. Galima pakeisti ir dešimt vadovų, bet struktūra ir veikla nesikeis, jei joje nebus įgyvendinamos realios reformos. Pasak V.Saveljevo, kai kurie mūsų politologai daro klaidą, pervertindami ir Rusijos prezidento Vladimiro Putino įtaką. Esą V.Putinas viską kontroliuoja, viską seka. Nieko panašaus. Rusijoje jis sukūrė gan veiksmingą valdžios piramidę, kur kiekvienas valdininkas žino savo vietą. Kai nėra susiformavusios pilietinės visuomenės bei demokratijos, tik tokia piramidė pajėgi kontroliuoti procesus, vykstančius šalyje. Bet tik kai kuriuos.

Kebli Povilo Malakausko padėtis

Buvęs VSD pareigūnas V.Saveljevas mano, kad šiuo metu ypač sudėtinga yra Povilo Malakausko padėtis. VSD vadovauti jis atėjo be savų žmonių, be darbo patirties tokioje daugialypėje struktūroje, todėl jam reikės išties nemažai laiko, kad nesutriktų spręsdamas iškylančius uždavinius, nepasimestų painiuose informaciniuose srautuose, struktūros padalinių sąveikoje, darbuotojų ambicijose ir pan. Rusijos specialiosiose tarnybose tokios situacijos ir problemos sprendžiamos su patarėjų grupių bei su šių tarnybų veteranų organizacijų, dirbančių prie šių tarnybų, pagalba (būtent per tokią organizaciją Didžiojoje Britanijoje buvo išspręsta „Litvinenkos problema“).

Kaltas ne alkoholis, bet paslapčia įberti narkotikai

Prisimindamas VSD karininko Vytauto Pociūno žūties Baltarusijoje aplinkybes, ekspareigūnas pareiškė visiškai netikįs versija, esą mūsų pareigūnas tą lemtingą naktį buvo padauginęs alkoholio. V.Saveljevas ne taip jau blogai pažinojo žuvusįjį, todėl gali drąsiai teigti: V.Pociūnas buvo beveik šimtaprocentinis abstinentas. Alkoholio išgerdavo labai retai ir labai mažai – tai buvo išimtiniai atvejai. Ypač V.Pociūnas buvo atsargus, spėja V.Saveljevas, Baltarusijoje, kur KGB veikia labai profesionaliai ir labai kietai. Čia greičiausiai kaltas ne alkoholis, o, pavyzdžiui, stipriai veikiantys narkotikai, įmaišyti į arbatą arba į maistą. Šiuolaikinių spec. tarnybų, taip pat nusikalstamų struktūrų arsenale esama visokiausių medikamentų, kurie žmogų gali pastūmėti patiems absurdiškiausiems žingsniams, netgi norui paskraidyti. Taip pat nereikia įsivaizduoti, jog Gardine V.Pociūnas galėjo nuveikti ką nors tokio, kas pastūmėtų Baltarusijos KGB jį nužudyti. KGB V. Pociūną ten „globojo“ kiaurą parą ir tikriausiai žino, kas iš tiesų įvyko. Baltarusiai tyli tik todėl, kad jiems naudinga „įsiūbuoti“ politinę situaciją Lietuvoje. Ką gali rimto nuveikti mūsų saugumietis Baltarusijoje, jei jis vos tik išėjęs iš konsulato tampa KGB darbuotojų kiaurą parą sekamu taikiniu? Todėl vargu ar Minskui V.Pociūnas buvo kuo nors nusikaltęs. O kad jis galėjo pastebėti didelių nusižengimų pačiame Lietuvos konsulate Gardine, kad jam galėjo už nuveiktus darbus atkeršyti „galingi Lietuvos vyrai“ – šios versijos tikrai realios. Kas ir kokiu pagrindu nusprendė patyrusį, gerai dirbusį šalies ekonomikos pagrindų apsaugoje, stambios departamento tarnybos vadovą, pulkininką išsiųsti į Gardino konsulatą, kur iš tiesų turėtų dirbti kontržvalgybos tarnybos vyr. inspektorius vyresnysis leitenantas? Tai „XXI amžiaus“ pašnekovo V.Saveljevo retorinis klausimas.

Rusų žvalgai Lietuvoje deramai nekontroliuojami

Lygindamas Lietuvos žvalgybos ir kontržvalgybos pajėgumus su kitų šalių žvalgybų veikla, V.Saveljevas buvo nusiteikęs labai skeptiškai. Rezultatų nėra. Per visą VSD egzistavimo laiką Lietuva iš savo teritorijos išvijo vos tris šnipinėjimu apkaltintus Rusijos pareigūnus ir tie nebuvo pagauti su įkalčiais. Rusijos spec. tarnybos, jei neturi ką suimti, elgiasi itin drastiškai – Lietuvos žvalgais pavadina Lietuvos piliečius, esančius Rusijos teritorijoje. O išprovokuoti menamą, tariamą jų žvalgybinę veiklą rusai gerai moka. Prasti reikalai ir kitose Baltijos valstybėse. Palyginimui galima pasakyti, jog estai per tą patį laikotarpį išvijo du, o latviai – vieną Rusijos diplomatą. Taigi per visas tris Baltijos valstybes – tik šeši išprašyti šnipai. Turint omenyje, kad vien Lietuvoje aktyviai dirba kelios dešimtys GRU, RUŽT ir FSB karininkų, žinant, kaip nuo N.Obiortyševo laikų išsiplėtė Rusijos ambasados Lietuvoje etatai ir struktūra, – tie trys karininkai tėra lašas jūroje. Tačiau išvyti demaskuotą žvalgą – dar ne viskas. Juolab kad visų šnipų neišprašysi. Į išvytojo vietą tuoj bus atsiųstas naujas, gal dar profesionalesnis. Pagrindinis Lietuvos kontržvalgybos uždavinys – maksimaliai apsunkinti Rusijos žvalgų, veikiančių prisidengus diplomatine tarnyba, darbą. Tai galima padaryti tik vienu būdu – atvirai ir aktyviai sekant visus diplomatinius darbuotojus, išeinančius iš tarnybos pastatų, kontroliuojant ir stebint jų kontaktus. V.Saveljevo manymu, Lietuva kaip tik šio vaidmens ir neatlieka. Rusijos žvalgams Lietuvoje dirbti labai nesudėtinga. „Jų niekas deramai nestebi, leidžia nekliudomiems važiuoti, kur tik geidžia širdis, susitikinėti su kuo nori, net ateiti į Lietuvos Seimą ir ten beveik atvirai rinkti informaciją“, – ironizavo V.Saveljevas. Tokia apverktina padėtis susiklostė dar ir dėl kokybiškai parengtų kadrų stokos. Apibendrindamas V.Saveljevas pastebėjo, jog tos pačios negerovės, kurios šiandien išryškėjo policijoje, egzistuoja ir VSD. Tik apie tai mažiau žinoma. Lietuva neturi savo spec. tarnybų mokyklos. Tokios mokyklos neturi ir Estija su Latvija. Todėl trims Baltijos valstybėms reikėtų kuo skubiau įkurti vieną bendrą mokyklą, kurioje būtų profesionaliai mokoma žvalgybos ir kontržvalgybos meno. Ir mokoma ne paviršutiniškai, sakykim, kelių ar keliolikos mėnesių kursuose, o rimtai ir intensyviai – 4 ar 5 metus, kaip tai daroma Lietuvos krašto apsaugos ministerijos, kuri nuolat siunčia į Vakarus mokytis savo kariškius. VSD vieną kitą savo darbuotoją pasitobulinti į Vakarus išsiunčia tik trumpalaikėms studijoms, tarsi tie trumpalaikiai seminarai ar konferencijos galėtų suteikti specifinių įgūdžių arba būtų panacėja nuo klaidų.

Mokykimės iš Lenkijos kontržvalgybos

Lietuva kol kas VSD pareigūnus galėtų bent jau siųsti į Lenkijos žvalgybos mokyklą, kuri turi gerą vardą ir senas tradicijas. Šios šalies žvalgai šiandien Rusijai ir Baltarusijai pridaro daug rimtų rūpesčių. Prisimenant visus paskutiniuosius žvalgybinius skandalus, susijusius su Lenkijos spec. tarnybų veikla, Rusijos diplomatams ir agentūrai ten itin nesaldu. Todėl NATO vadovybė Lenkijos slaptosiomis tarnybomis, skirtingai nei Lietuvos, pasitiki kur kas rimčiau. „Lietuvos žvalgyba ir kontržvalgyba – dar vaikystės amžiuje. Vienas iš Lietuvos aukščiausių vadovų prieš keletą metų pasakė, kad esame netgi lopšeliniame amžiuje. Taigi mūsų sąjungininkai iš NATO mumis ir pasitiki kaip vaiku“, – teigė buvęs VSD pareigūnas V.Saveljevas.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija