„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2007-iųjų gruodžio 5 d., Nr.10


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

„Ruošiamės pačiam blogiausiam variantui“

Su Lietuvos policijos antiteroristinių operacijų rinktinės „Aras“ vadovu, vyriausiuoju komisaru Viktoru GRABAUSKU kalbasi „XXI amžiaus“ žurnalistas Gintaras Visockas

Lietuvos policijos antiteroristinių
operacijų rinktinės „Aras“
vyriausiasis komisaras
Viktoras Grabauskas

„Aro“ snaiperiai kovinėse
operacijose kartais turi nušauti
ginkluotus nusikaltėlius, kurie
kelia grėsmę įkaitų gyvybei

„Aro“ būrys dalyvauja
slaptoje operacijoje

„Aro“ vyrams tenka atlikti
užduotis ir laivuose

Antiteroristinis padalinys „Aras“, kuriam vadovaujate, apipintas įvairiausiomis legendomis. Ir tai suprantama – informacijos apie Jūsų veiklą ne tiek jau daug. Jūsų padalinys pakliūna į specialiųjų, slaptųjų tarnybų sąrašą, apie kurias atvirai kalbėti nedera. Tačiau vis tiek knieti sužinoti ne tik apie „Arą“, bet ir apie jo ilgametį vadovą. Kiek laiko vadovaujate „Arui“? Kodėl nuėjote tarnauti būtent į „Arą“?

Kodėl pasirinkau šį kelią? Sunku pasakyti. Gal kalti senelio, taip pat Viktoro Grabausko, genai. Jis buvo Lietuvos savanoris, prieš sovietinę okupaciją tarnavo 9-ajame pėstininkų pulke Marijampolėje, paskui buvo ištremtas į Sibirą. Žodžiu, senelis nestovėjo nuošalėje, kai buvo kuriama nepriklausoma valstybė, aš irgi visomis išgalėmis stengiausi padėti besikuriančiai valstybei. Pavyzdžiui, buvau parlamento gynėjas 1991-ųjų sausį. Tada dirbau Policijos akademijoje dėstytoju. Vėliau laisvu nuo darbo metu pradėjau treniruoti „Aro“ pareigūnus. Tuometinei „Aro“ vadovybei, matyt, patiko mano dėstymas, ir jie mane tiesiog perviliojo pas save. „Aras“ pagrindine mano darboviete tapo 1992-aisiais. Iš pradžių ėjau šturmuotojo, paskui – specialiojo būrio vado, dar vėliau – rinktinės vado pavaduotojo pareigas. Dabar štai jau 7-eri metai, kai esu „Aro“ vadas.

Pirmosios dienos, be abejo, buvo sunkios. Trūko amunicijos, specialistų, žinių?

Jeigu reikėtų palyginti pirmąsias dienas su šiandiena, tai pasakyčiau šitaip: nūnai labai daug kas pasikeitę. Ir pasikeitę į gerąją pusę. Nepriklausomybės pradžioje „Aras“ buvo bene vienintelė speciali Lietuvos struktūra, pajėgi atlikti pačias įvairiausias kovines užduotis, pradedant įkaitų išlaisvinimu ir baigiant sprogmenų nukenksminimu bei svarbių liudininkų apsauga. Tuomet mes atlikome labai daug funkcijų. Sakykim, mažai kas šiandien žino, kad būtent mūsų vyrai kartu su įgaliotais tuometinės Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos atstovais važiavo į Rusiją parvežti KGB archyvinių bylų. Už šių bylų apsaugą ir buvo atsakingi būtent „Aro“ vyrai. Tai buvo 1992-aisiais metais. Mūsų du pareigūnai yra žuvę ir Medininkų poste. Tai buvo įsimintinas, išskirtinis laikotarpis. Iš tiesų tuomet Lietuvai labai trūko profesionaliai paruoštų vyrų, galinčių atlikti sudėtingiausias kovines užduotis.

Buvote pirmasis lietuvis, baigęs JAV Federalinių tyrimų biuro (FTB) nacionalinę akademiją. Taip pat treniravote Tenesio valstijos specialiojo būrio vyrus. Sakykit, kam lengviau vadovauti – saviems, lietuviams, ar amerikiečiams?

Amerikoje iš viso esu buvęs keturis sykius. Žinoma, įspūdingiausios buvo ne dvi stažuotės, bet mokslai FTB nacionalinėje akademijoje, trukę daugiau nei trejetą mėnesių, bei laikotarpis, kai ruošiau JAV Specialiųjų operacijų padalinio pareigūnus. FTB akademijoje studijuoja tik 10 proc. ne amerikiečių. Todėl pakliūti į ją – ne taip jau paprasta. Mokydamasis jaučiau didelę įtampą, nes norėjau, kad apie lietuvius susiklostytų kuo palankesnė nuomonė. Laimė, mano žinios buvo įvertintos labai palankiai. Jokių pastabų, priekaištų. O mokytis juk teko intensyviai. Be fizinio paruošimo, ten krimtome pačias įvairiausias disciplinas – ir psichologiją, ir vadybą, ir specialiąją taktiką, ir kriminalistikos mokslus apie nusikaltimo vietos apžiūrą, apie pirštų antspaudus, DNR tyrimus... Visus egzaminus išlaikiau labai gerai. Vėliau man buvo pasiūlyta vykti į Tenesio valstiją treniruoti amerikiečių. Negaliu nepabrėžti vieno svarbaus aspekto. Jų technika, ekipuotė, ginklai tuo metu buvo žymiai tobulesni už tuos, kuriais mes naudojomės. Pavyzdžiui, amerikiečiai turėjo galimybę nuolat treniruotis išlaisvinti įkaitus iš įvairiausio profilio pastatų – daugiaaukščių, kotedžų, garažų, sandėlių. Mes tokios prabangos neturėjome. Neturime net ir šiandien.

„Aras“ priklauso tarptautinei organizacijai „ATLAS“. Kokia tai organizacija? Kodėl ji susikūrė?Kam ji reikalinga?

Jei anksčiau mes tikrai dažnai važiuodavome į užsienį pasisemti žinių, dalyvaudavome visokiausiuose seminaruose, tai dabar ši tradicija jau atgyveno. 2004-aisiais „Aras“ buvo priimtas į „ATLAS“ organizaciją, kuri vienija visos Europos Sąjungos analogiškus antiteroristinius padalinius. Ir mums nėra jokio reikalo vykti į Danijos ar Belgijos karalystę susipažinti su svarbiausiomis naujovėmis. Tai padarome internetu. Šiandien turime slaptą, saugų ryšį su visomis be išimties ES šalimis. Dalijamės patirtimi, žiniomis, informacija neišeidami iš savo darbo kabinetų. Žinoma, organizuojamos ir bendros pratybos bei seminarai. Beje, šiuo metu rengiamos ES įstatymų pataisos, kurios leis ne tik keistis žiniomis, bet ir, esant reikalui, suteikti pagalbą realiose operacijose. Jei danai ar belgai paprašytų mūsų pagalbos, mes jos kol kas negalėtume suteikti.

Taip pat negalėtume paprašyti ir savo kolegų pagalbos tuo atveju, jei Lietuvoje būtų atliktas stambus teroro aktas ir jam likviduoti neturėtume pakankamai pajėgų. Taigi naujieji įstatymai turėtų pašalinti šią kliūtį, palengvinti tarpusavio pagalbos suteikimo galimybę.

Ar daug darbo turi „Aro“ pareigūnai? Kiek kartų per metus vykstate į pavojingas užduotis? Kokios pačios sėkmingiausios Jūsų operacijos?

Kai kas šiandien Lietuvoje bando įpiršti nuomonę, esą mes beveik nereikalingi. Tik treniruojamės, o realių darbų tarsi ir nėra. Nieko panašaus. Spręskite patys. Praėjusių metų statistika byloja, kad mūsų pareigūnai į kovines operacijas buvo išvykę 288 kartus. Daug ar mažai? Mano supratimu, veiklos užtenka. Vaduojame įkaitus, sulaikome pavojingus ir ginkluotus nusikaltėlius, ieškome sprogstamųjų įtaisų ir juos neutralizuojame, padedame Vadovybės apsaugos departamentui saugoti labai svarbius asmenis, taip pat dalyvaujame įvairiose slaptose operacijose. Šių metų statistika byloja, kad ir nūnai padėtis nesikeičia. Nesikeičia nei į gerąją, nei į blogąją pusę. O dėl sėkmingų operacijų... Jų būta užtektinai. Sakykim, įvykis Jonavoje. 1994 metais šiame mieste ginkluotas nusikaltėlis paėmė įkaitą ir pasislėpė bute. Po parą trukusių derybų teko jį nukauti. Nušovė mūsų snaiperiai. Įkaitas nenukentėjo. Kitas rimtas incidentas užfiksuotas 2001-aisiais. Tais metais ginkluotas užpuolikas pagrobė 13-os metų berniuką ir senyvą moteriškę. Senyva moteriškė sirgo epilepsija. Ši aplinkybė labai apsunkino mūsų veiksmus – negalėjome panaudoti kai kurių specialiųjų priemonių. Todėl mums tąsyk teko rizikuoti daugiau, nei įprasta. Tačiau operaciją įvykdėme sėkmingai. Pagrobėjas šturmo metu buvo nukautas, o įkaitai išlaisvinti. Arba visoje Europoje išgarsėjusi byla dėl padirbtų eurų. Prieš keletą metų teko veržtis į gamyklą, kurioje, mūsų žiniomis, buvo gaminami padirbti eurai. Įsiveržti reikėjo kuo greičiau, kad nusikaltėliai nespėtų sunaikinti įkalčių. Šią operaciją taip pat pavadinčiau sėkminga. Taigi, operacijų buvo daug ir labai įvairių.

Gal galite papasakoti ir apie operacijas, kurių nepavadinsi sėkmingomis? Ar dažnai taip atsitinka?

Maždaug 1994 metais Vilniaus miesto policija paprašė mūsų pagalbos sulaikant ginkluotą nusikaltėlį, besislapstantį name. Buvo pranešta (tada dar dirbau „Aro“ Specialiajame būryje), kad reikia tik keturių ar penkių „Aro“ pareigūnų, nes namą apsups kiti – mums reikės tik šturmuoti butą. Mes šturmavome patalpas, o nusikaltėlis iššoko pro langą ir pabėgo, kadangi namas... nebuvo apsuptas. Mes galvojome, kad namą apsups vietinė policija, o jie pagalvojo, kad mes patys su viskuo susitvarkysim. Tas kartas man tapo gera pamoka. Būtent tada įsiminiau visam gyvenimui, jog informaciją, kad ir kokia ji atrodytų akivaizdi, reikia patikrinti.

Ar sunku įsidarbinti Jūsų vadovaujamame antiteroristiniame padalinyje? Kokius patikrinimus turi įveikti jaunuolis, norintis įsidarbinti „Are“?

Sunku. Tikrai sunku. Keliame didelius reikalavimus. Pirmiausia atliekamas anketinis patikrinimas: aiškinamės, ar kandidatas nėra teistas, ar nėra girtuoklis, vagis ir t.t. Jeigu jo biografija švari, tada skelbiamas intelekto testas. Jis – itin svarbus. Jaunuolis gali būti labai puikiai fiziškai pasiruošęs, tačiau jei jo intelektas nėra aukštas, jo paslaugų atsisakome nedvejodami. Po intelekto testo atliekami psichologiniai testai ir tik pačioje atrankos pabaigoje patikrinami jo fiziniai gebėjimai. O ir šio patikrinimo metu jis dar kartą testuojamas psichologiškai. „Aro“ pareigūnas privalo būti visapusiškai stabilus, tvirtas. Tiesa, „Aras“ – tai ne vien šturmuotojai ar snaiperiai. Mes turime ir išminuotojų padalinį, turime žmonių, kurie kaupia ir analizuoja informaciją, turime derybininkus ir kitus specialistus. Taigi šturmuotojui ir informacijos analizės centro pareigūnams taikomi skirtingi reikalavimai. Tačiau dar kartą kartoju – pas mus įsidarbinti nėra paprasta.

Koks vidutinis pradedančio pas Jus dirbti pareigūno atlyginimas? Jeigu neklystu, Jūsų atlyginimai, kaip ir policininkų, itin vargani. Jums trūksta žmonių?

Pradedantis „Aro“ pareigūnas uždirba maždaug tūkstantį litų „į rankas“. Tai iš tiesų labai mažas atlyginimas, turint omenyje mūsų darbo specifiką. Todėl mums negali netrūkti darbuotojų. Prastų nepriimame, o sąžiningi, gabūs, išsilavinę vyrai dažnai pasirenka geriau apmokamas profesijas, užsiėmimus. Jei iki valstybės tarnybos įstatymo priėmimo rinktinei „Aras“ buvo numatytas 35 proc. atlyginimo dydžio priedas, tai įsigaliojus tam įstatymui šio priedo netekome. Šiandien siekiame, kad Seimas vėl leistų mums mokėti papildomas priemokas. Mat kadrų mums labai trūksta. Nesutinkame su tais, kurie tvirtina, esą nieko neveikiame, kad ir taip gerai gyvename.

Spaudoje kartais tenka skaityti, kad buvęs „Aro“ pareigūnas sulaikytas prekiaujant narkotikais, vagiant automobilius ir t.t.

Jūs tikriausiai turite omenyje atvejį Klaipėdoje. Taip, uostamiestyje už prekybą narkotikais buvo teisti du vyrai, kadaise dirbę pas mus. Bet aš jų negalėčiau vadinti nei esamais, nei buvusiais „Aro“ pareigūnais. Jie pas mus tarnavo dar 1993 metais, kai atrankos nebuvo beveik jokios. Be to, abu jie „Are“ dirbo tik apie keturis mėnesius. Ar galima tokius žmones vadinti „buvusiais „Aro“ pareigūnais“? Manau, kad ne.

Ar „Aro“ pareigūnams grasinama, ar bandoma keršyti, papirkti?

Be abejo, grasinimų buvo. Gal ne tiek daug, bet vis dėlto pasitaikė. Tačiau grasintojai labai greitai suprato, kad grasinti tikrai neverta. Mūsų pareigūnai kaukes kai kuriais atvejais dėvi ne dėl to, kad bijotų keršto. Tai darome visai kitais sumetimais. Mūsų padalinys – slaptas. Mes atliekame ir labai slaptas, konfidencialias užduotis. Todėl mes ne šiaip sau siekiame, kad potencialūs nusikaltėliai apie mus žinotų kuo mažiau.

Beje, sulaikytų asmenų niekada nemušame ir iš jų nesityčiojame. Nusikaltėlis mums pavojingas tik tol, kol ant jo riešų neuždėti antrankiai. Jei įtariamasis priešinasi, neklauso mūsų įsakymų, nurodymų, elgiamės griežtai – nedvejodami panaudojam fizinę jėgą ar šaunamąjį ginklą. Tačiau vos tik sulaikytasis nebekelia grėsmės, su juo elgiamės pagarbiai. Tikrai nespardome ir neguldome specialiai į purvyną. Ši nuostata kalama į mūsų pareigūnų galvas nuo pat pirmųjų treniruočių. Jei pareigūnas ja nesivadovauja, jis atleidžiamas. Tačiau per laikotarpį, kol vadovauju „Arui“, tokio incidento tikrai nepamenu.

O ar buvo atvejų, kad pas Jus specialiai bandytų įsidarbinti koks nors nusikaltėlių ar teroristų atstovas, siekiantis tik vieno – išpešti kuo daugiau slaptos informacijos?

Tokie atvejai neužfiksuoti. Taip padaryti beveik neįmanoma dėl itin griežtų atrankų, kurios ne tik griežtos, bet ir ilgai trunka. Tačiau buvo tokių atvejų, kai pas mus dirbę vyrai išeidavo iš darbo ir įsidarbindavo abejotinos reputacijos įmonėse, saugos tarnybose, firmose.

Kaip vertinate tarptautinę padėtį? Lietuva dalyvauja misijose Afganistane, Irake, Kosove. Be abejo, turime priešų, kuriems itin nepatinka, kad remiame amerikiečius, kad priklausome NATO aljansui. Tad ar įmanomas stambus teroro aktas Lietuvoje, panašus į tuos, kurie nugriaudėjo JAV ar Ispanijoje?

Teroristams svarbiausia kuo didesnis atgarsis. O Lietuva nėra nei labai didelė, nei labai svarbi šalis. Todėl čia surengus tegul ir didelį teroro aktą, didelio tarptautinio rezonanso nebūtų. Ši aplinkybė mums palanki. Teroristai renkasi kitas šalis, kitas valstybes, kur, susprogdinę bombą, susilauktų žymiai didesnio dėmesio. Tačiau mes irgi neapsaugoti nuo įvairiausių išpuolių. Kai manęs klausia, ar įmanomas mūsų šalyje teroristų išpuolis, aš atsakau: įmanomas. Dabar Europoje yra populiarus posakis: reikia klausti ne ‚,ar įvyks“, o „kada tai įvyks“. Bet svarbiausia, ar mes būsime deramai tam pasiruošę. „Aras“ tam ir sukurtas, kad tokių dalykų nebūtų arba juos būtų įmanoma kuo greičiau likviduoti. Mes dirbame, treniruojamės taip, kad būtume pasiruošę pačiam blogiausiam, pačiam niūriausiam variantui.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija