Sunku sugyventi su Rusija

Praėjusią savaitę pagerbėme prieš septyniolika metų žuvusius prie televizijos bokšto. Gaila, kad 42 perversmininkai, besislapstantys Rusijoje bei Baltarusijoje, iki šiol nenubausti. Juos keblu nubausti net už akių – tiek oficialioji Maskva, tiek Minskas tvirtina, jog „Rusijos ar Baltarusijos pilietis negali būti persekiojamas už nusikalstamas veikas, kurios buvo įvykdytos užsienio valstybių teritorijoje, ypač už politinius nusikaltimus, padarytus svetur“. Vienintelė viltis, kad galbūt kuris nors iš įtariamųjų kirs Europos Sąjungos teritoriją ir ES priklausanti valstybė jį išduos. Nors ir čia esama nesusipratimų. Vokietija vieno įtariamojo jau sykį neišdavė, motyvuodama, esą jam pateikiami kaltinimai yra ne kriminalinio, bet politinio pobūdžio. Taigi vilties, kad asmenys, prieš 17 metų mūsų nepriklausomybę bandę sužlugdyti jėga, susilauks pelnytos bausmės, – maža.

Rašinių Sausio 13-osios tema – daug, o vilties – beveik jokios. Bet liūdniausia, kad lietuviškųjų publikacijų apie gūdžius Sausio 13-osios įvykius autoriai neragina mūsų tapti tokiais atkakliais kaip žydai, persekiojantys Antrojo pasaulinio karo nusikaltėlius. Fizinio susidorojimo variantus atmeskime. Neraginame slapta važiuoti į Rusiją ir ten bandyti suvesti sąskaitas su Sausio 13-osios tragedijos kaltininkais arba Medininkų žudynių vykdytojais, organizatoriais. Tačiau juk šiandien turime neribotas galimybes daryti politinį spaudimą Maskvai ir Minskui per NATO ir ES struktūras.

Be abejo, tokia galimybė egzistuoja. Tereikia noro. Tereikia apsiginkluoti ... žydišku atkaklumu ir gudrumu. Štai buvusio Rusijos FST pulkininko A. Lugovojaus pavyzdys. Didžioji Britanija įtaria, kad šis Rusijos specialiųjų tarnybų karininkas prisidėjo prie britų salose politinį prieglobstį turėjusio A. Litvinenkos nužudymo Londone. Žinoma, Maskva atsisako išduoti įtariamąjį. Jam net padėjo tapti Rusijos Valstybės dūmos deputatu ir tokiu būdu bent keleriems metams įgyti oficialų teisinės neliečiamybės statusą. Tačiau esama rusų, kurie įsitikinę, jog anksčiau ar vėliau Maskva jį atiduos į britų temidės rankas. Ir taip manančių – ne tiek jau mažai. Visai neseniai per vieną rusišką kanalą buvo transliuota laida „Osoboje mnenije“, kurios svečias tąsyk buvo britų nemalonėn pakliuvęs A. Lugovojus. Nors laidos metu atliktos apklausos negalima laikyti itin tikslia ir patikima, vis dėlto rezultatai – įspūdingi. Beveik 80 proc. į studiją paskambinusių rusakalbių buvo įsitikinę, jog A. Lugovojui kada nors teks stoti prieš britų teismą. Visą laidą buvęs itin susitvardęs ir santūrus FST karininkas tąsyk akivaizdžiai sutriko.

Lietuva – ne Didžioji Britanija. Ir net ne Lenkija. Rusijai mūsų nuomonė ne tokia svarbi, kaip britų ar lenkų pozicija. Tačiau ar mes patys nesame kalti, kad Rusija su mūsų nuomone visiškai nesiskaito? Ar mes ne per anksti nuleidžiame rankas, tapdami pesimistais? Suprask, Rusija vis tiek nekreips dėmesio į mūsų reikalavimus, tad neverta purkšauti, pykti, reikalauti… Išankstinės kapituliantiškos nuotaikos mūsų niekur neatves. Toks kelias – į niekur.

Iš kur pasisemti optimizmo, jei net tokie žymūs asmenys, kaip buvęs Lietuvos kariuomenės vadas Jonas Kronkaitis, duodamas interviu vienam įtakingam Amerikos leidiniui, kalba itin liūdnai. Štai jo citata iš „New York Times“ leidinio: „Tai yra pinigai, ateinantys iš Rusijos, kurie gali paveikti mūsų valdančiuosius. Ir aš čia kalbu apie tikrai milžiniškas pinigų sumas. Jos gali kontroliuoti mūsų vyriausybę“. Amerikos žurnalistas Adamas B. Elikas pastebi, kad Lietuvoje, Latvijoje ir Estijoje Kremlius finansuoja žiniasklaidą, finansiškai remia politiką ir ekonomiką.

Niekas nesiginčija, jog Rusijos taktika – nupirkti mus už milijonus – yra veiksminga. Bet tai dar nereiškia, kad tokiems žingsniams negalima sumaniai parinkti kontrveiksmų. Tereikia jų ieškoti. Štai vienas paprasčiausių atsakymų: jei Rusija paperka mūsų politikus už didelius pinigus, tai rinkime į valdžią tokius asmenis, kurių nenupirksi nei už litą, nei už milijoną litų. Juk tokių lietuvių esama. Jei vis dėlto į valdžią ateina politikai, kuriuos galima už solidžias sumas priversti atsisakyti idealų, tai pasirūpinkime, kad tuos pinigus jiems įteiktų ne oficialusis Kremlius, o Baltieji rūmai Vašingtone. Galimas dar ir trečias variantas. Kaip tvirtino buvęs Lietuvos karinės žvalgybos ir kontržvalgybos aukšto rango karininkas A. Šidlauskas, imkime pinigus iš Rusijos, bet vis tiek auskime savo politikos tinklą. Negali būti, jog nėra priešnuodžių prieš rusiškas klastas.

Kad galima atsispirti Rusijos įtakai, byloja puikus Gruzijos pavyzdys. Gruzijos padėtis – kur kas keblesnė nei mūsų. Šios Kaukazo respublikos žmonės kelis ar net keliolika sykių skurdžiau gyvena už mus, lietuvius. Todėl Rusijai, regis, nebuvo sunku jų nupirkti. Bet nenupirko. Per pakartotinus rinkimus gruzinai vis dėlto išsirinko tą patį Rusijos įtaką šalyje sumažinti besistengiantį M. Saakašvilį – nepaisant milžiniškų Rusijos trukdžių ir apgaulių. Nepaisant prorusiškai nusiteikusių gruzinų – milijonierių, žadėjusių ekonominių sunkumų nuvargintiems tautiečiams padidinti algas bei pensijas. Nepadėjo milijonierių gruzinų „pasakos“, esą jie, skirtingai nei M. Saakašvilis, sugebės draugiškai sugyventi su Rusija.

Karti gyvenimiška patirtis byloja, kad mums, lietuviams, gruzinams, latviams, estams, ypač svarbu saugotis tų į politiką besiveržiančių asmenų, kurie žada pagerinti santykius su dabartine Rusija. Ar įmanoma draugiškai sugyventi su kaimynu, kuris elgiasi kaip išskirtinių teisių ir privilegijų reikalaujantis grubus vyresnysis brolis? Vadovaujantis sveiku protu, – ne, negalima. Pagerinti santykius su šiandienine Rusija reiškia tik viena – atsisakyti nepriklausomybės bei paklusti jos diktatui. Nepaisant sveiko proto ir logikos dėsnių, vis dar atsiranda „išminčių“, kurie tvirtina sugebėsiantys su Rusija sugyventi bičiuliškai... neatsisakydami nepriklausomybės. Pastariesiems „išminčiams“ derėtų priskirti ir buvusį krašto apsaugos ministrą A. Butkevičių, viename rusų kalba Lietuvoje leidžiamame leidinyje tvirtinusį, esą „Lietuvai nederėtų pyktis su Rusija“. Negalima sakyti, jog interviu – dėmesio nevertas. Tačiau į akis labiausiai krenta demagogiški samprotavimai, kuriais netiesiogiai bandoma įrodyti, girdi, dėl įtemptų santykių su Rusija kaltos ne... Rusijos imperinės ambicijos, o pati Lietuva.

Kaip čia neprisiminsi ir žalos, patirtos okupacijos metais, atlyginimo klausimo, iškelto rusų kalba Lietuvoje leidžiamame „Litovskij kurjer“. Čia pasirodė samprotavimų, esą Lietuva turėtų tik džiaugtis, kad Rusija net nesileidžia į diskusijas dėl žalos atlyginimo. Mat jei tuos milijardus, kurių Lietuva pageidauja, Rusija staiga pervestų į lietuviškas sąskaitas, mūsų valstybė bankrutuotų, pasmaugta infliacijos.

Kaip atsikirsti štai tokiam melui? O juk atsikirsti įmanoma. Pagalbon reikėtų pasitelkti tuos rusus, kurie pritaria, sakykim, Denisui Tarasenkai, aprašiusiam Rusijos judėjimo „Naši“ vieno iš lyderių Konstantino Goloskokovo pastangas nelegaliai pakliūti į Estiją. Minėtas žurnalistas nepritaria sulaikyto judėjimo „Naši“ atstovo paaiškinimui, kodėl jis buvo priverstas nelegaliai kirsti valstybinę sieną. Panašiai mąsto ir daugiau jaunų rusų rusiškose televizijos laidose, kuriose komentuotas dviejų „Naši“ aktyvistų sulaikymas Lietuvoje. Jie tvirtino visiškai suprantą Estijos nenorą įsileisti tuos aktyvistus, kurie viešai užgauliojo Estijos ambasados darbuotojus Maskvoje.

Štai su tokia Rusija galima ir net būtina draugiškai sugyventi. Deja, taip mąstantys rusai šiandien nepakliūna nei į Valstybės Dūmą, nei į Kremlių, nei į Rusijos Vyriausybę. Jie neturi nei realios galios, nei politinių svertų.

© 2008 „XXI amžius“