„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008-iųjų balandžio 23 d., Nr.4 (15)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Sąjūdis ir KGB

Prieš 20 metų su kompartijos pritarimu įkurtas Lietuvos Sąjūdis kėlė didelį rūpestį sovietiniam represiniam aparatui

Sąjūdžio mitingas Gedimino
aikštėje 1988 m. birželio 24 dieną

Sąjūdžio vadovybė
ir kitų radikalių susivienijimų
lyderiai nuolat buvo KGB taikinyje

1988 metais susikūręs Lietuvos sąjūdis (pradinis pavadinimas – pagal to meto politinę situaciją – Lietuvos persitvarkymo sąjūdis) turėjo dvi dedamąsias: iš tautos dvasios kilusį esminį poreikį laisvai apsispręsti bei turėti savo valstybę ir buvusios imperijos „centrinės“ (taip pat ir vietinės marionetinės) valdžios siekį pasikeisti („persitvarkyti“) išsaugant visą valdžią ir visus politinius ir ekonominius svertus. Iš šių dviejų dedamųjų susikūręs Sąjūdis jau pačioje pradžioje turėjo du savo sparnus, vienaip ar kitaip reiškiančius du prieštaraujančius, netgi antagonistinius požiūrius į tautos ateitį. Tiesa, buvo ir trečioji dedamoji, bet ji dėl tuometinės kompartijos trukdymų į Sąjūdį neįėjo, o jei ir įėjo, tai jame pasireiškė silpnai dėl tuo metu dar stiprios sovietinės valdžios, o ypač represinio KGB aparato veikimo. Ta trečia dedamoji buvo Laisvės lygos (ir ne tik jos vienos) pozicijai atstovaujantis požiūris į būtiną visišką nepriklausomybės atgavimą, išsivaduojant iš okupacijos naštos. Jeigu pirmoji Sąjūdžio dedamoji palaipsniui, pasinaudodama ir perimdama Laisvės lygos keliamus vadinamuosius radikalius tikslus dėl nepriklausomybės, įgavo ideologinę ir politinę jėgą, tai antroji dedamoji visaip trukdė ir vykdė ardomąjį darbą siekdama sutrukdyti nepriklausomybės procesą. Tuometinis KGB visas jėgas skyrė kovai būtent su pirmąja Sąjūdžio dedamąja (vadinamaisiais „radikalais“, „ekstremistus“) ir su į Sąjūdį neįeinančia arba silpnai jame atstovaujančia LLL. Antra dedamoji buvo įtraukta į Sąjūdį pagal tuometinės kompartijos vadovų ir KGB susitarimą, todėl prieš ją, klusniai vykdžiusią sovietinės valdžios ir kompartijos valią, jokių represinių ir „profilaktinių“ veiksmų nebuvo vykdoma. Partijos generalinei linijai („perestroikai“) tarnavo beveik visi į Sąjūdžio tarybą įtraukti kompartijos veikėjai, iš jų (ypač užverbuotų agentais) KGB gaudavo informaciją apie Sąjūdžio vadovybės radikaliojo sparno ketinimus, planus, veiksmus. KGB daug dirbo aiškindamasis išeivijos nuotaikas, požiūrį į Sąjūdžio radikalizmą, pagaliau, Bažnyčios nuomonę dėl „pertvarkos“. Dar svarbesnius „darbus“ per savo agentūrą Sąjūdžio struktūrose, kituose visuomenės sluoksniuose KGB vykdė mėgindamas sutrukdyti Sąjūdžio radikaliajam sparnui siekti užsibrėžto tikslo ir suskaldyti visas patriotines jėgas tiek Lietuvoje, tiek užsienyje (išeivijoje).

Visi šie glaustai aptarti klausimai nėra išsamiai nagrinėti Lietuvoje dėl pernelyg veržliai besivystančių politinių įvykių nepriklausomybės pradžioje ir vis atsirandančių įvairių sunkumų jos eigoje, bet ir dėl KGB archyvų bei atskirų bylų įslaptinimo, kuris tik retkarčiais iš dalies panaikinamas. Dar daugiau, Lietuvoje likusi ar naujai sukurta svetimos šalies agentūra tokiems tikslams pasiekti sudaro ne vien technines, bet ir psichologines kliūtis, t.y. bando suformuoti viešąją nuomonę, kad „knaisiojimasis po praeitį“ yra nereikalingas dalykas, netgi kenksmingas tautai, todėl netoleruotinas. Į šį darbą įtraukiami visi visuomenės lygiai – nuo politinių iki bažnytinių. Dėl to per nepilnus 20 metų nuo mūsų atgimimo pradžios auga karta, nežinanti ne tik savo tėvų darbų, bet ir tautos istorijos įvykių. Einama tariamai „normaliu“ keliu – viskuo galima domėtis, išskyrus tautos šiuolaikine istorija. Kai masiškais tiražais leidžiama (ir net į rusų ir anglų kalbas verčiama) iškraipyta ir paniekinta mūsų Atgimimo istorija, vaizduojant ją kaip psichiškai ar moraliai nestabilių žmogysčių savanaudišką veiklą, jaunoji karta, kaip ir visa tauta, praranda idealizmą, patriotizmą ir lieka tik nuogas pragmatizmas, naudos ieškojimas, pinigų demonizavimas, o visa tai sukelia ir didžiausią mūsų istorijoje emigraciją. Be to, tą skatina ir neokomunistinės valdžios įsišaknijimas nepriklausomybę iškovojusioje valstybėje.

Taigi prieš 20 metų (1988 m. birželio 3-iąją) įsikūręs Lietuvos sąjūdis, nors ir buvo „įstatymiškai leistas“ komunistinės valdžios, jau nuo pačios savo pradžios buvo kreipiamas į tas vėžes, kurios atitiko „centro“ ir vietinės nomenklatūros užmačias. Tas ypač sustiprėjo supratus, kad įvyko kai kas, ko KGB ir kompartija negalėjo numatyti – Sąjūdžiui vadovauti ėmėsi Vytautas Landsbergis ir jo bendraminčiai. Pasirodė, kad tylus, vien į muziką ir mokslines studijas linkęs žmogus yra radikaliojo sparno atstovas ir netgi, kaip pamažu aiškėjo, to sparno ideologas. 1987 m. balandį – 1990 m. kovą Lietuvos TSR KGB skyriui vadovavęs Eduardas Eismuntas savo ataskaitoje SSRS KGB vadovybei džiaugdamasis „šalyje besitęsiančiu persitvarkymu ir viešumu“ kartu reiškė nepasitenkinimą, kad „nuolaidžiaujant respublikos partinei vadovybei“ 1989 m. pabaigoje „dominuojančią padėtį politiniame gyvenime“ užėmė Lietuvos persitvarkymo sąjūdis („Sąjūdis“), „kurio radikalusis sparnas, atmetęs visus sąlygotumus, spekuliuodamas valstybingumo ir nepriklausomybės idėjomis, nuvedė į atvirą aktyvią kovą užgrobiant įstatymdavystės ir vykdomąją valdžią respublikoje“. Eismunto žodžiais, prasidėjo aktyvus psichologinis tarybinio-partinio aktyvo, „stovinčio marksizmo-leninizmo pozicijoje, pjudymas“, masinėse informacijos priemonėse vykdomos „suderintos šmeižikiškos kampanijos, mitingai, demonstracijos, badavimo streikai“. Taip Eismuntas apibūdino vykusius Sąjūdžio „radikaliojo“ sparno ir kitų patriotinių organizacijų kovos už politinių kalinių išlaisvinimą, už nepriklausomybę veiksmus. Be to, KGB vadovą ypač išgąsdino tai, kad „Sąjūdžio ir kitų neformalių susivienijimų vadų kalbose buvo gausybė ultimatyvių reikalavimų ir neatsakingų provokacinio pobūdžio pareiškimų“, o „visoje respublikoje buvo atstatinėjami ir restauruojami buržuazinės Lietuvos paminklai, su pagarba perlaidojami ginkluotų bandų dalyvių, buvusių tremtinių palaikai“. Eismuntas konstatavo, kad 1989 metais „toliau buvo užpuldinėjami teisėtvarkos organai, ypač KGB ir MVD, buvusieji liaudies gynėjai“. Štai kokius nusikaltimus priskyrė Sąjūdžiui sovietinės santvarkos gynėjas Eismuntas. Jo nuomone, didžiausias iš jų buvo Baltijos kelias: „Savo apogėjų visa šioji kampanija pasiekė per Molotovo-Ribentropo pakto 50-ąsias metines ir užsibaigė gyvos grandinės „Baltijos kelias“ sukūrimu autostradoje Vilnius-Talinas, kuriame dalyvavo daugiau nei 200000 respublikos gyventojų“. Taigi didingai per visus tris iš priespaudos išsilaisvinusius Baltijos kraštus nusitiesęs Baltijos kelias ir to kelio mastas (Eismunto labai sumažintas, nes dalyvavo žymiai daugiau Lietuvos gyventojų) tikrai išgąsdino KGB vadus.

Bet Lietuvos KGB vadus gąsdino ir tada dar kompartijos vairuojamos AT sprendimai, kurie įteisino daugpartinę sistemą, priėmė įstatymą dėl demokratinės rinkimų sistemos, referendumų įstatymą, galiausiai pačių partijų atsiradimas. KGB ypač nepatiko Demokratų partijos ir Krikščionių demokratų partijos įkūrimas. Socialdemokratų partijos kūrimas KGB buvo kreipiamas jam reikiama kryptimi, todėl smūgis turėjo atitekti Demokratų ir Krikščionių demokratų partijoms, taip pat Tautininkų sąjungai – jos ir patyrė „vidinius“ konfliktus, skaldymųsi, „jungimųsi“ (išties skilimų) laikotarpį (Demokratų partija patyrė jau 1989 metais, Krikščionių demokratų partija – truputį vėliau). Tuo tarpu garsiajam Lietuvos kompartijos atsiskyrimui nuo SSKP Lietuvos KGB pritarė, o tai reiškė, kad viskas buvo vykdoma pagal generalinę liniją.

KGB siekė kontroliuoti visas Sąjūdžio grupes, pavesdama joms vadovauti (ir jas „kurti“) savo agentams ar patikimiems asmenims (vadinamiesiems „dovieriennyje lica“). Tačiau šį procesą kontroliuoti ne visur gerai sekėsi. Todėl KGB vadas raportavo Maskvai, kad „reikšminga kūrybinės ir mokslinės inteligentijos dalis tapo pagrindine varomąja ir intelektualine Sąjūdžio ir kai kurių kitų neformalių susivienijimų, atgimstančių politinių partijų jėga“ (beje, savo ataskaitose Sąjūdžio pavadinimą KGB rašydavo su kabutėmis). „Mokslų akademija ir jos institutai, Vilniaus universitetas ir kitos aukštosios mokyklos, kūrybinės respublikos sąjungos tapo įvairių idėjų, projektų ir programų, nukreiptų į Lietuvos valstybingumo atkūrimą ne SSRS sudėtyje, generatoriais”, – savo pranešimuose Maskvai konstatavo Lietuvos KGB vadai. Aišku, tada šiuose pranešimuose buvo didelė dalis tiesos, tačiau vėliau persitvarkęs KGB (kad ir kitais pavadinimais) padarė viską, kad šios jėgos prarastų progresyvų vaidmenį ir netgi taptų stabdžiu.

Nelabai stipriai puldamas besikuriančias jaunimo organizacijas, „pakartojančias panašias struktūras, buvusias buržuazinėje Lietuvoje“ (tik papriekaištaudamas, kad jos propaguoja „negatyvų“ požiūrį į SSKP ir komjaunimą), Eismuntas teigiamai įvertina Bažnyčios poziciją, netgi pritaria jai. Tačiau jį ypač piktina įvairių „neformalų“ kampanijos prieš sovietines karines pajėgas, už Lietuvos „demilitarizavimą“ ir jos išvedimą iš jos teritorijos, atsisakymas tarnauti sovietinėje kariuomenėje. Eismuntas daro išvadą, kad visokių „aršių ekstremistinių akcijų“ prieš sovietinės armijos dalinius organizatoriai ir vykdytojai yra Lietuvos laisvės lygos, Demokratų partijos ir Lietuvių tautinio jaunimo sąjungos vadai. Užtat prieš kai kuriuos jų nukreipia savo smūgius.

Ypač didelį dėmesį KGB rodė išeivijos pozicijai ir siekė ją pakreipti sau naudinga kryptimi bei dezinformuoti užsienio visuomenę apie padėtį Lietuvoje, iškraipyti Sąjūdžio tikslus ir pan. Savo ataskaitose Maskvai Eismuntas ir toliau svaičiojo apie „priešininko“ spectarnybų ir „reakcinių“ lietuvių emigrantų organizacijų ardomąją veiklą. Esą jos, pakeitusios savo veiksmų taktiką, plačiai ir atvirai naudoja oficialius tarptautinius tarybinių įstaigų ir atskirų respublikos piliečių ryšius. KGB vadas konstatuoja, kad „žymiai padidėjo“ finansinės ir materialinės pagalbos Sąjūdžiui ir kitiems neformaliems susivienijimams srautas. „Kai kurie radikaliai nusiteikę Sąjūdžio lyderiai ir atskiri respublikos vadovai dalyvavo renginiuose, surengtuose reakcinių emigrantinių organizacijų, ir pasirašė bendrus dokumentus, deklaruojančius nepriklausomybės siekį. Sąjūdžio vadovybės atstovai buvo priimti vyriausybiniuose ir parlamentiniuose JAV ir kitų šalių sluoksniuose, gavo JAV administracijos pritarimą Pabaltijo respublikose vykstantiems procesams“.

Ką savo ataskaitoje turėjo galvoje Eismuntas, kalbėdamas apie „atskirus respublikos vadovus“, nėra aišku, bet aišku tai, kad kai kurie į užsienį iškomandiruoti Sąjūdžio atstovai ten vykdė agentūrinį darbą, aiškindamiesi išeivijos ir JAV valdžios požiūrį į įvykius sovietijoje ir Lietuvoje. Sąjūdžio pakilimo metais (1988-1990) Lietuvos KGB dirbo ypač intensyviai. Ir tuos darbus Lietuvos KGB padalinio vadovybė darė ne tik per savo agentus, bet ir panaudodama tiek suklastotus Lietuvos piliečių pareiškimus ar laiškus, tiek ir įtakos agentus (dažniausiai tai buvo vadinama „aktyviomis priemonėmis“). Net ir vaizduodama, kad prisideda prie Gorbačiovo paskelbtos viešumo ir persitvarkymo politikos, KGB toliau tęsė, netgi įmantriau, aktyvių priemonių planus prieš išeivijos organizacijas ir klaidino pasaulio viešąją nuomonę. Savo ataskaitoje Eismuntas rašo, kad Lietuvos KGB žvalgybinio skyriaus veikla buvo nukreipiama gauti informaciją apie oficialių Vakarų šalių sluoksnių vykdomas „svarbiausiojo priešininko spectarnybų ir reakcinių Pabaltijo nacionalistinių centrų (išeivijoje) užmačias ir vykdomas akcijas, skirtas panaudoti demokratinių permainų procesą tarybinių tautų vienybės ardymui, kurstyti Lietuvą išeiti iš SSRS sudėties“. Taip KGB vadai suprato lietuvių išeivijos pastangas už tautos laisvės atgavimą ir valstybingumo atkūrimą. Eismuntas praneša, kad „parengta ir įvykdyta 16 aktyvių ir kontrpropagandinių priemonių. Tikslingai buvo panaudojami užsienio lietuvių organizacijose autoritetingi ir įtakingi operatyviniai šaltiniai (t.y. agentai – aut.) „Kliugeris“, „Profesorius“, „Gražys“, „Konsulas“ (beje, visi čia paminėtieji agentai, mūsų duomenimis, yra gyvi – red.) ir kt. Mums palanki įtaka Europos Parlamentui prisidėjo prie to, kad iš jo (EP) Baigiamojo dokumento buvo išimtas skyrius apie Pabaltijo „okupaciją“ ir reikalavimą suteikti nepriklausomybę“. (Tai akivaizdus aukšto KGB pareigūno liudijimas apie „Kliugerio“ KGB naudai nuveiktą darbą, ką jis dabar per teismus siekia nuneigti – aut.)

Lietuvos KGB tęsė dezinformacinį darbą klaidindama išeivijos ir užsienio šalių gyventojus. Eismuntas ataskaitoje praneša, kad Vakarų Vokietijoje leidžiamam žurnalui „Nemuno kraštas“ buvo pateikta daug medžiagų, kurios įrodo Lietuvos, Latvijos ir Estijos įėjimo į SSRS teisėtumą ir smerkia neformalių organizacijų ekstremistinius veiksmus šiuo klausimu. „Iki Amerikos visuomenės (t.y. per dezinformaciją spaudoje) ir JAV lietuviškos emigracijos lyderių (daugiausia per „patikimų asmenų“ „pašnibždėjimus“ – gandus) buvo pristatytos Centro (t.y. iš Maskvos atsiųstos SSRS KGB) tezės apie tai, kad „padėčiai SSRS viduje iš esmės įtakos turės JAV prezidento užsienio politikos kursas“. (Tai reiškė, kad per Lietuvos KGB buvo šantažuojamas net pats JAV prezidentas.)

Galima pateikti konkretų pavyzdį, liudijantį, kaip Lietuvos KGB pavykdavo dezinformuoti užsienio visuomenę. 1988-1989 metais iš Lietuvos į Italiją buvo išvykusi viena žurnalistė. Lietuvos KGB vadai, užšifravę ją pravarde „Gražuolė“ (rus. „Krasavica“), suplanavo per ją siųsti dezinformaciją į Italijos spaudą. 1-ojo skyriaus viršininkas plk. V. Karinauskas taip apibūdino tezes, kurios turi būti siunčiamuose pranešimuose, kad būtų įtikinta Italijos ir pasaulio visuomenė bei politikai: 1) žymūs Lietuvos visuomenės atstovai esą galvoja, kad neformalių susivienijimų (ir Bažnyčios) Lietuvoje ir Sovietų Sąjungoje padėtis iš esmės priklausys nuo Vakarų valstybių ir ypač JAV užsienio politikos kurso. Jeigu dialogas tarp Vakarų ir Rytų artimiausiu metu neduos reikšmingų teigiamų rezultatų, tai suduos smūgį Sovietų Sąjungoje prasidėjusiam judėjimui žmogaus teisių srityje. Todėl Italijos visuomenė, taip pat ir lietuvių emigracija turi atitinkamai veikti į Dž. Bušą ir kitus Vakarų lyderius tam, kad šie kuo greičiau pradėtų derybas su SSRS ir, pirmiausia, dėl nusiginklavimo; 2) reikia įtikinti katalikus, kad taika reikalinga visiems ir būtina nusiginkluoti (tas įtikinėjimas buvo grindžiamas ypač religiniais terminais ir sąvokomis); 3) įtikinti, kad „dabartinė Vatikano vadovybė“ (t.y. popiežius Jonas Paulius II) skirtingai nuo Pauliaus VI „neturi tinkamos susitaikymo dvasios ten, kur jis gyvybiškai būtinas žmonijai – santykiuose tarp Rytų ir Vakarų“. Taigi taikai ir įtampai tarp Rytų ir Vakarų daug pasitarnavęs popiežius Jonas Paulius II suniekinamas, norint paveikti, kad jis nustotų konfrontuoti su sovietine pozicija.

Ir dar vienas svarbus uždavinys, Karinausko neišskirtas į atskirą punktą, buvo tai, kad buvo suplanuota perduoti minėtai žurnalistei („Gražuolei“) „palankiai nušviečiančias“ medžiagas apie Lietuvos vidaus politinę padėtį ir vykdomą perestroiką.

Persitvarkymo laikotarpiu Lietuvos KGB pasisekė įvykdyti gana reikšmingą „aktyvią priemonę“ ir susilpninti Vatikano radiją. 1989 m. pradžioje vienas iš Lietuvos KGB vadovų raportavo SSRS KGB vadovybei, kad jam per dvejus metus pavyko įvykdyti „aktyvią priemonę“ prieš Vatikano radijo lietuviškos sekcijos vedėją prelatą V. Kazlauską. (Jo laidas, cituojančias „LKB kronikos“ ištraukas apie katalikų persekiojimą Lietuvoje kas vakarą klausydavo Lietuvos tikintieji.) Lietuvos KGB per savo agentus, užimančius aukštus bažnytinius postus, tiek per „paprastų tikinčiųjų“ laiškus nuolat teikė informaciją (t.y. melą), kad paprasti tikintieji ir katalikų dvasininkija yra nepatenkinti laidų Lietuvai turiniu. „Dėl bendrų KGB pastangų prelatas V. Kazlauskas buvo atleistas iš pareigų (...)“, džiaugdamasis Maskvai raportavo aukšto rango KGB karininkas.

Prieš išeiviją rezgami KGB žaidimai, siekiant atitraukti jos dėmesį nuo nepriklausomybės klausimų, 1989 metais buvo itin svarbūs. Štai vienas kitas epizodas iš KGB poveikio išeivijai. Pagal į JAV siųstų agentų iš Sąjūdžio vadovybei artimų žmonių (pavyzdžiui, „Jurgio“) pranešimus, „konservatyvių“ išeivijos organizacijų (VLIK, ALT) vadovai visus įvykius, susijusius su perestroika, vadina tik politiniu triuku, o šiaip emigracija užima laukimo poziciją. „Realistiškai nusiteikusi emigracija“ esą santūriai vertina Sąjūdžio veiklą ir ne visiškai pritaria jo metodams. Yra nuomonė, kad šis judėjimas skubina įvykius, kelia per daug reikalavimų. Veikimo metodai esą neretai primena stalininį spaudimą, diktatą, grasinimus. Taigi agentas savo šeimininkams iš KGB pristato tokią nuomonę, kokią jau buvo suformavę kiti anksčiau pasiųsti agentai, todėl tokia agento padaryta „išvada“ nė kiek nestebina.

Parengė E. Š.

(Tęsinys kitame „Slaptųjų takų“ numeryje)

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija