„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2008 m. gruodžio 17 d., Nr.12 (23)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Ar Rusijos specialiosios tarnybos verbuoja žurnalistus

Lietuvos padangėje – dar vienas saugumo skandalas. Keistas skandalas. VSD vadovui Povilui Malakauskui teko aiškintis net Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkui Arvydui Anušauskui, ko iš tiesų siekė mūsų saugumo pareigūnai, susitikdami su politikos apžvalgininku Kęstučiu Girniumi. Išklausęs abi konfliktuojančias puses naujasis Seimo NSGK pirmininkas pareiškė nematąs kriminalo. Iš tikrųjų kriminalo greičiausiai čia ir nėra. VSD pareigūnai turi teisę susitikti su mūsų šalies piliečiais, jei tokių veiksmų reikalauja valstybės interesai. Klausimas tik toks: ko iš tiesų siekė VSD pareigūnas, susitikdamas su įtakingu žiniasklaidos atstovu? Jei norėjo perspėti apie gresiančius pavojus, įvairiausio pobūdžio provokacijas, verbavimus, intrigas – tada VSD vadovus reikėtų tik pasveikinti už budrumą, operatyvumą. Bet jei to susitikimo tikslas buvo priversti poną K. Girnių rašyti kiek kitaip, tiksliau tariant, jei jam buvo subtiliai daromas spaudimas nekritikuoti kai kurių valstybės asmenų, tada čia jau galima įžvelgti ir demokratinėse šalyse netoleruotiną cenzūrą.

VSD darbuotojo vizitą politikos apžvalgininkas įvertino būtent kaip neleistiną spaudimą. Bet ši versija, omenyje turint galimas įvairiausio pobūdžio žvalgybines operacijas, atrodo pernelyg paprasta, kad būtų įtikinama. Gal šis konfliktas tik suvaidintas? Gal šiuo konfliktu norima visuomenės dėmesį nukreipti nuo kitų šiuo metu atliekamų žvalgybinių operacijų? Juk prieš duodamas sankcijas saugumo pareigūnui susitikti su K. Girniumi VSD vadovas privalėjo numatyti blogiausią variantą. Suprask, įsižeidęs ar supykęs K. Girnius įtakinguose, didelius tiražus turinčiuose leidiniuose smulkiai papasakos, kaip iš tikrųjų įvyko susitikimas. VSD vadovas negalėjo neįtarti, jog K. Girnius būtent taip ir pasielgs. Ir visai ne dėl demokratijos Lietuvoje išsaugojimo, bet, pavyzdžiui, savireklamos tikslais. Ir vis dėlto pasiuntė VSD pareigūną pas politikos apžvalgininką, turintį draugų bei pažįstamų daugelyje įtakingų Lietuvos leidinių, kurie mielai priimtų iš jo bet kokį interviu, o ypač tokio pobūdžio.

Dauguma žiniasklaidos priemonių, tiek popierinių, tiek ir internetinių, puolė ginti K. Girnių. Žinoma, nieko nuostabaus, jei toji nuomonė nuoširdi. Tačiau čia galima įžvelgti ir kai kurių ne itin gerų niuansų. Maždaug tuo pačiu metu kilo dar vienas skandalas – dėl „Respublikos“ dienraščio. Įtartini svetimos valstybės piliečiai, apsimesdami įtakingo Vokietijos leidinio žurnalistais, užsuko į svečius pas „Respublikos“ vadovus ir atsargiai teiravosi konfidencialių dalykų. Bent jau taip teigia patys keisto vizito sulaukę žurnalistai. Minėtas dienraštis greitai perprato klastą – paskambino į redakciją svetimoje valstybėje ir pasiteiravo, ar pas juos dirba būtent tokie ponai. Sulaukė atsakymo, kad nedirba. Tada „Respublika“ kreipėsi į VSD, informuodama apie keistąjį incidentą. Lietuvos VSD į „Respublikos“ prašymus nereagavo. „Respublika“ supyko ir prisiminė jau šiek tiek pabodusią istoriją su buvusiu VSD pareigūnu Valerijumi Saveljevu, kai šis prieš keletą metų nesėkmingai ir gana naivokai, tarsi visiškai nesisaugodamas, bandė verbuoti minėto dienraščio žurnalistą. „Slaptiesiems takams“ pavyko prašnekinti konfidencialios informacijos apie žurnalistą ieškojusį VSD pareigūną, ir šis tvirtino, kad toji operacija nebuvo savavališka. Tuometinei VSD vadovybei rūpėjo išsiaiškinti, kodėl minėtame leidinyje padaugėjo neigiamų straipsnių apie Vilniaus banką, kurio finansinė padėtis, žvelgiant iš šių dienų pozicijų, tuomet tikrai nebuvo prasta. Prisimintos ir „Laisvojo laikraščio“ redaktoriaus Aurimo Drižiaus sulaikymo peripetijos. Teismas pareiškė, kad VSD neturi įrodymų, leidžiančių kaltinti žurnalistą tuo, kuo jis buvo apkaltintas. Tačiau nepamirškime, kas būtent A. Drižių apkaltino – ogi buvęs KGB rezervistas, kuris mūsų saugume, vadovaujantis sveiku protu, negalėjo dirbti nė dienos.

Taigi po incidento su K. Girniumi Lietuvos žiniasklaidoje kilo didelis triukšmas, kad taip negrabiai, neteisėtai, panaudodama nepraustaburnišką spaudimą, VSD vadovybė bando plauti smegenis nepriklausomai Lietuvos žiniasklaidai. Tačiau spaudoje ne sykį panaudotą sąvoką „plauti smegenis“ galima nesunkiai pritaikyti ir pačiai žiniasklaidai. „Slaptiesiems takams“ būtent labiausiai ir nepatinka šis vienpusiškumas: VSD plauna smegenis, o štai visi Lietuvos žurnalistai visuomet rašo tik tiesą, niekad nenusižengdami moralinėms nuostatoms.

Galų gale negalima pamiršti, jog šiandien Lietuvos arenoje veikia ir dar vienas žaidėjas, suinteresuotas mums „plauti smegenis“ visomis įmanomomis priemonėmis. Tai – Rusija. Būtent dabartinė Rusijos vadovybė suinteresuota, jog Lietuvos žiniasklaidoje būtų kuo daugiau Kremliui palankių publikacijų, pasižyminčių tokia priešprieša: Vašingtonas – blogas, Maskva – gera, dėl prastų Lietuvos ir Rusijos tarpusavio santykių kaltas tik Vilnius, gindama Gruziją Lietuva kenkia pati sau ir Europos Sąjungos interesams t. t. Skaitydami kolegų rašinius dėl VSD ir K. Girniaus konflikto pasigedome pasakojimų, kaip Sovietų Sąjunga vos prieš kelis dešimtmečius sėkmingai verbuodavo pačius įtakingiausius, pačius žymiausius Vakarų žurnalistus. Kategoriškai atmesdami šiuos demokratinių šalių žiniasklaidai garbės nedarančius faktus, mes vargu ar galime išvysti realų šiandieninio pasaulio vaizdą. Kremliaus elgesys byloja, kad žvalgybinėms operacijoms Rusija skiria dėmesio kur kas daugiau nei vadinamojo „šaltojo karo“ metais.

Beje, kai kurie analitikai perspėja, jog dabartinis VSD nūnai karštligiškai ieško įtakingų leidinių ir žurnalistų, kurie būtų palankūs ne tiek tiesai, kiek jų skleidžiamoms idėjoms, faktams, nuomonėms. Pavyzdžiui, nepradėtų gilintis, kokios tikrosios priežastys lėmė, jog parlamentaras ir Seimo NSGK pirmininkas Algimantas Matulevičius nelaimėjo rinkimų, nustotų kritikuoti Albiną Janušką arba liautųsi gilinęsi į P. Malakausko veiksmus, kai šis dirbo viceministru Krašto apsaugos ministerijoje.

 

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija