Slaptos valdžios kontrpuolimas

Kostas Radavičius

Prieš 2008 metų Seimo rinkimus „valstybininkų“ klano priešakiniuose bastionuose – Užsienio reikalų ministerijoje (URM), Valstybės saugumo departamente (VSD) ir Prezidentūroje – tvyrojo slogi atmosfera. Nors klanas jau seniai kontroliavo praktiškai visas pagrindines Lietuvos valstybės institucijas, buvo baimintasi, kad rinkimus gali laimėti jėgos, kurios jau nebepakęs tokio valstybės profanavimo. Kurį laiką atrodė, kad „valstybininkai“ jau susitaikė su jų galybės eros baigtimi ir ieško būdų tyliai „dezaktyvuotis“.

Po antro rinkimų turo, jau žinant rinkimų rezultatus ir naujai susidariusį jėgų santykį, vis dar buvo vilties, jog marga (švelniai tariant), bet dailiu „permainų vėjo“ vardu pasivadinusi valdančiųjų koalicija vis dėlto imsis sunkaus Lietuvos „dealbinizacijos“ darbo. Juk nesusidorojus su „valstybininkais“ patys valdantieji neišvengiamai liks tik klano valios vykdytojais. Ne veltui buvęs premjeras juokais buvo vadinamas „svarbiausio šalies albino atstovu spaudai“.

Deja, tos vilties lieka vis mažiau. Nors Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komitetas (NSGK) konstatavo, kad tuometinė VSD vadovybė neleistinais būdais siekė daryti įtaką politiniams procesams, tą patį stebime ir dabar. Retą dieną Seime nesutiksi VSD vadovo Povilo Malakausko, kuris ne tik parlamentarų kabinetuose, bet ir Seimo kavinėje nepailsdamas aiškina politikams, ką ir kaip jie turėtų daryti (arba nedaryti). Ypač plačiai nuskambėjo P. Malakausko susitikimas su tuo metu dar tik būsimu premjeru Andriumi Kubiliu, kurio metu vyriausias Lietuvos saugumietis pavadino didžiąją dalį mūsų politikos apžvalgininkų „vanagais“, galimai tapsiančiais pavojų nacionaliniam saugumui kelsiančios partijos užuomazga.

Tas pats buvo paaiškinta ir naujajam NSGK pirmininkui Arvydui Anušauskui, ir Operatyvinės veiklos parlamentinės kontrolės komisijos pirmininkui Aleksandrui Sacharukui. Nežinau, kas ten buvo kalbėta, tačiau protingi ir gerai informuoti žmonės po tų pokalbių prabilo jau ne savo, o P. Malakausko žodžiais.

Dar vienas jau prieš porą metų įvardintas nerimą keliantis reiškinys – tai ydinga praktika skirti į atsakingas pareigas vaikinus iš „valstybininkų“ klano irštvos – URM. Gal nauja valdžia pabandė keisti padėtį bent jau šioje srityje?

Nieko panašaus – išeiviai iš minėtos „superministerijos“ plečia savo pozicijas ir toliau. Pavyzdžiui, nutarta paskirti Vyriausybės kancleriu URM valstybės sekretorių Deividą Matulionį, o Seimo pirmininko patarėju – anemišką kirkilinės vyriausybės diplomatijos šefą Petrą Vaitiekūną. Maža to, šaltiniai URM praneša, kad dar vienai valstybės institucijai – Integracijos departamentui vadovauti irgi parinktas „savas“ žmogus – Lietuvos generalinis konsulas Čikagoje Arvydas Daunoravičius.

Iki šiol negirdėtas Integracijos departamentas – tai ligšiolinis Tautinių mažumų ir išeivijos departamentas prie LR Vyriausybės, kuris pagal neseniai patvirtintą naujos Vyriausybės programą turi būti panaikintas iki 2009 metų balandžio 1 dienos, perduodant jo funkcijas Kultūros ir Užsienio reikalų ministerijoms. Kodėl naikinamai institucijai, kuriai liko gyvuoti vos trys mėnesiai, yra numatyta paskirti naują vadovą ir dar pakeisti jos pavadinimą? Jei tai žino URM, kodėl nežino Kultūros ministerija?

Ir apskritai, jei Vyriausybės programa buvo patvirtinta Seime – tai kur, kokiose pirtyse yra priimta ir patvirtinta „alternatyvinė“ klano programa?

„Kas yra šių namų šeimininkas“, rodoma ne tik pavyzdžiais iš „albininės“ kadrų politikos. Grasinančių užuominų galima įžiūrėti ir vėlų vakarą po Vyriausybės programos patvirtinimo Prezidentūroje sušauktame VSD vadovo ir pirmųjų (?) šalies asmenų pasitarime, kuriame buvo kalbama apie kažkokias planuojamas riaušes. Susidaro įspūdis, kad valdžia (ir slaptoji, ir, deja, teisėta taip pat) sąmoningai kelia paniką, o būsimais riaušininkais, matyt, ketinama paskelbti tuo pačius „vanagus“ iš politikos apžvalgininkų ir visuomenininkų. „Valstybininkai“ jau seniai įtikėjo, kad Valstybė – tai jie patys, o dabar jie intensyviai kuria „priešo įvaizdį“, bandydami taip nukreipti nuo savęs kylantį tautos įtūžį. Jie kuria „priešo įvaizdį“ ir patys pereina į kontrpuolimą.

Labai simptomiškas yra „Veido“ savaitraštyje išspausdintas buvusio Konstitucinio teismo pirmininko, dabartinės TV žvaigždės ir būsimo „valstybininkų“ klano kandidato į prezidentus Egidijaus Kūrio straipsnis „Kaip Saugumas sekė, sekė ir vos nesusekė Girniaus“. „Saugumas“ – iš didžiosios raidės. Apskritai šį arogancijos, pagiežos ir paniekos oponentams kupiną straipsnį galima buvo pavadinti „Buvome apžergę Lietuvą, esame ją apžergę ir būsime apžergę amžinai“. Juk ne tai svarbu – tobulas ar nelabai yra Kęstutis Girnius, kurį užsipuolė gražuolis profesorius. Svarbiau yra tai, kad nuosekliai Lietuvoje įtvirtinamas rusiškas „valdomosios demokratijos“ modelis, kuriame VSD skiriamas ypatingas vaidmuo.

Nors E. Kūris konkrečių pavardžių savo straipsnyje lyg ir nemini, jos nesunkiai iššifruojamos iš lėkštokai užgaulių ir niekinančių užuominų apie jame minimus žmones. „Toks žurnalistas“, kuris „pagal reikalą prisistato ir politologu“, ir jo straipsnis, sukėlęs slaptos valdžios susierzinimą, yra tik pretekstas aploti. Bet iš E. Kūrio opuso galime sužinoti, kas yra įrašytas pirmaisiais numeriais į „valstybininkų“ sudaromus juoduosius sąrašus. „Vienas veda radijo laidą“ – tai greičiausiai Tomas Dapkus. „Kitas veda televizijos laidą ir vadovauja interneto portalui“ – čia jau Virgis Valentinavičius. „Trečias vadovauja laikraščiui“ – aišku, tai „žydriesiems albinams“ negailestingas Valdas Vasiliauskas. „Ketvirtas vadovauja tokiam atseit institutui“ – atpažįstame Darių Kuolį. Dar minimas „kitas žurnalistas“, kurį pagal kontekstą galima „rekonstruoti“ kaip Tomą Čyvą.

Štai jie, pabaisos, išdrįsę siekti, kad Lietuva iš „valstybininkų“ užvaldytos „valstybės“ pavirstų normalia demokratine valstybe be kabučių. O profesoriui – televizijos žvaigždei – būsimam kandidatui galima tik padėkoti už tai, kad pasufleravo mums visiems, ką Lietuvoje (ir užsienyje, o ypač Gudijos viešbučiuose) turime saugoti kaip savo akies vyzdį. Bent jau man šis penkių apžvalgininkų („vanagų“ pagal P. Malakausko apibūdinimą) sąrašas vertingas tuo, kad dabar aš labai gerai žinau, ką aš norėčiau matyti tarp pirmųjų šalies asmenų.

© 2008 „XXI amžius“