Kremliaus antausis Lietuvai – ne už kalnų

Gintaras Visockas

Mišos Glenio knygos „Mc Mafia“ viršelis

Vilniaus knygynuose jau galima įsigyti užsienio žurnalisto Mišos Glenio (Misha Glenny) į lietuvių kalbą išvestą knygą „Mc Mafia“. Šis ne vienerius metus „The Guardian“ ir BBC korespondentu Centrinėje Europoje dirbusio žurnalisto veikalas svarbus įvairiais aspektais. M. Glenis profesionaliai gilinasi į komunizmo žlugimo bei karų buvusioje Jugoslavijoje priežastis. Tačiau šiame straipsnyje atkreipsiu dėmesį tik į vieną, mano supratimu, labai svarbią išvadą. Paklauskite knygos autoriaus, kas sukūrė mafiją, ne vieną dešimtmetį šiurpinusią Vidurio ir Rytų Europą, įskaitant, žinoma, ir buvusios Jugoslavijos valstybes. Atsakymas bus netikėtas. Vidurio ir Rytų Europos nusikaltėliai, susikrovę milijardinius turtus iš kontrabandos, prostitučių ar narkotikų verslo, pirmiausiai už savo sėkmę turi būti dėkingi Jungtinių Tautų organizacijai, Europos Sąjungos vadovybei bei Baltiesiems rūmams Vašingtone.

Žinoma, šio teiginio nederėtų suvokti tiesmukai. Nei JT, nei ES, nei Vašingtonas specialiai nekūrė įstatymų, skatinančių mafijos klanų atsiradimą. Tačiau žurnalistas M. Glenis pastebi, jog daugelis neapgalvotų, nepasvertų JT ar ES vadovybės sprendimų, pavyzdžiui, ekonominių sankcijų taikymas, ne tik nenuslopindavo karingojo nacionalizmo, bet netgi sukeldavo atvirkštinę reakciją: šovinistiškai nusiteikusios grupuotės sustiprėdavo, o ekonominių sankcijų taikymas paskatindavo nelegalią prekybą. Taigi daugelis taikią, sąžiningą konkurenciją ir pagarbą žmogaus teisėms turėjusių skatinti įstatymų sukeldavo dar didesnę sumaištį bei praliedavo dar daugiau nekalto kraujo.

Be kita ko, žurnalistas M. Glenis pateikia ir konkrečių nesąžiningos politikos faktų iš oficialiojo Vašingtono gyvenimo. Pavyzdžiui, kol tuometinei Bilo Klintono administracijai reikėjo Juodkalnijos vadovo politinės paramos, tol Vašingtonas visomis priemonėmis, net konfliktuodamas su ES, toleravo per šią šalį einančius kontrabandininkų kelius, įskaitant narkotikus, prostituciją, nelegalią prekybą ginklais ar naftos produktais. Kai Vašingtonui tapo nereikalinga Juodkalnijos politinė parama, tuometinis Baltųjų rūmų vadovas B. Klintonas šios šalies prezidentui liepė pažaboti mafiją. Bet juk per kelerius metus milžiniškus turtus susikrovusias struktūras ne taip paprasta sutramdyti. Tarp valdžios ir kriminalinių struktūrų Juodkalnijoje prasidėjo nuožmus karas, kurio metu, vaizdžiai tariant, labiausiai kentėjo paprasti žmonės, o nusikaltėliai pralobo.

Šį pavyzdį pateikiu ne todėl, kad norėčiau kritikuoti galingiausią Lietuvos užtarėją – Jungtines Amerikos Valstijas. Šią M. Glenio knygoje aptiktą istoriją pateikiu norėdamas parodyti, kokie vis dėlto sudėtingi ir painūs slaptųjų tarnybų veiklos metodai. Abejoti savo teisumu privalai net tada, kai atrodo, jog byla išnarpliota iki pačių mažiausių kaulelių. Kartu knyga tarsi byloja: mažai kas pasaulyje ieško tiesos, nes dauguma siekia vien maksimalios naudos.

Prisiminkime nelemtąjį slaptųjų CŽV kalėjimų Lietuvoje tyrimą. Buvęs ilgametis VSD vadovas Mečys Laurinkus pateikė vertingos informacijos pamąstymui, ar tikrai teisingai pasielgėme, pradėję viešai tirti neteisėto CŽV kalėjimų egzistavimo Lietuvoje versiją. Buvęs VSD generalinis direktorius teisus, sakydamas, jog tokios temos viešas tyrimas pasitarnavo ne Lietuvos interesams. Sumanios žvalgybinės bendruomenės tokias intrigas narplioja tik už uždarų durų, visuomenei nė nenutuokiant apie tokius tyrimus. O mes pasielgėme kaip didžiausi atlapaširdžiai ir naivuoliai. Net jei Lietuvą šios temos imtis ir skatino keli amerikiečių žurnalistai, oficialusis Vilnius pirmiausiai privalėjo nepasiduoti primetamoms žaidimo taisyklėms, privalėjome būti apdairesni ir atsargesni, net jei tokį tyrimą nedelsiant pradėti ragino prezidentė Dalia Grybauskaitė. Juolab kad nuoširdžiai, išsamiai atliktas Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto tyrimas vis tiek nesugebėjo įrodyti, jog Antaviliuose kadaise egzistavo neteisėtas slaptasis CŽV kalėjimas.

Tad ko vertas tyrimas, kurio metu taip ir nepavyksta nei paneigti, nei patvirtinti galimos nusikalstamos veikos? Duodamas interviu ekssaugumietis M. Laurinkus teigė, esą ši istorija nenaudinga nei JAV, nei JAV paramos siekiančiai Lietuvai. Tiesa, kitas buvęs aukšto rango VSD pareigūnas Danas Arlauskas šių eilučių autoriui tvirtino, girdi, nesuprantąs, kuo skandalas dėl galimo CŽV kalėjimų buvimo Lietuvoje gali būti naudingas Rusijai. Tačiau M. Laurinkaus pozicija, regis, įtikinamesnė. Pirma, Lietuvai mestas šešėlis, esą ji, kaip ir Rusija, ne visuomet elgiasi demokratiškai bei padoriai. O antra, atidžiai stebėdamas CŽV skandalo eigą, Kremlius sukaupė vertingų žinių, kokie iš tikrųjų santykiai susiklostė šiandien tarp Vašingtono ir Vilniaus. Taigi buvęs VSD vadovas M. Laurinkus atskleidė dar vieną neigiamą šio skandalo aplinkybę. Kol mes Antaviliuose suplukę ieškojome slaptųjų CŽ kalėjimų, Rusijos slaptosios tarnybos išsiaiškino, ar Vašingtonas realiai nusiteikęs remti Lietuvą. Taigi analitikai iš FSB ir GRU nūnai puikiai mato, jog Vašingtono ryžtas ginti Lietuvos interesus nėra begalinis.

Žodžiu, ieškodama tiesos dėl CŽV kalėjimų Lietuva Kremliui suteikė itin vertingų žinių: Baltijos kraštams galima smogti skaudų diplomatinį ar ekonominį antausį, nes Vašingtonas nenusiteikęs visur ir visada ginti Baltijos valstybių. Tad nenustebkime artimiausiu metu sulaukę kiaulystės iš Rytų. Beje, tas antausis mums bus ne tik kad skaudus, bet ir netikėtas. Mat oficialusis Vilnius, skirtingai nei oficialusis Kremlius, nemoka numatyti bent kelių svarbių ėjimų į priekį.

© 2010 „XXI amžius“