|
Chodžaly tragedija
Gintaras Visockas
|
|
Nuo armėnų teroristinių
organizacijų nukentėjęs vaikas
|
Publikaciją parengti padėjo Lietuvos azerbaidžaniečių bendrijos pirmininkas Mahiras Gamzajevas. Duomenys paimti iš 2002 metų Azerbaidžano mokslų akademijos enciklopedinio leidinio Prestuplenija armianskich terorističeskich ir banditskich formirovanij protiv čelovečestva. 1992 m. vasario 26 dieną Armėnijos ginkluotosios pajėgos, padedamos Rusijos 366-ojo pulko, kuriame, kaip vėliau paaiškėjo, tarnavo dauguma armėnų tautybės karininkų bei puskarininkių, nuo žemės paviršiaus nušlavė Chodžaly miestą. Armėnų kariškių bei armėnų teroristinių organizacijų aukomis tądien tapo apie tūkstantis Chodžaly mieste gyvenusių azerbaidžaniečių. Tarp žuvusiųjų daug vaikų, moterų ir senelių. Pasak JAV Vyriausybės administracijos ekspertų, Chodžaly skerdynės viena didžiausių tragedijų, kuri pasaulį ištiko 1992-aisiais.
|
|
Mirties bausmę vykdžiusios komandos vadovo išpažintis
Gintaras Visockas
|
|
Knygos Rastrelnaja komanda
(Egzekucijų komanda) viršelis
|
Kaip sušaudomi mirties bausme nuteisti kaliniai? Ką jaučia kalinys, kuriam pranešama, kad jis netrukus bus sušaudytas? Galų gale kokie jausmai kamuoja pareigūną, kuriam privalu įvykdyti mirties nuosprendį kad ir recidyvistui? Tai ir susidomėjimą, ir baimę keliančios istorijos. Kai kurie sako, kad tokių temų padoriems leidiniams iš viso nederėtų analizuoti. Tačiau demokratinė valstybė negali turėti tabu čia svarbi tik viena aplinkybė: kaip ir kokiais tikslais skandalingoji tema gvildenama? Jei žmoguje trokštama pažadinti negatyvius jausmus, agresiją, žiaurumą, tokį tekstą derėtų smerkti. Bet jei straipsnio ar knygos autorius siekia kilnių tikslų, pavyzdžiui, demaskuoja nusikalstamą politikų, pareigūnų veiklą, skatina šlykštėtis net ir žmogžudžiui įvykdoma mirties bausme, ragina bet kokiu atveju nenusižengti sąžinei, garbei ir padorumui, tokius tekstus privalu ne tik skaityti, bet ir viešai analizuoti.
|
