„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2010 m. kovo 17 d., Nr.4 (39)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Mečio Laurinkaus kaukė

Gintaras Visockas

Mečys Laurinkus

Nė kiek nenustebau dienraštyje „Lietuvos rytas“ aptikęs pirmuosius buvusio ilgamečio VSD direktoriaus Mečio Laurinkaus samprotavimus. Atšauktas iš ambasadoriaus pareigų Gruzijoje buvęs pagrindinės Lietuvos slaptosios tarnybos vadovas šiandien lyg ir bedarbis, intensyviai ieškantis politinės nišos tolimesnei veiklai. O tokiais atvejais sėkmingai kopti į viršų padeda viešos publikacijos, ypač jei jas skelbia didelį tiražą ir nemažą įtaką turintys leidiniai. Tad buvusio ilgamečio vyriausiojo žvalgybininko M. Laurinkaus sprendimas kiekvieną šeštadienį Gedvydo Vainausko redaguojamame leidinyje skelbti savas įžvalgas, – natūralus. Juolab kad netekę politinių ar tarnybinių krėslų daug kas Lietuvoje elgiasi panašiai: pradeda viešai skelbti savus komentarus, pastabas. Beje, panašiai elgiasi viso pasaulio žvalgybininkai. Ambicingiausieji, drąsiausieji, atkakliausieji pradeda rašyti memuarus, prisiminimus, esė.

Tiesa, tarnybas praradusiųjų vyrų atviravimai ne visiems priimtini, nes tokiuose rašiniuose paprastai nedaug objektyvumo – tik noras keršyti į gatvę juos išmetusiems oponentams. Šiuose žodžiuose esama tiesos. Bet atleistųjų pomėgio viešai skelbti savo nuomonę nereikėtų smerkti. Net ir toks viešumas kur kas geriau nei mirtina tyla. Mat tik tokiomis aplinkybėmis visuomenė dažniausiai sužino apie negražius, netoleruotinus, smerktinus slaptųjų tarnybų darbus. Tad M. Laurinkaus pasiryžimą viešai kalbėti derėtų tik sveikinti. Ypač kad pasirinkta ir intriguojanti rubrika: „Be kaukės“.

Tačiau atidžiai perskaičius pirmuosius du rašinius nieko itin įdomaus, intriguojančio, svarbaus neaptikau. Akivaizdu, kad rubrika „Be kaukės“ reiškia tik tiek, kad tuose komentaruose demonstruojama M. Laurinkaus „kaukė“. Kuo M. Laurinkaus „kaukė“ gražesnė už kitų buvusiųjų žvalgybininkų „kaukes“, kol kas keblu spėlioti.

Be abejo, pirmuosiuose savo rašiniuose buvęs VSD vadovas M. Laurinkus pažėrė šiek tiek informacijos. Bet tie skaičiai ir išvados – seniai girdėti. Štai M. Laurinkus sako: „Mano manymu, šiuo metu Lietuvoje yra apie 3000 Rusijos slaptųjų tarnybų agentų“. O ar iki šiol nežinojome, kad Lietuvoje knibždėte knibžda ne tin draugiškos kaimyninės šalies šnipų? Arba M. Laurinkus rašo: „Pastaraisiais metais intensyviai okupuojamas smulkusis verslas ir informacinė erdvė“. Bet juk atidžiau pažvelgus į šių dienų aktualijas tokia mintis ne vienam šauna į galvą. Štai dar viena M. Laurinkaus citata: „Rusija Baltijos valstybėse ir Juodosios jūros baseine siekia visiškos kontrolės...“ Irgi visiems žinoma tiesa. Žodžiu, panašių samprotavimų šiandien – nors vežimu vežk. Samprotavimų – milijonai. O konkrečių pasiūlymų, kaip išbristi iš šiandieninės padėties, neteko girdėti. Taigi kur analizė, kaip būtų įmanoma atsverti Rusijos įtaką? Kada M. Laurinkus pradės skelbti svarstymus, ką reikėtų daryti, jei norime bent simboliškai pasipriešinti Rusijos spaudimui? Galų gale kur M. Laurinkaus išpažintis apie jo paties nenuveiktus darbus? Juk jis saugumui vadovavo ne vienerius metus, todėl ir jis kaltas, kad Lietuvoje veikia net apie tris tūkstančius Rusijos slaptųjų tarnybų agentų. M. Laurinkus sako: „Rusijos informacinė veikla Lietuvoje tokia įvairi ir daugialypė, kad jai įvertinti jau reikia atskiros studijos“. Tad jeigu reikia „atskiros studijos“, tai kodėl ji iki šiol neparašyta? Kas kaltas, kad toji studija neparašyta?

M. Laurinkus retoriškai klausia: „Vien ko verta beveik ketverius metus viešojoje erdvėje dirbtinai palaikoma beatodairiška kritika VSD atžvilgiu?“ Jei toji kritika išties kažko verta, tai ir įvardink kritikos kainą. Taip pat nebijok pasamprotauti, kas labiausiai dėl kritikos kaltas – pats VSD, Baltarusijoje netekęs savo pulkininko, ar šią skandalingą temą narpliojantys žurnalistai? M. Laurinkus gūžčioja pečiais: „O ką reiškia kalbos bei veiksmai apie prorusiškas partijas, frontus, nacionalizavimą?“ Tai žurnalistams, niekad nevadovavusiems VSD, labiau derėtų kelti retorinius klausimus. Buvusiam VSD vadovui labiau tiktų teikti konkrečius atsakymus, pasiūlymus. Bet konkrečių atsakymų bei pasiūlymų M. Laurinkaus svarstymuose mažai – vien retoriniai padūsavimai, nuostabos.

Žodžiu, skaitydamas M. Laurinkaus komentarus vyliausi išgirsti, ką šiandien pirmiausiai reikėtų daryti. Naiviai tikėjausi išgirsti bent kiek nuoširdesnės, gilesnės analizės apie nenuveiktus darbus, apie padarytas klaidas.

Galbūt buvęs VSD vadovas dar įsivažiuos? Galbūt. Bet vilties, sutikite, maža. Pastaruoju metu Lietuvos politikai ir valdininkai akivaizdžiai pamėgę į viešumą kelti negeroves taip, tarsi jie patys yra be kaltės. Mūsų politikai su valdininkais puikiai įvaldė tuščiažodžiavimo meną ir moka pilstyti iš tuščio į kiaurą.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija