„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2010 m. birželio 16 d., Nr.7 (42)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

„Rusijai paranku, kad už grotų sėdėtų Konstantinas Michailovas“

Advokatas Oskaras Ruodė
Autoriaus nuotrauka

Tęsiame temą apie tikrąsias buvusio omonininko Konstantino Michailovo (Nikulino) kalinimo Lietuvoje priežastis. Šį kartą mūsų svečias – buvusį OMON milicininką ginantis advokatas iš Rygos Oskaras Ruodė (Oskars Rode). Beje, duodamas išskirtinį interviu Latvijos teisininkas pateikė sensacingą versiją, kodėl Rusija visiškai nesidomi šia byla ir kodėl greičiausiai nė kiek nesipiktins, jei Lietuvos teisėsauga už dalyvavimą Medininkų žudynėse nuteis būtent K. Michailovą. Su Latvijos advokatu Oskaru RUODE kalbasi žurnalistas Gintaras Visockas.

 

Pirmiausiai norėčiau sužinoti, kada pradėjote oficialiai ginti buvusį omonininką Konstantiną Michailovą?

Pirmą kartą susidūriau su K. Michailovo byla 2000 metais, kai šis kadaise eiliniu milicininku OMON tarnavęs pareigūnas buvo sulaikytas ir apklaustas kaip liudininkas. Toje apklausoje dalyvavo ir atstovai iš Lietuvos. Konkrečių klausimų, kurie buvo pateikti K. Michailovui, jau nebegalėčiau išvardinti. Tačiau puikiai prisimenu, kad tai būta standartinių klausimų, iš kurių nei Lietuvos, nei Latvijos teisėsauga nesužinojo nieko naujo. Tiesiog ir vėl klausinėjo, kur, kada tarnavo, ar buvo atvykęs į Lietuvą 1991-ųjų liepos pabaigoje, ką žinąs apie Medininkų žudynes. Žodžiu, palyginti su 1991-ųjų pabaigos apklausomis, – nieko naujo. Tačiau Lietuvos pusė tąsyk bandė sudaryti įvaizdį, esą bet kada gali paprašyti išduoti K. Michailovą. Tiksliau kalbant, susidariau nuomonę, jog lietuviai galbūt net bando įbauginti K. Michailovą. Tačiau 2000 metais jokio oficialaus prašymo Lietuva nepateikė.

Antrą kartą su K. Michailovo byla susidūriau 2007-aisiais, kai jis buvo suimtas ir perduotas Lietuvai. Būtent tada Konstantinas ir paprašė, kad ginčiau jo interesus.

Jūsų nuomone, kodėl Lietuva neprašė išduoti K. Michailovo 2000-aisiais, o  pareikalavo tik 2007-aisiais? Atsirado naujų įkalčių, naujų svarbių aplinkybių, papildomų vertingų parodymų?

Tokiu atveju pirmiausiai reikėtų išsiaiškinti, ką dera vadinti naujais faktais. Taip, po 2000-ųjų buvo papildomai apklausti kai kurie buvę Vilniaus OMON atstovai. Bet duodami parodymus jokios naujos informacijos jie nepateikė. Jei žmogus nieko konkretaus nežinojo apie Medininkų tragediją 1991-aisiais, tai vargu, ar jis ką nors vertingo gali papasakoti po 15-os ar 19-os metų. Tiesa, po 2000-ųjų atsirado dviejų įslaptintų liudininkų parodymai, neva leidžiantys įtarti K. Michailovą galėjus padaryti jam Lietuvos teisėsaugos inkriminuojamą nusikaltimą. Bet ar galima tikėti įslaptintų liudininkų parodymais? Tikiuosi, jūsų teismas išsiaiškins, ko verti tokie parodymai. Be to, Lietuvos įstatymai neleidžia nuteisti žmogaus remiantis vien anoniminių liudininkų parodymais. Bet svarbiausia, kad  anoniminiai liudijimai – labai nekonkretūs. Esu atidžiai susipažinęs su įslaptintų liudininkų parodymais. Juose nėra nieko konkretaus, leidžiančio įtarti, jog mano ginamasis susijęs su skerdynėmis Medininkuose. Vienas liudininkas tvirtina, jog jam žinomas vienas svarbus pokalbis. Tačiau kokiomis aplinkybėmis nugirstas pokalbis – nežinia. Susipažinus su liudijimu aišku, kad pats įslaptintas liudininkas nedalyvavo tame svarbiame pokalbyje. Jis tik girdėjo, jog kažkas nepalankaus buvo kalbama apie K. Michailovą. Juolab kad įslaptintas liudininkas netvirtina, jog matė, kaip K. Michailovas važiavo į Medininkus ir dalyvavo kruvinose žudynėse. Tokių teiginių pirmojo įslaptinto liudininko parodymuose tikrai nėra.

Antrasis įslaptintas liudininkas kalba labai panašiai: apie pasakojimą, kurį jam kažkas perpasakojo. Tokiu atveju man belieka stebėtis, kodėl Lietuvos teisėsauga nesidomėjo tais, kurie įslaptintam liudininkui papasakojo. Juk tokiais atvejais svarbią informaciją visuomet geriau išgirsti iš pirmųjų lūpų. Taigi ir antrojo įslaptinto liudininko pasakojime nėra nei konkrečių vardų, nei pavardžių. Tiesiog pasakojama, kaip vienas pažįstamas pasakojo...

Kodėl Konstantinas pakeitė pavardę? Bandė slėpti savo tapatybę?

Nieko panašaus. Pavardę jis pakeitė tada, kai pats dalyvavo viename teisminiame procese kaip svarbus liudininkas. Pakeisti pavardę jam pasiūlė Latvijos valstybė. Juk pakeisti pavardę nėra labai paprasta. Taigi K. Michailovas niekad nesislapstė. Latvijos teisėsaugos organai visą laiką žinojo, kur jis gyvena, visuomet, esant reikalui, jį surasdavo. Beje, ši aplinkybė kažkodėl neakcentuojama. Neakcentuojama greičiausiai tik todėl, kad valstybė nori išvengti papildomų klausimų, kodėl K. Michailovas tapo įslaptintu liudininku. Kai Latvijos teisėsauga svarstė, ar išduoti K. Michailovą kolegoms iš Lietuvos, aš pateikiau tokį klausimą: pirma išsiaiškinkime, kodėl K. Michailovas pakeitė pavardę. Tačiau teismas šios temos neanalizavo. Tiesiog pareiškė, kad sutampa pirštų antspaudai, ir jiems šito užtenka.

Skaitytojams esame pateikę K. Michailovo advokatų Arūno Marcinkevičiaus ir Ingridos Botyrienės požiūrį, kaip klostosi buvusio omonininko byla. Būtų įdomu išgirsti ir Jūsų vertinimus.

Kiekviename teismo posėdyje nepajėgiu dalyvauti, kadangi nukentėtų mano pagrindinė veikla Latvijoje. Tačiau palaikau nuolatinį ryšį su kolegomis: advokatu Arūnu Marcinkevičiumi ir advokate Ingrida Botyriene, kurie mane informuoja apie svarbiausius postūmius šioje byloje. Be to, kartą per mėnesį pats atvykstu į Vilnių, susitinku su K. Michailovu. Taigi esu užtektinai informuotas. Todėl tvirtinu, jog teismas nė per nago juodymą nepriartėjo prie tikrosios tiesos. Man regis, ši byla sukurta ne tam, kad būtų išnarpliota istorinė Lietuvos valstybės tragedija ir atskleista tikroji tiesa.

O kam pradėtas šis teisminis procesas? Tik tam, kad galų gale kas nors būtų nuteistas?

Lietuvos teisėsauga bet kokia kaina stengiasi užbaigti rezonansinę Medininkų bylą. Jūsų prokuratūra žūtbūt siekia parodyti, jog atliko milžinišką tiriamąjį darbą – visą medžiagą sugebėjo pateikti teismui. Labai norima, jog bent kas nors atsidurtų už grotų. O ar į teisiamųjų suolą pasodintas vyras yra kaltas, – visai nesvarbu.

Kaltinimas formaliai surastas, ir Lietuvos generalinė prokuratūra neva gali pasidžiaugti: mūsų daug metų trukęs triūsas galų gale vainikuotas sėkme, byla atiduota į teismo rankas. Įtariu, jog šiandien jūsų prokurorams svarbiausia parodyti, jog jie ne veltui gauna uždarbį. Bet ar toks rezultatas jus tenkina? Net jeigu K. Michailovas ir bus nuteistas, tai juk vis tiek išliks neatsakytų klausimų: kodėl buvo žudoma būtent Medininkuose, kas davė įsakymą žudyti, kas talkino žudikams, kokios jėgos ir kas konkrečiai atliko kruvinąjį žudikų darbą, galų gale kam viso šio skandalo prireikė žlungančiai Sovietų Sąjungai? Juk kaltinamajame akte niekas nesukonkretinta ir niekuo nepagrįsta. Tiesiog omonininkai gavo įsakymą ir išvažiavo žudyti?

Juk klausimų didžiulė galybė... Kodėl būtent jie, o ne kiti? Kokie kariškiai atvyko ir kodėl išsilaipino Medininkų posto apylinkėse liepos 30-osios vakare? Kaip buvo sureaguota, jei iš viso buvo reaguota, į visa tai mačiusiojo liudytojo perspėjimą Aukščiausiosios Tarybos pasitikėjimo telefonu? Kodėl ir kieno nurodymu buvo atšaukta puikiai ginkluota Krašto apsaugos departamento kariškių pasala iš Medininkų posto, turėjusi budėti iki pat ryto? Kodėl šūvius girdėję ir negalėję jų negirdėti gretimo posto budėtojai nesiėmė jokių priemonių gelbėti kolegas? Kodėl ryte gretimo, už 800 metrų nuo tragedijos vietos buvusio, pasienio posto automobilis, aplenkdamas žudynių vietą, skubėjo Šumsko link? Kodėl į pareigūnų žūties vietą šis automobilis nuvyko tik tuomet, kai buvo sustabdytas ir įsakmiai ten nukreiptas policijos pareigūnų? Kodėl iš gretimo posto nebuvo skubama suteikti būtinąją medicininę pagalbą užpultojo gretimo posto pareigūnams? Kodėl visi jie vengia apie tai atvirai papasakoti teismui ir kodėl tuo yra pasitenkinama? Nejaugi tai priimtina ir nekelia klausimų? Kur ir kodėl pradingo pirmosios Tomo Šerno apklausos protokolas ir jos vaizdo įrašas? Ką svarbaus papasakojo Tomas Šernas tos apklausos metu ir kodėl tai slepiama nuo teismo? Kodėl prokurorai užsispyrusiai neigia T. Šerno apklausos, įvykusios 1991 m. rugpjūčio 1 dieną, faktą, nors apklausą buvus pripažįsta pats nukentėjusysis, o įvairiuose Lietuvos televizijų kanaluose karts nuo karto pasirodo atskiri šios apklausos įrašo fragmentai? Kas trukdė prokurorams savalaikiai ir išsamiai apklausti visus įmanomus liudytojus ir atlikti su jais visus reikiamus tyrimo veiksmus? Kur pradingo daug 1991–1993 m. įvairiausių liudytojų apklausų protokolų, jų sudarytų schemų bei asmenų atpažinimo pagal nuotraukas bei kratų protokolų? Kodėl iki šiol nenustatyta Lietuvos pareigūnų žūties vieta? Kodėl per tiek metų nerasta laiko kruopščiai apžiūrėti ir ištirti buvusio posto teritorijos? Kodėl iki šiol nenustatyta, kam priklauso delno ir pirštų pėdsakai, rasti žudynių vietoje? Kodėl liko neatsakyta, kokios ir kieno uniformos mikropluošto dalelės rastos nužudytųjų policijos pareigūnų automobilyje? Kažin ar tai galima pateisinti neva tuo metu buvusiu „kažkokių“ kriminalistinių tyrimo technologijų bei metodikų nebuvimu ar trūkumu. Tai tik mažytė dalelė tų nelemtų „kodėl?“ Neatsakytų klausimų begalė. Vargu ar šis įvykis buvo toks banaliai paprastas.

Jūs norite pabrėžti, jog nėra jokių konkrečių įrodymų, kad K. Michailovas dalyvavo Medininkų žudynėse?

Būtent. Jokių. Vienintelė rimtesnė aplinkybė ta, kad pats K. Michailovas prisipažino tomis lemtingomis dienomis buvęs Vilniaus OMON bazėje. Jis niekad neslėpė šios aplinkybės, tačiau nuolat pabrėždavo, kad buvo atvykęs į Vilnių tik tam, kad vadovybės nurodymu apsaugai padėtų palydėti specialų krovinį iš Vilniaus į Rygą. Jei kadaise Michailovas nebūtų ištaręs šių žodžių, jūsų teisėsauga šiandien nebūtų turėjusi nė menkiausio užsikabinimo.

O skaitant Vilniaus OMON atstovų parodymus, susidaro įspūdis, kad 1991-ųjų liepos 31-ąją ši bazė buvo tiesiog tuščia, nes visi arba atostogavo, arba po budėjimų ilsėjosi namuose, arba kėlė vestuves. Tad čia įžvelgiu ir dar vieną tendenciją: tarsi norima parodyti, jog Lietuvos OMON šiuo požiūriu visiškai švarus, o jei kas ir kaltas, tai tik omonininkai iš Rygos. Bet tokiu atveju leiskite nusistebėti: ar įmanoma surengti tokias žudynes svetimoje valstybėje be vietinių leidimo, visokeriopos pagalbos ir paramos? Pagaliau kokioms struktūroms buvo įprastos arba būdingos panašios fizinio žmonių sunaikinimo „operacijos“?

Jūs minėjote, jog dėl šios bylos jau kreipėtės ir į Strasbūrą?

Mes skundžiame šią bylą dėl neteisėto įkalinimo. Lietuvos ir kitų Europos valstybių įstatymai griežtai reglamentuoja, kokiomis sąlygomis galima įkalinti žmogų iki teismo sprendimo. Mano supratimu, jūsų teismas neturi pagrindo iki teismo K. Michailovą laikyti suimtą, nes jis niekad nedavė jokio preteksto bent įtarti, jog ketina slėptis ar kenkti tyrimui. O konkrečių įrodymų, jog jis dalyvavo Medininkų žudynėse, nėra. Visi liudininkai, kuriais remiasi kaltintojai, niekad nei konkrečiai, nei netiesiogiai neparodė į K. Michailovą, esą jis – žudikas. Pareiškimas priimtas, tad neabejoju, jog Strasbūro teisme Lietuva pralaimės bylą dėl nepagrįsto K. Michailovo suėmimo.

Ar Latvijoje daug rašyta K. Michailovo suėmimo tema?

Privalau pripažinti, jog Latvijoje šia byla niekas nesidomi. Tiksliau sakant, K. Michailovo istorija neaktuali jokiai Latvijos spaudai – nei latviškai, nei rusakalbei. Žurnalistai nerodo susidomėjimo. Tarsi K. Michailovas – ne Latvijos galvos rūpestis, suprask, žudynės surengtos ne Latvijoje, bet Lietuvoje. Kai kurie leidiniai tiesiog nenori valstybei pateikti nepatogių klausimų, kiti leidiniai puikiai žino, jog atsakymų į neparankius klausimus vis tiek nesulauks. Todėl greičiausiai ir nesidomi, juolab kad skandalų ir taip netrūksta.

Kokia Rusijos pozicija šiuo klausimu? Rusija turėtų keršyti Lietuvai, jog ši persekioja rusų tautybės žmogų?

Sakyčiau, jog šiuo atveju Rusijos laikysena – labai įdomi. Rusijai naudinga, kad už grotų sėdėtų būtent K. Michailovas. Juk jis, nors ir rusas, tačiau niekaip nesusijęs su Rusija. Jis – iš Latvijos. Tad formaliai Rusija čia išlieka švari, niekuo dėta. Todėl spėju, jog oficialusis Kremlius nekels jokių rūpesčių Lietuvai dėl persekiojamo K. Michailovo. Jau vien dėl to, kad Rusijai nemaloni Medininkų tema galų gale būtų užbaigta ir oficialusis Vilnius Maskvai daugiau niekad nepateiktų nepatogių klausimų dėl 1991-ųjų liepos 31-osios. Tad spėju, jog Rusijai labai paranku, kad K. Michailovas taip ir liktų už grotų.

Prisipažinsiu, K. Michailovo gynyba suinteresuoti žmonės bandė atkreipti Rusijos žiniasklaidos dėmesį apie Lietuvoje įkalintą visiškai nekaltą rusų tautybės buvusį omonininką. Tačiau Rusijos žiniasklaida šia tema nesusidomėjo. Netgi buvo leista suprasti, jog K. Michailovo likimo ir Medininkų žudynių tema Rusijos žiniasklaidoje nepageidautina. Šia tema Rusijoje nebus nė vienos publikacijos ar reportažo, nes esą toks nurodymas atėjęs iš viršaus. Ši detalė – labai iškalbinga. Todėl jūsų prokuratūra ir elgiasi užtikrintai, drąsiai. Pavyzdžiui, per pirmuosius posėdžius, kuriuose pats dalyvavau, jūsų prokurorai piktdžiugiškai krizeno ir atvirai šaipėsi.

Man baugu, kad šiuo itin skaudžiu istoriniu atveju niekam nereikalinga tiesa. Nei Lietuvai, nei Latvijai, nei Rusijai. Kad ir kaip būtų keista, bet čia sutampa trijų valstybių interesai. Surastas „atpirkimo ožys“, ir visiems tokia situacija džiaugsmingai tinka.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija