„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2010 m. liepos 21 d., Nr.9 (44)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Šnipai deportuoti į Rusiją

Nuo praėjusio mėnesio pabaigos Amerika buvo sukrėsta, paaiškėjus, jog galingiausioje pasaulio valstybėje jau beveik dešimt metų gudriai užsikonspiravusi veikė dvylikos Rusijos agentų grupė. JAV tarnyboms pavyko surasti agentų tinklą, turėjusį slapta įsiskverbti į Amerikos politiką formuojančius sluoksnius ir teikti informaciją Maskvai. Federalinio tyrimų biuro (FTB) tyrėjai ilgiau nei dešimtmetį rinko informaciją apie šiuos agentus, slapta įtaisydami pasiklausymo prietaisus įtariamųjų namuose ir viešbučių kambariuose, sekdami ir įrašinėdami jų pokalbius telefonu bei elektroninius laiškus. (Apie tai rašėme ankstesniuose „Slaptųjų takų“ numeriuose.) Netrukus buvo surengti teismų procesai siekiant nubausti prieš JAV veikusius Rusijos šnipus, kuriems grėsė ilgos įkalinimo bausmės. Tačiau netrukus įvykiai pasisuko kita kryptimi. Liepos 9-ąją, penktadienį, į Vienos oro uostą labai slaptai atvyko du lėktuvai – vienas iš Niujorko, kitas iš Maskvos. Į rusiškąjį lėktuvą buvo pristatyta dešimt Rusijos šnipų ir jie buvo nuskraidinti į Maskvą, o į amerikiečių – keturi Rusijos piliečiai: du jų nuskraidinti į Didžiąją Britaniją, kiti du – į Vašingtoną. Taip Rusija ir Jungtinės Valstijos surengė didžiausią nuo šaltojo karo laikų apsikeitimą agentais. Rusija sutiko paleisti keturis vyrus, kurie buvo nuteisti kalėti už tariamą bendradarbiavimą su Vakarų žvalgybos tarnybomis. Rusijos užsienio žvalgybos tarnyba (SVR) ir JAV centrinė žvalgybos valdyba (CIA) pasiekė šį susitarimą „vadovaudamosi humanitarinio pobūdžio ir konstruktyvios partnerystės plėtojimo sumetimais“. JAV Valstybės departamentas pranešė, kad JAV pasinaudojo susidariusia galimybe išlaisvinti keturis žmones, atliekančius ilgą bausmę Rusijoje, nes kai kurių jų sveikatos būklė yra bloga.

Rusijos agentai buvo skubiai areštuoti dėl to, kad vienas jų ketino slapta palikti Jungtines Valstijas. Visi jie Niujorko teisme prisipažino, kad buvo Maskvos agentai ir JAV teritorijoje veikė neteisėtai. Septyni iš jų pasakė savo tikruosius vardus, tuo pripažindami, kad gyveno pagal suklastotus dokumentus. Kiti trys – Anna Chapman, Michailas Semenka ir V. Pelaez – veikė tikraisiais vardais. Sutuoktiniais Richardu ir Cynthia Murphy buvo Vladimiras ir Lidija Gurijevai. Tracey Foley prisistatė Jelena Vavilova, Donaldas Heathfieldas – Andrejumi Bezrukovu, o Juanas Lazaro pareiškė teismui esąs Michailas Vasenkovas. Anksčiau Patricia Mills ir Michaelas Zottoli sakė tyrėjams, kad jie – Natalija Pereverzeva ir Michailas Kučikas.

Patenkinus malonės prašymus į laisvę liepos 9-ąją paleisti ne vienerius metus kalėję Rusijos piliečiai – Igoris Sutiaginas, branduolinių ginklų ekspertas anksčiau 2004 metais atsidūręs kalėjime už tariamą šnipinėjimą JAV centrinei žvalgybos valdybai (I. Sutiaginas ir jo gynėjai ne kartą sakė, kad visą informaciją mokslininkas gavo iš atvirų šaltinių ir niekada neturėjo galimybės naudotis žiniomis, kurios yra valstybės paslaptis), Sergejus Skripalis, buvęs Rusijos kariuomenės pulkininkas, 2006 metais nuteistas kalėti 13 metų už šnipinėjimą Didžiajai Britanijai (jis tariamai perdavė informaciją apie buvusius savo kolegas, su priedanga veikiančius Europoje), Aleksandras Zaporožskis, buvęs Rusijos užsienio žvalgybos tarnybos pulkininkas, 2003 metais buvo nuteistas kalėti 18 metų už šnipinėjimą JAV, Genadijus Vasilenka – buvęs KGB darbuotojas ir televizijos kompanijos „NTV-Plius“ saugumo tarnybos viršininko pavaduotojas, 2006 metais nuteistas už neteisėtą ginklo laikymą, mėginimą pasigaminti sprogstamąjį įtaisą ir pasipriešinimą milicijos darbuotojams (kaltinimai šnipinėjimu jam nebuvo pateikti, nors  dirbdamas KGB agentu Vašingtone ir Lotynų Amerikoje, 1988 metais grąžinus iš Havanos jis buvo nuteistas kaip CŽV agentas ir prasėdėjo kalėjime iki 1991 metų).

Visi deportuoti Rusijos šnipai netrukus buvo nuvežti į Rusijos užsienio žvalgybos būstinę, kadangi ne visais jais pasitikima. Galvojama, kad tarp jų gali būti vadinamasis dvigubas agentas. „Kol kas su šnipų komandos nariais dirba specialistai. Jie bando surasti, kuris šnipas ir kokiomis aplinkybėmis galėjo susimauti“, – teigė laikraščio „Moskovskij komsomolec“ šaltinis. Tikimasi, kad su melo detektoriumi pavyks nustatyti, kurio šnipo veiksmai lėmė tai, kad buvo išaiškintas visas Rusijos agentų tinklas. Jei kuris nors iš šnipų bus pripažintas padaręs rimtą nusižengimą, jo laukia nuobaudos. Be to, Rusijos žvalgybos tarnyba baiminasi, kad bent vienas iš dešimties iš JAV deportuotų šnipų gali būti dvigubas agentas. Dėl to visi Rusijos agentai tris savaites tikrinami siekiant išsiaiškinti galimus išdavikus. Be to, bus siekiama nustatyti ir tai, kokiu būdu buvo išaiškintas JAV veikęs Rusijos šnipų tinklas. Ekspertų teigimu, be šnipų pagalbos išaiškinti priedangoje veikiančius ilgalaikius agentus yra praktiškai neįmanoma. Todėl labiausiai tikėtina yra versija, kad agentų tinklą bus atskleidęs kuris nors iš jo narių.

Šnipų dešimtukui pasiūlyti butai Maskvoje ir 2 tūkst. dolerių prilygstanti valstybinė pensija. Tačiau atrodo, kad daugeliui sugrįžusių šnipų (arba žvalgų, kaip anksčiau savo šnipus vadino sovietinė propaganda) bus nelengva pritapti naujuose namuose. Per daugiau nei dešimtmetį, kurį įtariamieji praleido užsienyje, Rusija gerokai pasikeitė: nuo automobilių bei metro iki žmonių mąstymo. Keletas sugrąžintų šnipų, įpratę gyventi laisvame pasaulyje, Sovietų Sąjungoje gyvendavo atsiskyrę ar net žūdavo.

Dėl mainų JAV ir Rusija susitarė rekordiškai greitai. Apsikeitimo agentais scenarijus buvo kruopščiai suderintas. Iškart po to, kai dešimt Rusijos agentų Niujorko federaliniame teisme prisipažino JAV veikę Maskvos naudai, jie buvo deportuoti, o po kelių valandų Rusijos prezidentas Dmitrijus Medvedevas patenkino keturių Rusijos piliečių malonės prašymus. Austrijai toks apsikeitimas „šnipais“ yra gana įprastas. Austrijoje, kuri išlieka neutrali, daug tarptautinių organizacijų – JTO, MAGATE, OBSE, OPEC – ir apie 1700 užsienio diplomatų. Manoma, kad maždaug pusė iš organizacijų tarnautojų palaiko ryšius su slaptosiomis tarnybomis. Austrai juos tik stebi, bet jų neliečia, nebent jų veiksmai būna nukreipti prieš Austriją. Vienos geopolitinė padėtis labai patogi – ji yra tarp Rytų ir Vakarų. Todėl, specialistų manymu, per pastaruosius dešimtmečius Austrijoje vyko tūkstančiai visokiausių šnipų istorijų. Čia yra tradicinė užsienio žvalgybų susitikimo vieta. Žvalgybos istorikas Morisas Volodarskis, šiuo metu gyvenantis Didžiojoje Britanijoje, pasakoja apie sovietiniams laikams įprastą „šnipų keitimosi“ praktiką. Tada iš ilgų įkalinimų metų buvo išlaisvinti Rudolfas Abelis (Viljamas Fišeris), Kononas Molodas (apsimetinėjęs Kanados verslininku Gordonu Longsdale), jo pagalbininkai Morice ir Lesly Cone, Jurijus Loginovas (pastarasis perbėgėlis, pasirodo, buvo dvigubu agentu. Jis vėliau prievarta buvo iškeistas į grupę vokiečių). Kiti Rusijos žmogaus teisių gynėjai prisimena disidento Vladimiro Bukovskio apkeitimą į Čilės komunistą Luisą Korvalaną. Vėliau disidentas Aleksandras Ginzburgas ir keli bėgliai lėktuvu Eduardas Kuznecovas, Markas Dymšicas, Valentinas Morozas, baptistas Piotras Vinsas buvo apkeisti į sovietinius šnipus Valerą Enegelį ir Rudolfą Černiajevą. Tada viskas vyko panašiai, kaip ir šį mėnesį – iš Lefortovo kalėjimo visus penkis kalinius, surakintus grandinėmis, atvežė į oro uostą, įsodino į lėktuvą ir atvežė į Niujorką. Tik tada „nusikaltėliams“ nereikėjo pripažinti savo kaltę kaip buvo dabar.

Disidentas ir žmogaus teisių gynėjas V. Bukovskis, dar senais sovietiniais metais apkeistas į Čilės komunistą L. Korvalaną, prisimena: „Savo agentų apkeitimo į svetimus tradicija egzistuoja seniai. Jūs sugavote amerikiečių agentą, o jie – sovietinį. Apsikeitimas tokiais atvejais yra logiškas. Tačiau iki mano atvejo niekada nekeisdavo savo pilietį į svetimą. Unikalumas būtent čia ir buvo: sovietinį pilietį apkeitė į Čilės pilietį. Iki tol veikė priešingai: savo pilietį ištraukdavo apkeisdami į užsienietį. Tai buvo tradicija, tai buvo modelis. Bet šis modelis pradėjo trūkinėti nuo mano bylos. Prisiminkime penkių politinių kalinių apsikeitimą 1979 metais į du sovietinius agentus, taip pat SSRS piliečius, pakliuvusius Niujorke. Iš principo tai visai neteisėtas veiksmas. Mūsų atvejais Aukščiausiosios tarybos prezidiumas išleisdavo slaptą įsaką. Slaptą įsaką dėl apkeitimo ar išsiuntimo. Mano atveju tai buvo mano išsiuntimas už SSRS ribų, o tai irgi buvo neteisėta priemonė. Tai buvo „didelių berniukų“ žaidimas tarp Kremliaus ir Baltųjų rūmų. Su mumis jokių derybų nevesdavo. Ir apie apkeitimą sužinojau tik lėktuve iš savo mamos, o oficialūs asmenys nieko man nepranešė. Kalinių perkėlimas pagal sovietines taisykles vykdavo nepaskelbus tikslų ir krypties. Man uždėjo antrankius Vladimiro kalėjime, taip ir išvežė. Kaip sužinojo mano mama? Išvakarėse ją iškvietė į KGB ir pasakė: „Renkitės. Priimtas sprendimas priverstinai išsiųsti jūsų sūnų į užsienį, ir jūs turite kartu su juo išvykti.“ Tai irgi nekonstitucinė priemonė. Bet mano motina susivokė labai greitai ir sako: „O aš turiu dukterį ir anūką, be jų aš nevažiuosiu“. Po ilgų aiškinimųsi ir derinimų leido pasiimti ir juos. Taip ir mano sesuo, ir mano sūnėnas tuo pačiu lėktuvu pateko į Ciurichą, ko prieš parą net neįsivaizdavo. Apsikeitimo problema buvo sudėtinga dar ir tuo, kad SSRS neturėjo diplomatinių santykių, todėl derybos vyko tarpininkaujant JAV Valstybės departamentui. Bandė rasti apsikeitimo sprendimą: mane esą išlaisvins Frankfurte, o Korvalaną – Ženevoje. Bet taip nepavyko: šalis-tarpininkė atsisakė tokio sandėrio, reikalaudama: „Jeigu tai bus mūsų teritorijoje, tai ir apsikeitimas turi būti mūsų kontroliuojamas ir vienoje vietoje. Kitaip mes negalime būti garantai ir tarpininkai“. Ištisus metus kankinosi, ieškojo tinkamos formulės. Galų gale sovietai buvo priversti sutikti, kad tai bus vienoje vietoje – Ciuricho oro uoste. Bet čekistai užsispyrė, kad jokiame tarpsnyje mes – Korvalanas ir aš – praeiti pro vienas kitą negalime. Nors prasmės tame visiškai nebuvo. Apsikeitimas vyko trimis pasiuntiniais. Lauke buvo automobiliai, kiekvienas ambasadorius sėdėjo savame. Kai nusileido du lėktuvai, juos apsupo šveicarų kariuomenė. O paskiau veikė taip: čilietis Korvalaną pasiėmė pas save, mane su šeima pasiuntė pas sovietų ambasadorių. Po to amerikietis diplomatas iš čiliečio paėmė Korvalaną su šeima ir pasodino į savo automobilį.“

Kai kurie amerikiečių ekspertai vis dėlto stebisi, kad dešimt metų FTB sekti Rusijos šnipai taip paskubomis buvo išleisti ir apkeisti. Ar tai ne nuostolis valstybei, išleidusiai daug laiko ir lėšų jų demaskavimui? Aišku, Rusijos valdžia norėjo kuo greičiau juos atgauti, kad teismas neatskleistų jų veiklos, kuri galbūt siekė ir aukščiausius valstybės asmenis.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija