„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2010 m. rugsėjo 15 d., Nr.11 (46)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

Kas nušovė bulgarą Ilją Pavlovą?

Gintaras Visockas

Knygos apie KGB ir sovietinį
Bulgarijos saugumą DS viršelis

2003 m. kovo 7-ąją buvo nušautas bulgaras Ilja Pavlovas. Snaiperio kulka vyrą pakirto vakare, kai jis kalbėjo telefonu prie „Multigroup“ firmos būstinės Bulgarijos sostinėje Sofijoje, prestižiniame rajone. Ilja Pavlovas buvo bulgaras, tačiau mirties dieną jis jau turėjo Amerikos piliečio pasą. Tad nenuostabu, kad I. Pavlovo mirtimi susidomėjo JAV slaptosios tarnybos. Šis bulgarų kilmės amerikietis buvo labai turtingas. 1992-aisiais tiek Bulgarijos, tiek JAV spauda rašė, jog I. Pavlovas – „multimilijonierius, turintis ambicijų artimiausiu metu tapti milijardieriumi“. Beje, tuo metu daug kas įtarė, jog palankiai susiklosčius aplinkybėms šis žmogus ilgainiui galėjo tapti vienu turtingiausių ne tik Bulgarijoje, bet ir visoje Europoje.

Tačiau JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) analizavo amerikiečio I. Pavlovo biografiją ne todėl, kad pastarasis buvo vienas turtingiausių vyrų Bulgarijoje. Jungtinių Valstijų specialiosioms tarnyboms buvo įdomu, kaip I. Pavlovas susikrovė savo turtus ir kam buvo naudinga jo mirtis. Beje, į šio bulgaro laidotuves demonstratyviai neatvyko nė vienas JAV ambasados Sofijoje diplomatas, tačiau užuojautos telegramą atsiuntė buvęs Bulgarijos caras Simeonas Saksas Koburgas. Užuojautos telegramoje buvęs Bulgarijos caras rašė, esą „mes prisiminsime I. Pavlovą, nes jis sukūrė darbo vietų daugybei šeimų sudėtingomis Bulgarijai dienomis“.

Taip, nužudytasis buvo įkūręs ne vieną įtakingą firmą, veikusią ne tik Bulgarijoje, bet ir visoje Europoje, net Amerikoje. Ir vis dėlto Amerika į I. Pavlovo sukurtas firmas žiūrėjo nepatikliai. Pavyzdžiui, kai kurie Amerikos slaptųjų tarnybų analitikai priešinosi, kad I. Pavlovui būtų suteikta JAV pilietybė. Skeptikai Vašingtone tvirtino, jog pilietybės negalima duoti tiems, kurie susikrauna turtus nešvariomis priemonėmis.

Amerikiečiai įtarė, jog I. Pavlovas turėjo ryšių su sovietinio Bulgarijos saugumo DS (tas pats, kas ir KGB – Sovietų Sąjungoje) tarnyba ir  kad būtent ši įstaiga padėjo jam susikrauti turtus. Bulgarijai atsikračius Kremliaus įtakos I. Pavlovo ryšiai su jau nepriklausomos Bulgarijos saugumu greičiausiai irgi nenutrūko. Vašingtonas puikiai suprato: be Bulgarijos saugumo palaiminimo sukurti komerciškai pelningas firmas Bulgarijoje – greičiausiai neįmanoma. Amerikiečiai ne veltui įtarė šį bulgarą užsiimant ne tik oficialiu, bet ir nelegaliu verslu – prostitucija, ginklų prekyba, narkotikų pervežimais, finansinėmis machinacijomis.

Paauglystės metais I. Pavlovas mėgo kovines sporto šakas, buvo gabus, atkaklus, drausmingas sportininkas. Ilgainiui jis tapo sovietinės Bulgarijos imtynininku, netgi čempionu. Netrukus jis sėkmingai įstojo ir į Sofijos kūno kultūros institutą, kuris tais laikais buvo itin aukštai vertinamas. Tokia mokslo įstaiga sovietinėje Bulgarijoje buvo laikoma elitine, garantuojančia solidžią padėtį visuomenėje bei gerus uždarbius.

Bet I. Pavlovas buvo ne tik gabus, darbštus, pareigingas vaikis – jis dar buvo tiesiog laimės kūdikis. Jo tėvas sovietmečiu buvo Sofijoje gerai žinomo, puikiai besiverčiančio restorano savininkas. Tai reiškė, kad I. Pavlovui niekad netrūko pinigų, pažinčių, pagalbos.

Tačiau ir tai – dar ne viskas. Būdamas dailus, žinomas sportininkas, turtingų tėvų sūnus I. Pavlovas pamilo gražuolę bulgarę Toni Čergelanovą. Ištaigingos vestuvės surengtos 1982 metais. Santuokos būta sėkmingos, jaunavedžiai puikiai sutarė. Ir vis dėlto ši santuoka Bulgarijoje buvo vertinama įvairiai. Mat kai kurie žinojo, kas yra tos dailios merginos, kurią vedė I. Pavlovas, tėvas. Ogi Peturas Čergelanovas, dirbęs sovietiniame Bulgarijos saugume. Ir dirbo jis tikrai ne eiliniu saugumiečiu. Beje, tuometinė DS nebuvo iš kelmo spirta. DS kaip galingą organizaciją vertino ir patys Bulgarijos komunistiniai lyderiai, ir tuometiniai SSRS vadovai Kremliuje. DS buvo vertinama kaip stipri žvalgybinė organizacija jau vien dėl tos puikiai surengtos operacijos, kai Londone, eidamas per Vaterlo tiltą, buvo nužudytas žymus bulgarų disidentas Georgijus Markovas. G. Markovas pašalintas paprasčiausiu lietsargiu, kurio antgalyje buvo įtaisyta adata su nuodais. Per tiltą ėjusiam disidentui DS agentas tarsi netyčia bakstelėjo lietsargiu, suleisdamas specialių nuodų, kad auka iš karto nemirtų. Todėl nenuostabu, kad G. Markovas mirė ne iš karto, greičiausiai net nesupratęs, jog buvo nunuodytas. (Štai kodėl Didžiosios Britanijos medikai dėl tikrųjų mirties priežasčių dar ilgai laužė galvas).

Beje, tuometinės Bulgarijos slaptosios tarnybos DS veikla neapsiribojo vien sovietinių disidentų persekiojimu. Dar septintojo dešimtmečio pradžioje kai kurie analitikai iš DS puikiai suvokė, jog sovietinė santvarka nėra amžina, kad anksčiau ar vėliau ją pakeis kapitalizmas, kuriame išsilaikyti gali tik turintys daug pinigų. Tad viena svarbiausių Bulgarijos DS veiklos sričių buvo ne disidentų persekiojimas, bet kontrabanda ir nelegalūs verslai. DS agentai neatmetė nė vieno verslo: nei narkotikų, nei ginklų, nei aukštųjų technologijų, nei prostitucijos. Štai žymus Bulgarijos politologas Ivanas Krastevas yra pastebėjęs, jog Bulgarija tiesiog sukurta sėkmingai kontrabandai. Juk Bulgarija – pačiame Europos centre, kuriame susikerta stačiatikių ir katalikų tikėjimai, kryžiuojasi krikščionių ir musulmonų keliai, rungiasi komunizmas ir kapitalizmas. Tad bulgarai visais laikais siekė prekiauti su visomis aplinkinėmis šalimis, o bet kokie draudimai bei muitai juos ne tik neatbaidydavo nuo prekybos, bet dar ir skatindavo imtis pelningo kontrabandininkų verslo. Štai 1970–1980-aisiais Bulgarijoje pradeda veikti kompanija „Kintex“. Tuomet mažai kas Bulgarijoje nutuokė, kuo ši įmonė iš tiesų užsiima. Dabar jau akivaizdu, kad „Kintex“ sovietmečiu prekiavo ginklais, nelegaliai tiekdama juos Viduriniesiems Rytams ir Afrikai.

Bet „Kintex“ – ne vienintelė DS įkurta kompanija, užsiėmusi nelegaliu verslu. Kitos sovietinio Bulgarijos saugumo įkurtos įmonės pardavinėjo narkotikus (bulgariškąjį amfetaminą) Azijos šalims, vertėsi žmonių prekyba. Analizuojant viešąją informaciją apie bulgariškąją DS, akivaizdu, kad ši tarnyba tuometinei Bulgarijos vadovybei padėjo pardavinėti nelegalias bulgariškas prekes bei paslaugas visame pasaulyje, taip pat padėdavo iš Vakarų pavogti vertingų technologijų bei mokslinių tyrimų.

Įdomu tai, kad DS, užsiimdama nelegalia prekyba, griežtai kontroliavo tuomet galiojusias valstybines sienas. Tiksliau tariant, DS agentai nelegalia prekyba užsiimti leisdavo tik saviems, o kitus griežtai persekiodavo ir bausdavo.

Viena iš įspūdingiausių DS operacijų – COCOM režimo sužlugdymas. Sovietmečiu JAV buvo sukūrusi veiksmingą kompaniją, kuri siekė sužlugdyti sovietų „verslininkus“, prekiaujančius nelegalia aukštųjų technologijų įranga. Jungtinės Valstijos buvo įvedusios sovietams griežtą embargą. DS agentams vis dėlto pavyko pralaužti COCOM režimą, nes pasisekė suburti talentingų mokslininkų grupę. Ši DS operacija Bulgarijai kasmet sutaupydavo apie 580 milijonų dolerių (1981–1986-ųjų kainomis).  Tiksliau tariant, tiek kasmet būtų kainavusios aukštosios technologijos Bulgarijos iždui, jei Sofija jas būtų pirkusi legaliai iš Amerikos ar Vakarų Europos.

Dar viena svarbi detalė. Visos pagrindinės prekybos sferos, įskaitant narkotikus, ginklus ir aukštąsias technologijas, buvo įvardijamos kaip strateginės. Todėl logiška, kad šias sferas tuometinėje Bulgarijoje kontroliavo karinė žvalgyba – 3-ioji DS valdyba. Be jos žinios niekas nieko negalėjo nei išvežti, nei įvežti. O jai vadovavo I. Pavlovo žmonos tėvas generolas P. Čergelanovas.

Tad tikriausiai dabar aišku, kodėl vienu iš turtingiausių žmonių Bulgarijoje tapo būtent bulgaras I. Pavlovas. Statistika štai kokia: 1986 metais Bulgarijoje įsigalėjo pusiau slaptas, pusiau viešas potvarkis Nr. 56, kuris leido šalyje steigti privačias įmones. Tas potvarkis, kurį labai nenoriai palaimino tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas, suteikė teisę bulgarams steigti net uždarąsias akcines bendroves. Po 1986-ųjų Bulgarijoje tokios bendrovės ėmė dygti kaip grybai po lietaus. Tik tuomet labai mažai kas iš bulgarų žinojo, kad tas bendroves steigia būtent DS žmonės. Net 90 proc. 1986–1987 metais įsteigtų bendrovių priklausė būtent jiems. Tomis lemtingomis dienomis, kai bulgarai dar buvo maitinami pažadais apie artėjantį ekonominį bei finansinį pakilimą, apie socializmo pranašumus, Bulgarijos slaptoji tarnyba kardinaliai pasuko kapitalizmo keliu. Suprasdama, kad sovietinės santvarkos žlugimas čia pat, DS vadovybė pradėjo rengtis gyventi kapitalizmo sąlygomis.

1988-ieji I. Pavlovui – įsimintini. Tąsyk jis įkuria pirmąją savo kompaniją „Multiart“. Oficialiai ji prekiauja antikvariatu bei aukštojo meno dirbiniais, o iš tiesų yra slaptosios tarnybos DS priedangos įmonė. Žinoma, šis verslas I. Pavlovui pasiseka (kurgi nepasiseks, jei už tavo nugaros – garsioji DS, jei vienas iš bendrasavininkų yra 6-osios DS valdybos vadovas Dimituras Ivanovas).

Vis dėlto norint išlaikyti verslą savo rankose prireikė Bulgarijos demokratinės opozicijos palaikymo. Paramos sulaukta, kai Bulgarijos profesinę sąjungą „Podkrepos“, kurią tuomet rėmė JAV, pavyko įtikinti, esą tikrieji paprastų darbininkų priešai yra komunistų paskirti didelių valstybinių gamyklų vadovai (bent jau taip rašoma Mišos Glenio knygoje „McMafia“). Patraukus į savo pusę tuometinę pažangią Bulgarijos demokratinių jėgų sąjungą ir nepriklausomą, taip pat pažangią profsąjungą „Podkrepos“, I. Pavlovui bei jo bendraminčiams iš DS pavyko nuversti stambiųjų ir pelningų gamyklų bei įmonių direktorius, o į jų vietas susodinti saviškius. Taigi stambiųjų įmonių direktoriai neturėjo kitos išeities: arba pasiduoda demokratinių jėgų (o iš tiesų – DS) spaudimui, arba iš viso lieka be nieko. Žodžiu, ilgainiui daugelis svarbių įmonių jau dirbo I. Pavlovo ir jo šalininkų naudai. Padedamas įtakingų žmonių iš DS I. Pavlovas didžiąją valstybinio turto dalį pavertė savo nuosavybe.

Kad Bulgarijoje susiklostė tokia nepavydėtina padėtis, kalti, be abejo, ir demokratiniai Vakarai. Vaizdžiai tariant, Vakarai, tegul ir nenorėdami, ženkliai pagelbėjo mafijos susikūrimui Bulgarijoje. Europos Sąjunga jokiu būdu nenorėjo įsileisti į savo rinką kokybiškų bulgariškų vaisių, vyno, grūdų. ES nenorėjo į savo rinką įsileisti nė vienos bulgariškos prekės. Kad šis nenoras būtų įteisintas oficialiai, Briuselis įkūrė BŽŪP – Bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas. O tai reiškia, kad agrarinės Bulgarijos ūkininkai neturėjo kur parduoti savo produkcijos. Didėjo nedarbas ne tik provincijoje, bet ir sostinėje, kur šeimininkavo tokie verslininkai kaip I. Pavlovas. Didėjo nepasitenkinimas reformomis, daugėjo tų, kurie linko užsiimti nelegaliu verslu.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, jog 1990–1991 metais darbo neteko apie penkiolika tūkstančių Bulgarijos slaptosios tarnybos darbuotojų. Žodžiu, žlugus sovietinei santvarkai Bulgarijoje susikūrė itin palanki terpė organizuotam nusikalstamumui klestėti. Pirmaisiais metais po sovietinės santvarkos žlugimo buvo labai sunku atskirti teisėtą, šešėlinį ir akivaizdžiai kriminalinį verslą. Bulgarijoje daug žmonių nuoširdžiai vadino I. Pavlovą gabiu verslininku, kuris rūpinasi šalies ateitimi ir kuria darbo vietas nuskurdusiems darbininkams. Tačiau tiesa buvo ir ta, kad I. Pavlovas bendravo su žinomais Bulgarijos gangsteriais ir greičiausiai naudojosi jų paslaugomis. Žinoma ir tai, jog I. Pavlovas bandė atsiriboti nuo reketininkų, siūlančių savo paslaugas. Tačiau su gangsteriu Madžo, buvusiu savo vairuotoju, I. Pavlovas bičiuliavosi iki pat savo mirties. Kaip rašoma kai kuriuose bulgariškuose leidiniuose, norėdamas išsilaikyti politikos ir ekonomikos Olimpe, I. Pavlovas negalėjo užsiimti vien doru verslu ir į savo komandą priimti tik sąžiningus padėjėjus. Tomis dienomis Bulgarijos valstybė buvo bežlunganti. Tokiais momentais pirmiausiai paminamas įstatymas. Bulgarijoje anuomet buvo itin keblu nustatyti, kas yra teisėta, o kas – antiįstatymiška.

Taigi I. Pavlovą vadinti Bulgarijos gelbėtoju neapsiverčia liežuvis. Šis vyras tiesiog talkino buvusiems sovietinės nomenklatūros ir sovietinio DS atstovams į savo rankas perimti pelningiausias Bulgarijos ekonomikos šakas. Nesibodėta net pačių šlykščiausių priemonių. Pavyzdžiui, bauginimo, šantažo, spaudimo. Galų gale pelno siekta sėkmingai manipuliuojant to meto demokratinių Bulgarijos jėgų palaikymu. Juk I. Pavlovas buvo laikomas komunistų atstovu, o Bulgarijoje tais metais komunistai buvo ypač nekenčiami. Tačiau ir čia, manipuliuodamas žiniasklaidos priemonėmis, I. Pavlovas sugebėjo pasiekti jam asmeniškai naudingų rezultatų.

Įkopęs į ketvirtą dešimtmetį I. Pavlovas nusprendė, jog reikia kardinaliai keisti savo įvaizdį. Net kelios viešųjų ryšių įmonės  I. Pavlovą visuomenei pristatydavo kaip sąžiningą, ryžtingą, patriotiškai nusiteikusį verslininką. Daugelis bulgarų šia versija patikėjo. Tuo tarpu Bulgarijoje padėtis jau buvo tragiška. Bulgarija prarado visas sovietmečiu turėtas rinkas, o naujų – neatrado. Čia meškos paslaugą vėl suvaidino Vakarai. 1992 m. gegužės 30-ąją JT Saugumo Tarnyba Niujorke priėmė Rezoliuciją 754, kuri skelbė griežtas ekonomines sankcijas Serbijai ir Juodkalnijai. Karo nuniokoti Balkanai šios rezoliucijos buvo dar ryžtingiau pastūmėti į kontrabandos ir nusikalstamumo pelkę. Balkanų šalių mafija, įskaitant ir Bulgarijos nusikaltėlius, nusprendė pamiršti etninius skirtumus ir tapo bendradarbiais, bendraminčiais, partneriais.

Turtuolis I. Pavlovas palaidotas 2003-iųjų kovo mėnesį. Bulgarijos teisėsauga iki šiol negali pasakyti, kas ir kodėl nužudė buvusį imtynininką, svajojusį į savo rankas perimti visą Bulgarijos ekonomiką.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija