Susitikimas su žurnalistais besidominčiais slaptųjų tarnybų temomis

Kiprijonas Tvirbutas

Tautvydas Kontrimavičius, Gintaras Vaičiūnas ir Gintaras Visockas

Akimirka iš susitikimo Anykščių sakralinio meno centre. Kalba Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius Vytauto Visocko nuotraukos

Esu „Slaptųjų takų“ gerbėjas. Todėl norėčiau prisiminti birželio 19-osios vakaronę, surengtą Anykščių sakralinio meno centre (vadovė Rita Babelienė). Tąsyk surengta tikrai prasminga, įsimintina vakaronė. Man atrodo, ji tikrai verta „Slaptųjų takų“ dėmesio.

Tądien koncertavo tarptautinių konkursų laureatai Dainius ir Aidas Puodžiukai (smuikas ir fortepijonas) bei violončelininkė Rūta Tamulytė. Po trio pasirodymo moderatoriai Tautvydas Kontrimavičius ir Gintaras Vaičiūnas kalbino į svečius atvykusius visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt bei laikraščio „XXI amžius“ žurnalistus Vytautą ir Gintarą Visockus. Jie papasakojo, kodėl buvo sukurtas internetinis portalas Slaptai.lt, kodėl nuspręsta parašyti didelio populiarumo sulaukusią knygą „Žvalgybų intrigos Lietuvoje 1994 – 2006“, kodėl krikščioniškosios minties, kultūros ir visuomenės laikraštis „XXI amžius“ ėmė leisti specializuotą priedą „Slaptieji takai“.

Susitikimas užtruko daugiau nei dvi valandas. Gausiai į vakaronę susirinkę anykštėnai, tarp jų buvo ir Anykščių garbės piliečiai rašytojai Milda ir Vygandas Račkaičiai, Anykščių rajono meras Sigutis Obelevičius,  svečiams pateikė pačių įvairiausių klausimų.

Žinoma, anykštėnus labiausiai domino, ar nepavojinga rašyti slaptųjų tarnybų temomis, nors Lietuva skelbiasi esanti demokratinė valstybė. Žurnalistas G. Visockas neslėpė, kad jo daugiau nei dvidešimt metų trunkančioje žurnalistinėje veikloje būta keisčiausių netikėtumų. Sakykim, Atgimimo pradžioje G. Visockas nė neįsivaizdavo, kad jam kada nors teks ragauti emigranto duonos. Ir vis dėlto daugiau nei šešerius metus leidęs specializuotą priedą apie Lietuvos kariuomenės šiokiadienius, jis buvo priverstas išvažiuoti į Didžiosios Britanijos Northamptono grafystę dirbti šiltnamiuose, nes Lietuvoje ilgokai negalėjo gauti darbo. Pasirodo, negeroves į viešumą velkančio žurnalisto Lietuvoje niekam nereikia – nei valstybinėms institucijoms, nei laikraščiams, kurie dažniausiai trokšta tik solidesnių valdžios dotacijų.

Pasak G. Visocko, po priverstinės išvykos į Didžiąją Britaniją buvo dar viena kelionė – į Daniją. Ten irgi teko paplušėti juodadarbiu – naktiniu paštininku pačioje Kopenhagoje. O Kopenhaga – tai miestas, kur naktimis dažniausiai pliaupia lietus. Tačiau svečias iš Vilniaus tvirtino anaiptol nesigailintis nei dėl to, jog kadaise atsisakė pataikauti korumpuotiems, nesąžiningiems generolams ir pulkininkams, nei dėl to, kad savo kailiu patyrė, kokia rupi ir neskani emigranto duona. Būtent naktimis po Kopenhagos priemiesčius vežiojant laikraščius žurnalistui kilo mintis, jog pati geriausia išeitis – įkurti nuosavą leidinį ir konkrečiu pavyzdžiu įrodyti, jog įmanoma pragyventi ir iš sąžiningos žurnalistikos. Portalo Slaptai.lt vadovas G. Visockas pabrėžė, jog drauge su „XXI amžiumi“ svajoja praplėsti šiuo metu nedidelės apimties leidžiamą priedą „Slaptieji takai“. Ar pavyks? Nežinia. Viskas priklauso nuo finansų. Tiksliau tariant, nuo skaitytojų susidomėjimo: bus daug prenumeratorių, bus daug gerbėjų, bus galima leisti ir storesnius „Slaptuosius takus“. Jei skaitytojų bus maža, teks tenkintis kuklesniu priedu.

Žurnalistas G. Visockas apgailestavo, jog Lietuvoje vis dar egzistuoja sovietiniais laikais įpiršta nuomonė, esą leidiniai finansuojami iš kažkokio bendro valstybinio biudžeto, taigi jie nepatiria jokių finansinių suvaržymų. Anaiptol. Pakilus mokesčiams tenka kovoti dėl kiekvieno skaitytojo, prenumeratoriaus. Blogai ir tai, jog kai kurios valstybei svarbios, aktualios temos nėra populiarios kaip, pavyzdžiui, kriminalinė kronika. Todėl būtent valstybiškai svarbias temas analizuojantys leidiniai nepajėgia surinkti užtektinai gausaus skaitytojų rato, kokį surenka vadinamieji bulvariniai leidiniai, nevengiantys nei nuogybių, nei nešvankybių.

Slaptųjų tarnybų veikla besidominčių žurnalistų buvo teiraujamasi apie paskutiniųjų metų skandalus. Omenyje turėtas buvusio Viktoro Uspaskicho sargybinio Šarūno Paberaliaus pabėgimas į Ameriką, čečėnų Chadižat ir Maliko Gatajevų įkalinimas, keistas Eglės Kusaitės apkaltinimas terorizmu.

Dabar štai prisidėjęs ir daug abejonių keliantis Medininkų žudynių tyrimas, ypač buvusiam OMON milicininkui Konstantinui Michailovui-Nikulinui pateikiami kaltinimai. Žurnalistas G. Visockas prisipažino, jog narpliojant tokias temas labai lengva apsirikti. Juk žurnalistas – ne slaptųjų tarnybų karininkas ar analitikas, jis negauna visos informacijos ir net neturi galimybės patikrinti, ar jam peršama versija paremta ne klastotėmis. Tačiau jis įtaria, kad Lietuvoje teisminėmis priemonėmis dažnai persekiojami visai ne tie asmenys, kuriuos Temidė iš tiesų turėtų gaudyti.

Moderatorius G.Vaičiūnas pridūrė, jog žurnalistas G. Visockas kadaise intensyviai domėjosi mūsų miško brolių kovomis su okupacine kariuomene, tremtinių, politinių kalinių temomis. Moderatoriaus teigimu, žurnalistas partizanų temomis intensyviai rašė apie dešimt metų specializuotame puslapyje „Atmintis“, tad jo sąskaitoje – ne tik dešimtys publikacijų slaptųjų tarnybų temomis, bet ir šimtai pasakojimų apie skaudžius partizanų likimus.

T. Kontrimavičius pastebėjo, jog domėjimasis rimtomis temomis buvo greičiausiai įskiepytas tėvo V.Visocko, kuris dar sovietmečiu dirbdamas „Minties“ leidykloje sugebėjo išleisti daug Lietuvai svarbių knygų: P. I. Kušnerio „Malaja Litva“, M. Biržiškos „Vilniaus golgota“, „25-eri metai Vilniaus krašte“... Moderatoriaus teigimu, V.Visockas yra parašęs ir išleidęs turistinių, kraštotyros leidinių, nemažai jų – iliustravęs. Taip pat sudaręs albumą „Baltijos kelias“, „Vinco Kudirkos 1999 metų kalendorių“, išvertęs nemažai grožinės, mokslinės literatūros (A. K. Doilio, J. Dolmatovskio, E. Fukso, A. H. Kirkoro, V. Suvorovo ir kt. autorių) knygų.

Susitikimo organizatoriai pabrėžė, kad į vakaronę norėjo pasikviesti būtent tuos žurnalistus, kurie nevengia kritiškai žvelgti į šiandieninę Lietuvą. Mat šiuo metu televizijos ekranuose, laikraščių puslapiuose gausu užsakomųjų rašinių, pateikiančių iškreiptą vaizdą, gausu bedančių, sušukuotų reportažų ir rašinių, kai akivaizdžiai laviruojama, kai akivaizdžiai nenorima nieko užgauti.

Svečių iš Vilniaus teirautasi ir apie artimiausius metus. Žurnalistas G.Visockas neatmetė galimybės, jog šį rudenį pasirodys dar viena knyga, analizuojanti slaptųjų tarnybų intrigas – tai irgi būtų bendras Slaptai.lt ir „XXI amžiaus“ projektas.

© 2010 „XXI amžius“