„XXI amžiaus“ priedas apie slaptąsias tarnybas

2010 m. lapkričio 24 d., Nr.13 (48)


PRIEDAI

Abipus Nemuno

Kristus ir pasaulis

žvilgsniai

pro vita

Sidabrinė gija

Horizontai

Atodangos


 

„Mirties pirklio“ paslaptis

Gintaras Visockas

Rusijos pilietis Viktoras
Butas nelegalia prekyba ginklais
vertėsi beveik du dešimtmečius

Rusijos pilietybę turintis Viktoras Butas šiandien uždarytas viename iš rimčiausią apsaugą turinčių JAV kalėjimų. V. Butą oficialusis Vašingtonas kaltina nelegalia prekyba ginklais bei terorizmu. Amerikiečiams „mirties pirkliu“ pramintą V. Butą išdavė Tailandas šių metų sausio 10-ąją. Jei amerikiečių Temidė sugebės įrodyti, jog Rusijos pilietis tikrai vertėsi nelegalia prekyba ginklais ir tokiu būdu talkino įvairiausio plauko teroristinėms, ekstremistinėms bei nusikalstamoms grupuotėms visame pasaulyje, V. Buto laukia griežčiausia įkalinimo bausmė. Tiksliau tariant, kalėjimas iki gyvos galvos. Pati švelniausia bausmė, kokios gali tikėtis V. Butas, – 25-eri metai kalėjimo.

Tačiau tikėtis švelniausios bausmės iš amerikiečių V. Butui tikriausiai nederėtų. Mat JAV prokurorai įsitikinę, jog V. Butas iki suėmimo vadovavo vienai iš gausiausių bei įtakingiausių ginklų kontrabandos grupuočių pasaulyje. Oficialiame kaltinime pabrėžiama, jog  nuo 2007-ųjų metų pabaigos iki 2008-ųjų pavasario V. Butas mėgino parduoti Kolumbijos marksistų sukilėlių judėjimui FARC įvairių ginklų. Tarp ketintų parduoti ginklų – „žemė–oras“ klasės raketos bei lengvoji ginkluotė – automatai, pistoletai, kulkosvaidžiai, granatos.

V. Butas buvo sugautas 2008-aisiais Tailando sostinėje Bankoke per specialiąją slaptųjų tarnybų operaciją, kai su „mirties pirkliu“ susitikti atvyko FARC partizanų vadeivomis apsimetę JAV ir Tailando slaptųjų tarnybų agentai. Slaptoji operacija surengta viešbutyje „Sofitel“. FARC grupuotę amerikiečiai yra oficialiai įvardinę kaip teroristinę. Manheteno federalinio teismo prokuroras Preto Bhara nedelsiant pareiškė, jog V. Butas ketino FARC vadeivoms parduoti iki 700 priešlėktuvinių raketų, apie 5 tūkst. Kalašnikovo automatų, sausumos minų ir net ultragarsu valdomų lengvųjų žvalgybinių orlaivių. Pasak prokuroro, „tokio ginklų sandėlio galėtų pavydėti net kai kurios mažosios šalys“.

Nors „mirties pirklys“ buvo sučiuptas 2008-aisiais, Tailandas amerikiečiams jį perdavė tik po dvejų metų – 2010-ųjų pradžioje. Visus tuos dvejus metus truko įtemptos derybos bei ginčai. Pagrindinis priekaištų reiškėjas buvo Rusija. Oficialusis Kremlius labai įsiuto, kai Tailandas pasidavė amerikiečių spaudimui ir sutiko 46-erių metų V. Butą atiduoti JAV teisėsaugai. Rusija kategoriškai nesutinka, esą V. Butas turi atsakyti už tai, jog viso pasaulio diktatorius bei maištininkus aprūpindavo ginklais. Rusijos užsienio reikalų ministerija pabrėžė, kad savo pilietį gins visomis įmanomomis teisinėmis priemonėmis. Tiesa, griežtame Rusijos diplomatų pareiškime esama ir trumpučio, tačiau kilusią įtampą švelninančio sakinio. Rusijos diplomatai įsitikinę, jog incidentas dėl Rusijos piliečio V. Buto sulaikymo nepakenks oficialiems Kremliaus ir Baltųjų rūmų santykiams. Užtat Rusijos URM vadovybė negailėjo karčių priekaištų Tailando teisėsaugai. Rusijos diplomatai teigė, jog „ši Rusijos piliečio ekstradicija kelia abejonių, ar Tailando valdžios priimami sprendimai yra nepriklausomi“. Įdomu pastebėti, jog į Tailandą V. Butas 2008-aisiais atvyko kaip privatus turistas.

V. Buto žmona Ala But duodama interviu kai kuriems populiariems užsienio leidiniams tvirtino, jog Rusija deramai negina jos vyro, jog Tailande rusų diplomatai neturi jokios įtakos. Taigi „mirties pirklio“ žmona, skirtingai nei oficialusis Rusijos URM, tvirtina, kad Rusija išdavė V. Buto interesus, taigi V. Butas dabar galįs ramia sąžine jankiams išduoti visas rusų paslaptis. Apie tai, kad esama galimybės V. Butą iškeisti į Rusijoje prieglobstį gavusį buvusį Tailando premjerą Tachiną Šinavatrą, A. But neužsiminė. Gal nežinojo, o gal specialiai tokios galimybės neaptarė su žurnalistais.

V. Butas ginklus sėkmingai pardavinėjo net 15 metų, tuo kurstydamas smurtą visame pasaulyje – nuo Afganistano iki Siera Leonės. Manoma, kad jis ginkluotę tiekdavo mainais į pinigus bei prekes. JAV teisėsauga įsitikinusi, jog V. Buto veikla kėlė rūpesčių ne tik Amerikai, bet ir daugeliui demokratinių pasaulio valstybių. Juk šis „mirties pirklys“ ginklus teikdavo Afrikoje, Pietų Amerikoje, Azijoje kariaujančioms grupuotėms. Jis turėjo įspūdingą tinklą įmonių, kurios vertėsi lėktuvo remonto darbais, sakykim, PAR, iki užsakomųjų kompanijų Majamyje. Įtariama, kad per tuos 15 metų V. Butas yra sudaręs apie 40 stambių ginklų pardavimo sandorių. Taip pat spėjama, kad jis prekiavo ne tik Rusijoje, bet ir Moldovoje, Bulgarijoje ir Ukrainoje gaminamais ginklais.

JAV generalinio prokuroro Eriko Holderio žodžiais tariant, „V. Buto ekstradicija yra pasaulinė įstatymo viršenybės pergalė“. Žmogaus teisių organizacija „Amnesty International“ sako, kad V. Butui jo klestėjimo metais priklausė per pusę šimto lėktuvų, gabenusių ginklus į Angolą, Liberiją, Kongą ar Sudaną. Toji organizacija taip pat sako, jog V. Butas, prekiaudamas įvairių modifikacijų priešlėktuvinėmis raketomis, puikiai žinojo, kad jos bus panaudotos prieš JAV, Didžiosios Britanijos orlaivius.

Tačiau kai kurie slaptųjų tarnybų ekspertai įsitikinę, jog amerikiečiai V. Buto perdavimo siekė visai ne dėl to, kad Vašingtonui būtų gaila Afrikoje ar Afganistane žūstančių žmonių. V. Buto veikla domėjęsis amerikiečių žurnalistas Daglasas Farah jį laiko „unikalia figūra, pradėjusia sėkmingai ir pelningai veikti komunizmo eros pabaigoje“. D. Farah apie V. Butą parašė didelio populiarumo sulaukusią knygą. Šis žurnalistas įtaria, jog V. Butas amerikiečiams reikalingas tik todėl, kad itin daug žino apie rusų žvalgybos veiklą pastaraisiais dešimtmečiais. Kad ši versija turi pagrindo, rodo ir paties V. Buto laikysena. Jei žmona A. But elgiasi isteriškai, viešai svaidosi kategoriškais pareiškimais, ragindama savo vyrą amerikiečiams atskleisti viską, ką žinąs, tai pats V. Butas bent jau apsimeta esąs visiškai ramus.

Ar gali būti, kad V. Butas yra Rusijos slaptųjų tarnybų agentas, kuriam pavesta užsienyje atlikti slaptas užduotis? Įspūdinga V. Buto biografija leidžia įtarti, jog tokia versija – ne iš piršto laužta. V. Butas gimė 1967 metais Tadžikistano sostinėje Dušanbėje. Žinoma, kad V. Butas Maskvos kariniame užsienio kalbų institute studijavo retas užsienio kalbas (oficialiuose dokumentuose teigiama, kad šis vyras laisvai kalba šešiomis retomis užsienio kalbomis). Taip pat žinoma, kad jis tarnavo SSRS karinėse oro pajėgose toli gražu ne eiliniu kareiviu.

V. Butas neigia, jog yra Rusijos slaptųjų tarnybų agentas, kuriam Sovietų Sąjungos byrėjimo metais buvo pavesta verstis nelegalia ginklų prekyba ir atlikti slaptus Kremliaus pavedimus Afrikoje, Azijoje, Pietų Amerikoje. V. Butas neigia užsiimantis nelegalia prekyba ginklais. Paties V. Buto žodžiais tariant, jo prekės – tai „gėlės, kurias gabeno į Johanesburgą, Dubajų, arba šaldyti viščiukai, kuriuos tiekdavo į Pietų Afrikos uostus“.

Tačiau pasakojimai apie gėles ar šaldytus viščiukus skamba labai neįtikinamai. JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) turi padariusi slaptų nuotraukų, kuriose užfiksuoti 1996–1999 metais džiunglėse stovintys sovietiniai rusiški lėktuvai. Vienoje nuotraukoje prie lėktuvo aiškiai matomas V. Butas. Jo veido nesupainiosi su jokiu kitu.

Manoma, kad „mirties pirklys“ turi keletą slapyvardžių: Borisas Butas, Vadimas Butas, Aminovas Butas,  Viktor Budd, Viktor Bat ar Viktor Budakin. Esama įtarimų, kad šis vyras naudojasi Rusijos, Ukrainos ir  Jungtiniuose Arabų Emyratuose (JAE) piliečių pasais. Tuoj po SSRS subyrėjimo V. Butas išvažiavo iš Rusijos ir nuolat gyvena užsienyje. Amerikos CŽV ir Didžiosios Britanijos MI 6 šio Rusijos piliečio veikla susidomėjo dar 1992-aisiais, kai šis itin ramaus būdu ir tvirto sudėjimo vyras paliko Rusijos teritoriją. Žinoma, kad 2000 metais CŽV drauge su kitų šešių šalių žvalgybomis surengė specialią operaciją, kurios metu buvo klausomasi visų V. Buto telefoninių pokalbių, o jo kiekvienas žingsnis atidžiai sekamas bei slapta filmuojamas. Ši operacija atlikta JAE, kur tuo metu V. Butas gyveno su šeima. JAV žvalgyba jau tada galėjo sulaikyti V. Butą, tačiau nuo tokio žingsnio juos kažkas sulaikė. Matyt, buvo nuspręsta, jog apie nusikalstamą V. Buto veiklą vis dar turima per mažai įkalčių.

2002 metais tarptautinį V. Buto suėmimo orderį pasirašė Belgijos Karalystė. Belgai kaltino „mirties pirklį“ nelegaliai uždirbtų milijonų plovimu. Tada V. Butas išskrido į Maskvą, čia „Echo Moskvy“ davė išsamų interviu. Tame interviu jis neigė savo kaltę. Beje, belgai ne itin noriai persekiojo „mirties pirklį“, nes tuomet Belgijoje buvo stiprios antiamerikietiškos nuotaikos. Belgai buvo įsitikinę, jog V. Buto sučiupimas yra naudingas tik Vašingtonui. Svarbu pabrėžti ir tai, kad pati Amerika ne visuomet aktyviai domėjosi V. Buto veikla. Sakykim, tuoj po Rugsėjo 11-osios teroro aktų Niujorke ir Vašingtone CŽV kuriam laikui V. Butą paliko visiškoje ramybėje. Tarsi pamiršo.

2006-aisiais nenustatyti asmenys nesėkmingai bandė į Beirutą atvykusį V. Butą nužudyti. Žinoma, kad į V. Buto gyvybę kėsintasi iš viso šešetą kartų. Ir vis nesėkmingai.

Dėmesio verta ir dar viena aplinkybė. Nors „mirties pirklys“ visada neigė esąs KGB ar FSB agentas”, 2002-aisiais jis kažkodėl pasigyrė užsienio žurnalistams, kad nieko nebijąs, kadangi jį globoja Rusijos slaptosios tarnybos. Tada Kremlius oficialiai pareiškė, jog V. Butas niekada nebuvo nei KGB, nei FSB karininkas, kad niekad nebuvo ir jų slaptasis agentas. V. Buto pareiškimus apie ryšius su Rusijos žvalgyba Kremlius pavadino provokacija, nors tuo pat metu teigė, jog neturi jokių įrodymų, esą jų pilietis prekiautų ginklais ar atominių reaktorių detalėmis.

Spaudoje užfiksuoti ir kai kurie kiti keisti sutapimai. Apie 1990-uosius Rusijos GRU atstovai Ispanijoje užverbavo žymų nusikaltėlių lyderį alžyrietį al-Kasirą. Tą al-Kasirą kontroliavo GRU pulkininkas Genadijus Petrovas (kituose šaltiniuose G. Petrovas minimas kaip Graikijos pilietis Simonovas arba Dubininas). Alžyriečiui pavesta prekiauti ne tik šaunamaisiais ginklais, bet ir atominėmis technologijomis. Prekyba klostėsi kuo puikiausiai iki 2000 metų, kol Izraelio žvalgyba „Mossad“ užfiksavo, kaip al-Kasiras Iranui parduoda slaptas ir sudėtingas atomines technologijas. Al-Kasiro dienos buvo suskaičiuotos. Jį suėmė 2007-aisiais. Tada Iranui tiekti atomines technologijas neva ėmėsi V. Butas. Bet į Vakarus pabėgęs FSB karininkas Aleksandras Litvinenka suteikė kažkokių žinių, kurios padėjo „Mossad“ agentams demaskuoti ir V. Buto ryšius su Iranu. Jei al-Kasiras už grotų atsidūrė 2007-aisiais, tai V. Butas buvo sulaikytas 2008-ųjų pavasarį. Būtent tuo metu Alžyro ir Ispanijos slaptosios tarnybos užfiksavo keistą reiškinį – čia labai susilpnėjo GRU agentų veikla. Vaizdžiai tariant, GRU sustabdė bet kokią veiklą tiek Ispanijoje, tiek ir Alžyre. Matyt, jų šnipų tinklas po al-Kasiro suėmimo buvo suardytas. O 2009-aisiais savo posto neteko GRU vadovas Valentinas Korabelnikovas, šiai tarnybai vadovavęs ištisus 12 metų. Sunku pasakyti, ar šiuos faktus galima traktuoti kaip tarpusavyje susijusius. Tačiau neįžvelgti kai kurių akivaizdžių sutapimų irgi būtų kvaila.

SSRS ir Rusijos slaptosiomis tarnybomis besidomintis rašytojas Leonidas Mlečinas, duodamas interviu RTVi laidai „Osoboje mnenije“, pabrėžė, jog V. Butas tikrai turėjo būti Rusijos slaptųjų tarnybų agentu. Juk prekyba ginklais – sudėtingas verslas. Be Rusijos valdžios pritarimo V. Butas vargu ar galėjo gauti transporto lėktuvų bei sunkiosios ir lengvosios ginkluotės. Rusijoje ginklų gamyba ir prekyba griežtai kontroliuojama slaptųjų tarnybų, ir tik Rusijos slaptosios tarnybos žino, kas kam ir už kiek parduoda raketas, automatus ar tankus. O jei kokia nors ginkluotė ir prasprūsta Rusijos FSB nepastebėta, tai toks apsižioplinimas negali tęstis 15 metų. Taigi beveik du dešimtmečius sėkmingai prekiauti rusiškais ginklais be tylaus Kremliaus pritarimo tikrai neįmanoma.

Rašytojas L. Mlečinas pabrėžė, jog amerikiečiams V. Butas reikalingas pirmiausiai kaip informacijos šaltinis, galintis atskleisti svarbias GRU, KGB ar FSB paslaptis. Todėl Vašingtonas taip atkakliai ir siekė V. Buto ekstradicijos. L. Mlečinas neabejoja, kad amerikiečiai V. Butui siūlo pereiti į jų pusę, mainais siūlydami laisvę ir nerūpestingą sotų gyvenimą Amerikoje prisidengus svetima pavarde. Tačiau V. Butas vargu ar ryšis bendradarbiauti su Amerikos teisėsauga, nes tokiu atveju netektų Rusijos paramos. O Rusijos parama gali būti neįkainuojama. L. Mlečinas mano, kad jei V. Butas nieko neišduos amerikiečiams, Rusija pabandys jį iškeisti į kokį nors Vašingtonui reikalingą perbėgėlį.

O kol V. Butas kalinamas Amerikos kalėjime (nežinia kokiame, ši informacija kruopščiai slepiama), Holivudas apie šį Rusijos pilietį jau sukūrė didelio populiarumo sulaukusį meninį filmą „Karo dievas“. Pagrindinį vaidmenį toje juostoje atlieka aktorius Nikolas Keidžas (Nicolas Cage). Aktorius įtikinamai vaidina nuo teisėsaugos persekiojimų nuolat sėkmingai išsisukantį prekeivį ginklais.

 

Atgal | Pirmasis puslapis | XXI amžius | Redakcija